Dar visai neseniai rašėme apie sovietinės okupacijos žalos atlyginimą ir retoriškai klausėme „Kam reikalinga tyla?". Tačiau tylos niekada nebuvo. Tik viena ar kita pusė pakurstydavo šią diskusiją – tai viešais pareigūnų pareiškimais, tai kokia nors iniciatyva, skirta daugiau „vietiniam naudojimui“ – politikos apžvalgininko pastabos.
Lapkritį priminėme, kad lygiai prieš 10 metų, 2000–ųjų rudenį, iškart priėmus įstatymą dėl sovietinės okupacijos žalos atlyginimo, buvo sudaryta Vyriausybės darbo grupė, kuriai pavesta „nuolatos siekti, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą“. Buvo įvardyta netgi suma, kurią SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija turi kompensuoti – 80 mlrd. litų (apie 31 mlrd. dolerių).
Bet kuo toliau, tuo labiau šis reikalavimas ir konkreti suma įsivelia į prieštaringų, nepasvertų nuomonių, pareiškimų šabakštyną, ir tuomet eilinis žmogelis, dažniausiai nukentėjęs nuo tos okupacijos, numoja ranka: et, nieko čia nebus...Kitas piktai mesteli, kad nereikia tampyti liūto už ūsų, jei tas liūtas – ekonomiškai galinga kaimynė.
Kaimynai „braliukai“ elgiasi skirtingai
Vasario pradžioje Maskvoje lankęsis Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Ažubalis po susitikimo su Rusijos kolega Sergejumi Lavrovu spaudos konferencijoje į klausimą apie tai, kad Lietuva tikisi pareikalauti tokios kompensacijos, naujienų agentūros „Regnum“ tvirtinimu, tik gūžčiojo pečiais: „Aš nežinau tokių skaičių.“ Ministro nuomone, žalos atlyginimas – „tai ilgalaikis uždavinys“. „Man teikia vilčių, kad kartu su Rusija mes artėjame prie vienodo praeities vertinimo. Bendra istorikų komisija dirba jau šešti metai, greitai bus išleistas antrasis dokumentų tomas „Lietuva ir Rusija, 1939–1940 m.“. Mes diskutuojame dėl mūsų praeities. Tačiau be bendro sutarimo visos kalbos apie kompensacijas skamba juokingai ir nerealiai“, – toliau žurnalistams kalbėjo Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas.
Grįžęs į Vilnių ministras gavo pylos nuo opozicijos. Antai Seimo nario V.Mazuronio netenkino tai, kad A.Ažubalis Maskvoje nedrįso iš naujo kelti kompensacijų klausimo, o ypač tai, kad ministrui šis klausimas skambąs juokingai... Parlamentaras įsitikinęs, kad taip jis stabdo prieš daugiau kaip dešimt metų priimto įstatymo greitesnį vykdymą, už ką anksčiau kritikavęs buvusį užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką. Kita vertus, primena „Regnum“, patys partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovai anksčiau šaipėsi iš Lietuvos sumanymo gauti kompensacijas.
Visa tai verta palikti politikų retorikos sugebėjimams pliektis tarpusavyje. Bet Rusijos žiniasklaida juos puikiai išnaudoja, šaipydamasi iš tos žodžių ekvilibristikos. Interneto diskusijų portale „Gidepark.ru“ galima rasti atvirų raginimų už kaltinimus sovietine okupacija „duoti pribaltams į snukį“ (suprask: dar kartą okupuoti)... Tai tarp kitko.
O štai Latvijos spauda primena, kad prieš šv. Kalėdas įvykusio prezidento Valdžio Zatlero vizito į Maskvą metu kaimyninės šalies vadovas nė žodžiu neužsiminė apie okupaciją, nors vizito išvakarėse kai kas jam sudarinėjo skandalingą programą. V.Zatleras ilgai ruoštą kelionę į Kremlių išnaudojo latvių verslo tikslais.
Teisybės dėlei reikia priminti, kad po vizito Latvijos dešinysis susivienijimas „Viskas Latvijai – Tėvynei ir Laisvei“, kaip pranešė rusų kalba leidžiamas laikraštis „Telegraf“, pareiškė nepasitenkinimą prezidento vizito rezultatais ir pabrėžė, kad reikia atnaujinti komisijos okupacijos žalai nustatyti veiklą. Komisija buvo sudaryta 2005 m., tačiau dėl ekonominės krizės 2009 m. nutraukė darbą, perduodama savo funkcijas Latvijos okupacijos tyrimo draugijai. Iš premjero Valdžio Dombrovskio pareikalauta paskelbti, kiek biudžeto lėšų skiriama minėtos komisijos veiklai šiemet ir kitais metais.
Nori numarinti – kurk komisiją
Tad klausimas – kas geriau? Ar nuolat erzinti Rusiją reikalavimu atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą, ar viską palikti savieigai, tai yra nežinia ar egzistuojančiai Vyriausybės darbo grupei, ar prezidento V.Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7–osios įsaku sudarytai, bet iš esmės merdinčiai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (sprendžiant iš jos svetainės, paskutinis komisijos posėdis įvyko 2005–ųjų balandžio 18 d.), ar kažkokiai Rusijos ir Lietuvos istorikų grupei, kuri iš esmės šoka pagal Maskvos ideologų dūdelę?
Kažkada Seime gimė praktika pagrįstas posakis: „Nori numarinti gerą idėją – kurk komisiją.“ Sunku pasakyti, ar tos „komisijinės“ priemonės duoda kokį nors rezultatą, nes informacijos apie jų darbą aptikti be galo sunku.
Tiesa, šioks toks „judėjimas“ yra. Šių metų sausio pabaigoje Lietuvos teisingumo ministerija pranešė parengusi įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ pataisas. Įstatymą siūloma papildyti nuostata, kad dėl genocido žalą per nacistinę ir sovietinę okupacijas 1940–1991 m. patyręs asmuo turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, o tai padaryti gali nevaržomas jokių senaties terminų. Anksčiau šiame įstatyme tokios nuostatos nebuvo. Pasikeitusi teisinė taktika, žinoma, išplečia įstatymo vykdymo galimybes.
Atsakant į tuos klausimus, akivaizdu, kad mes neturime pasirinkimo: įstatymą reikia vykdyti. Juo labiau kad Rusija pati neleidžia užmiršti šių subtilių problemų.
Maskva smogė atgal
Kaip lapkritį rašė laikraštis „Izvestia“, rudenį Maskvoje vyko tarptautinė mokslinė praktinė konferencija ,,Nekonfliktinis bendros istorijos perskaitymas – geros kaimynystės pagrindas“. Joje buvo pristatytas Rusijos nacionalinės užsienio politikos laboratorijos pranešimas ilgoku pavadinimu ,,Baltijos šalys ir Vidurinė Azija Rusijos imperijos ir SSRS sudėtyje: posovietinių šalių šiuolaikinių vadovėlių mitai ir socialinių ekonominių paskaičiavimų realybė“. Rusijos mokslininkai išnagrinėjo dvylikos buvusių sovietinių respublikų mokyklinius istorijos vadovėlius ir priėjo išvadą, kad knygos parašytos taip, jog ,,nestebina mitai apie eksploataciją ir nelygiaverčius mainus Sąjungos viduje“.
Iš tikrųjų tie ekonominiai mainai tarp „centro“ ir sąjunginių respublikų vyko visai kitaip, negu kuria mitą Baltijos šalys, tvirtina ataskaitos autoriai. Jie teigia, kad Latvijos ir Estijos pramonė prieškario laikotarpiu „degradavo“, nes ji taip ir nepasiekė 1913 m. lygio. Pavyzdžiui, Latvijos mašinų gamybos pramonė 1940 m. tesudarė 40 proc. 1913 m. apimčių. Tiesa, Baltijos šalys 1945–1950 m. pirmos atsigavo po karo, bet jau nuo 1972 m. Lietuvoje ir Estijoje buvo daugiau sunaudojama negu pagaminama. 1988 m. tas skirtumas siekė 10 proc.
Vadinasi, toliau tikina Maskvos analitikai, perskirstymo būdu Baltijos šalys pasisavino dalį kitų SSRS respublikų nacionalinių pajamų, pirmiausiai Rusijos ir Ukrainos. Pavyzdžiui, Latvija 1987 m. „pasisavino“ 22,8 proc. visų respublikos pajamų, tai yra įsivežė prekių už 57,1 mln. rublių daugiau negu išvežė, Estija – 135,2 mln., o Lietuva daugiausiai – net už 240 mln. rublių. Šis atotrūkis vis augo, ir 1988 m. Lietuva iš kitų respublikų atsigabeno prekių už 695 mln. rublių daugiau negu išvežė.
Ataskaitoje nenurodoma bendra Baltijos šalių „įsiskolinimo“ suma, bet pranešime, kurį perpasakoja „Izvestia“, yra tokios išvados: ,,Dabar aišku, kad kai kurių radikalių buvusių respublikų politikų pretenzijos ,,atlyginti SSRS padarytą žalą“ labai jau tolimos nuo realybės. Viso SSRS politinės sistemos ir tarpnacionalinių santykių nelogiškumo sąlygomis būtent šitas antikolonijinis nelogiškumas sudarė galimybę energingam Sovietų Sąjungos nacionalinių pakraščių vystymuisi.“
Įstatymo vykdymas – delikatus reikalas?
Štai kodėl, jeigu primename aksiomą, kad įstatymą reikia vykdyti, ne prošal dar kartą paminėti pagrindinius veiksmus ir aktus. 1992 m. birželio 14 d. Lietuvoje buvo surengtas referendumas, kuriame rinkėjai galėjo balsuoti ne tik dėl žalos atlyginimo būtinumo, bet ir dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Matyt, pastarasis klausimas nebuvo toks ginčytinas kaip pirmasis, tad „taip“ pasakė apie 90 proc. atėjusių prie balsavimo urnų ir 69 proc. visų Lietuvos piliečių. Aukščiausioji Taryba birželio 30–ąją priėmė atitinkamą nutarimą.
Tik po aštuonerių metų, 2000 m. birželio 13 d., dešiniųjų kontroliuojamas Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII–1727 dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo, kuriuo pavedė Vyriausybei nuolatos siekti, kad „Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą“.
Žinomas tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas dar 2006–ųjų kovą rašė, kad įvairių vėjų smelkiama Lietuvos Vyriausybė taip ir nesugebėjo užtikrinti įstatymo vykdymo, jog iki tol ji neturėjo parengusi net žalos skaičiavimo metodikos. O įstatymą reikia vykdyti, bent jau kol kitu referendumu nėra atšauktas 1992 m. birželio 14 d. tautos referendumo sprendimas, rašė teisininkas. Todėl suprantama, kad Lietuvos valdžios institucijos neturi teisės nepriminti Rusijai apie sovietų okupacijos faktą ir negali nereikalauti okupacijos žalos atlyginimo. Elgtis kitaip prilygtų nenuosekliam Lietuvos valstybės elgesiui ir panaikintų jos tarptautines teisines pretenzijas Rusijai. Kitaip sakant, tai prieštarautų tautos referendumo sprendimui, Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tuomet pabrėžė D.Žalimas.
O laikas eina. Jo tėkmėje atsiranda visokių ne itin išmąstytų ir pasvertų pareiškimų, samprotavimų, kurie lyg erozija graužia šventą tūkstančių nukentėjusių nuo okupacijos pasiryžimą – atkurti, bent simboliškai, gal net ne tais skaičiais įreikštą, istorinę teisybę.
Bet kompensacijų vežimas nepajuda iš vietos.
Mėgstu cituoti skambius pragmatinės užsienio politikos iniciatorės, Prezidentės Dalios Grybauskaitės per 2009–ųjų šv. Kalėdas pasakytus žodžius: „Jeigu Lietuvos ir Rusijos santykiai bus grindžiami savitarpio pagarba ir pragmatiniais principais, tai atsiras galimybių išspręsti kai kuriuos delikačius klausimus, tarp jų ir okupacijos žalos atlyginimo problemą... Žmonių valią ir įstatymus reikia vykdyti... Ir mes dirbame šia kryptimi. Tik ne viskas iš karto. Reikia kantrybės.“
Č. Iškauskas
