Vilniaus benamiai atrado naują verslo gyslą, kuri jau seniai maitina Portugalijos didmiesčių ar Gruzijos sostinės Tbilisio valkatas, rašo „Vilniaus diena“ .
Šiose valstybėse vairuotojai jau įprato mokėti duoklę automobilių stovėjimo aikšteles prižiūrintiems benamiams. Centus ar litus į valkatų delnus jau beria ir vilniečiai.
Tarp Labdarių gatvės ir Gedimino prospekto įsispraudusi nemokama automobilių stovėjimo aikštelė kas rytą akimirksniu tampa pilna. Atvykus po 9 val. vietos čia rasti neįmanoma. Nebent už tai sumokėsite. Purvo duobę primenančioje aikštelėje visada budi trys augaloti ir sušalę vyriškiai. Antonas Novoroneckis, Eugenijus Mackevičius ir jų bičiulis Gintautas dirba ne prasčiau už kelių patrulius. Jei nusivylę ir neradę vietos sugalvojote sukti atgal, neskubėkite – sulauksite pagalbos. „Sukite į kairę, va čia, dabar čia“, – sugrubusia ir seniai muilo mačiusia ranka pamojo vienas jų. Net jei neprašote maršrutą reguliuojančio aktyvisto pagalbos, jis mielai nurodys, kaip susukti vairą, kada sustoti.
Pasak dienraščio, išlipus iš mašinos įsisenėjusio alkoholio kvapas lyg kumščiu trenkia. „Negalite padėti, girtuoklis, „bomžas“ aš, pavalgyti reikia...“ – skubiai į sąžinę apeliuoja A.Novoroneckis. 47 metų antros grupės invalidui pačioje miesto širdyje įsikūrusi aikštelė tikrai pelninga. Dešimt, penkiolika litų – tokiu uždarbiu kasdien džiaugiasi benamis. „Aš čia gyvenau, mano namą nugriovė“, – pasiguodė prie draugužio prisijungęs Gintautas ir nutaisė gyvenimo kančių išgremžtą miną, – gal turite centų?“
Iš pradžių galima numoti ranka ir nekreipti į tai dėmesio arba pasiūlyti tiems vyrams pasiieškoti darbo, rašo „Vilniaus diena“ . Tačiau čia su abejingumu įnirtingai grumiasi baimė: „O gal stiklą išdauš ar padangą pradurs, mašiną subraižys? Kur tada ieškoti kaltų?“ Stebėdami vairuotojo reakciją aikštelės „darbininkai“ mikliai keičia taktiką: „Mes nekvaili dar, mašinų nedaužome ir nebraižome. Jei žmogus neduoda, tai neduoda.“
