Pasak žmogaus teisių gynimo organizacijos atstovės Tatjanos Reviako, Baltarusijos visuomenė šiandien nėra ir dar negreit bus pasiruošusi kokioms nors demokratinėms revoliucijoms. Tuo pačiu aktyvistė įsitikinusi, kad diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos sistema laikosi tik jo, kaip asmens dėka.
-Iš šalies žiūrint, daugeliui skeptikų atrodo, o gal tik pateikiamas vaizdas, jog visa Baltarusijos opozicija ir žmogaus teisių gynėjai yra atskalūnų grupė. Sakoma, kad didžiajai daliai jūsų šalies žmonių demokratija ir pliuralizmas yra svetimi ir nereikalingi. Ar tikrai baltarusių mentalitetui svarbu tik minimalios, bet stabilios socialinės garantijos ir „kad nebūtų karo“?
-Kad karo nebūtų norėčiau ir aš, nors ir nesu priskirtina prie tokių žmonių, kuriems tiek mažai tereikia – esu žmogaus teisių organizacijos narė. Nesutinku, kad baltarusių tautą ir visuomenę galima automatiškai nurašyti, kad „mentališkai netinkamą“ demokratijai. Tai nėra tiesa.Kai byrėjo Sovietų Sąjunga, ir pas mus vyko šimtatūkstantiniai mtingai, kuriuose susrinkę žmonės kalbėjo taip pat ir apie laisvės vertybes.
Kas kita, kad Baltarusijos valdantysis režimas tikrai išnaudojo svarbų kozirį ir per penkioliką metų sukūrė bei išlaikė gan skurdžią, bet stabilią socialinės rūpybos sistemą. Negaliu nuginčyti to, kad valstybės politika yra socialiai orientuota. Didelei daliai visuomenės, kuri dar atsimena „perestroikų“ („persitvarkymų“- rus., - „Balsas.lt“) laikus, tikrai baisu, kad ką nors keičiant gali pradingti iš parduotuvių visos prekės ar skaudžiai nukentėti jų pajamos.
Baltarusijoje žmonės apie sistemos ydas tiesą suvokia tada, kai atsiranda kokios nors problemos. Valdžia žmonėms tikrai kai ką duoda, tačiau to realiai neužtikrina jokia šalies įstatymų sistema. Gali duoti, o gali ir nebeduoti, jei nenori. Neegzistuojant nepriklausomai teismų sistemai nėra įmanoma laimėti jokio ginčo su valdžia. Paskutine instancija žmogui tuomet tampame mes, tačiau negalėčiau sakyti, jog mums lengvai sekasi su ta sistema kovoti.
-Kuo realiai rizikuoja žmogaus teisių gynėjas Baltarusijoje?
-Mes esame seniai atskirti nuo bet kokių valstybės socialinių garantijų. Šalyje, kur pagrindinis darbdavys yra valstybė, opozicionieriai dažniausiai lieka bedarbiais ir negaunančiais iš valdžios visiškai nieko, vien todėl, kad yra opozicijoje. Tai, kartu, vienintelis kelias nebūti pažeidžiamam – valdžia nebeturi kaip paspausti.
Šalia to sukuriama masė smulkesnių ar stambesnių nepatogumų. Trukdoma kirsti valstybės sieną, organizuojami erzinantys ir nesibaigiantys tikrinimai. Pagaliau, nors tai nutinka ne kasdien ir ne visiems, būna ir brutalių kratų bei areštų.
-Prieš maždaug dešimtį ar daugiau metų A. Lukašenka gana niekinančiai atsiliepdavo apie baltarusių tautines ir kultūrines aspiracijas. Net buvo pasakęs, kad „kas moka baltarusiškai, tas daugiau nieko ir nemoka“. Kiek šiandien opozicinės pažiūros susijusios su nacionaline idėja? Ar būti Rusijos satelitu yra tiesiog geriau daugumai visuomenės?
-Taip buvo tol, kol Maskva energetinius išteklius mums pardavinėjo vidaus rinkos kainomis. Kai padėtis pasikeitė – pasikeitė ir nuotaikos. Rusija dabar nori visai kitų kainų, siekia privatizuoti pagrindines Baltarusijos įmones. Pati mūsų valdžia nėra linkusi jas atiduoti, tad situacija keičiasi iš esmės.
-Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje yra įvairių nuomonių dėl paramos Baltarusijos opozicijai. Kai kas teigia, kad nereikia eksportuoti demokratijos. Ko jūs tikitės iš Vakarų ir konkrečiai – iš Europos Sąjungos (ES)? Ar teisinga eiti sankcijų keliu? Ar jis efektyvus? Galbūt su Vakarais dabar mėginantis flirtuoti A. Lukašenka pats švelnins ir liberalizuos režimą, mėgindamas neprarasti kontrolės?
-Mūsų prašymai ES buvo suformuluoti dar prieš keletą metų, kai atsirado ir ES reikalavimų punktai Baltarusijai. Paskui ES dalies jų atsisakė. Man regis, A. Lukašenka laimi kovą su ES, nes pasirodė už ją stipresnis žaidėjas.
Vakarų politikai ir diplomatai daro jam nuolaidas ir tikisi adekvačių mainų, režimo kurso pakeitimo. A. Lukašenka elgiasi, kaip paprastas turgaus prekeivis. Štai – paleidžia jis tam tikrą kiekį politinių kalinių, o ES panaikina įvažiavimo apribojimus ir priima šalį į Rytų partnerystės programą. Lukašenka padėkoja ir sako, kad ekonominė partnerystė nesusijusi su jokiomis demokratijomis. Tai ciniška, bet efektyvu.
-Ar sistema gali egzistuoti be A. Lukašenkos, kaip asmens?
-Nemanau. Jis tiek daug mazgų ir vadžių yra suėmęs, kad vertikali sistema, jo nelikus šachmatų lentoje, tikrai griūtų. Tokia mano nuomonė. Ji tikrai turėtų būti kažkaip radikaliai pertvarkoma.
-Ką veikėte Lietuvoje?
-Tai, ko negalime daryti Baltarusijoje. Čia, kur kalbamės, įsikūręs Baltarusių žmogaus teisių centras. Čia kiekvieną vasarą praleidžiame daug laiko, organizuojame mokymus, įvairius renginius.
Tuo metu, kai kalbamės, Minske vyksta teismas dėl to, ar registruoti mūsų organizaciją. Spėju, kad taip ir neregistruos. Kartu mums į akis juokaujama, kad „juk ir nesodina“. Prieš tai buvusią organizaciją likvidavo prieš kelis metus, o dabar tiesiog neleidžia registruotis. Tuo tarpu, neregistruotos organizacijos veikla, jei trunka ilgiau, kaip 10 dienų, pagal mūsų įstatymus – kriminalinis nusikaltimas.
-Ar galima demokratinė (oranžinė, rožinė ar kitokia) revoliucija Baltarusijoje?
-Tikrai ne. Kai kas teigia, kad visuomenė pribrendusi, bet aš to nematau. Vyresniųjų kartų baimė prarasti socialines garantijas daro savo. Neatsiranda ir charizmatiško revoliucionieriaus, kuris pasiūlytų ir įtikintų, kad išsaugos tai, kas yra ir iškovos dar daugiau. Pačioje opozicijoje per keliolika metų taip pat susiklostė tam tikra uždara hierarchija, kur naujiems žmonėms prasimušti nėra taip paprasta. Senieji opozicionieriai nė už ką nesutiktų nueiti nuo arenos be rimtų pergalių.
-Tai ko tikitės jūs ir kokia jūsų veiklos prasmė?
-Tikime teisingumu, norime padėti žmonėms ir viliamės, kad padėtis keisis.
