Aušrinė Šėmienė
Lietuvoje daugiau kaip 60 tūkst. žmonių, turinčių judėjimo negalią, patiria diskriminaciją, nes dėl nepritaikytos fizinės aplinkos jie negali patenkinti net paprasčiausių poreikių, pavyzdžiui, suskaudus dančiui, be sunkumų ir kliūčių patekti pas gydytojus.
Nelaimė laukė namie
Prieš dvejus metus 53-ejų vilnietis Gintaras Lukošius nukrito iš antro aukšto. Namų balkone glaistė plyteles ir nepastebėjo, kad statybininkai buvo palikę atvirą elektros laidą. Balkone nebuvo turėklų, ir vyras krito ant betoninių laiptų. Ties juosmeniu lūžo stuburas, kraujas išsiliejo į galvos smegenis. Namiškiai ir kaimynai skubiai iškvietė greitąją medicinos pagalbą, tačiau gydytojai, pamatę Gintaro būklę, daug vilčių neteikė.
„Atsibudau reanimacinėje palatoje, o susivokti pradėjau tik po dviejų mėnesių“, – prisimena Gintaras ir priduria, kad yra dirbęs JAV ir Suomijoje ne tokiame juokingame aukštyje, tačiau tuomet nieko blogo nenutiko. Toliau buvo ilgi reabilitacijos mėnesiai. Per dvejus metus Gintarui pavyko įveikti insulto pasekmes, tačiau vaikščioti jis nebegali – nutrūko stuburo nervai. Bet labiausiai vyrą kankina nepakeliami neuropatiniai kojų skausmai. Iš pradžių jie tai sugriebdavo, tai atlėgdavo, o dabar nebeatlėgsta. Tokius skausmus malšinančių vaistų nėra.
Tam, kad jis galėtų be pašalinių pagalbos išvažiuoti į kiemą, reikia lifto. Firma jį įrengtų už 15 tūkst. Lt, o Gintaro pajamos – tik 500 Lt. Neįgaliojo vežimėlis kainuoja irgi nepigiai – 5 tūkst. Lt. Juo važinėja tik po namus, bet jau sprogo padanga. O nauja kainuoja 100 Lt.
Patyrus sunkumų, kurie sveikam žmogui nė į galvą nešautų, Gintarui kilo idėja padėti tokiems pat, kaip jis: vyras ketina prekiauti įvairiausia įranga neįgaliesiems, kurią atveš iš Anglijos. Tačiau Gintaras negali padaryti to, ką privalo padaryti valstybė. O jos rūpestį neįgalieji pajunta vos iškėlę koją iš namų. Tikras pragaras prasideda tada, kai reikia nuvykti pas gydytoją.
Pastaruoju metu Gintaras dažnai vyksta pas Vilniaus Naujininkų poliklinikoje dirbantį odontologą. Anksčiau vyrą veždavo žmona ar sūnūs, o dabar jis išsikviečia vadinamąjį socialinį taksi. Į automobilį galima įvažiuoti su ratukais, nebereikia persikelti ant sėdynės, o kažkam sulankstyti vežimėlį ir įkelti jį į automobilį.
Bet vieta neįgaliųjų automobiliams įrengta už poliklinikos pastato, rasti joje laisvą vietą neįmanoma. O jei ir rasi, pervažiuoti vežimėliu per sutrupėjusias šaligatvio plyteles prireikia orientacinių gebėjimų ir neįtikėtinų fizinių jėgų. Tad dažniausiai socialinis taksi sustoja prie centrinio poliklinikos įėjimo mirksėdamas avarinėmis šviesomis. Bet ir ten įrengta nuožulnuma Gintaras vienas, nors ir turėdamas stiprias rankas, užvažiuoti nepajėgia: jį įsirėžę stumia taksi vairuotojas ir žmona. Prie durų laukia kitas išbandymas – išlūžusios purvo surinkimo grotelės ir šepetiniai kilimėliai batams valyti. Laimei, patekus vidun, kančių keliai baigiasi.
Diskriminaciją patiria tūkstančiai
Lietuvoje buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad šalyje odontologų paslaugų suteikiama vis daugiau, gerėja jų kokybė, o didžioji dalis pacientų patenkinti gaunamomis paslaugomis, bet tik ne neįgalieji.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos ir Higienos institutų specialistai išsiaiškino, kad net 71 proc. šių žmonių, norėdami gauti odontologų paslaugų, patiria nemažai keblumų. Beveik 40 proc. apklaustųjų reikia, kad kas nors pas gydytoją juos palydėtų, kas trečiam respondentui būtinas transportas, pusė apklaustųjų neturi pinigų, daugiau kaip 80 proc. jų negali nuvažiuoti pas gydytoją dėl sveikatos problemų, o kas trečias respondentas – dėl to, kad įstaigos laukiamasis nėra pritaikytas judėjimo negalią turintiems žmonėms, kas penktas neįgalusis gydymo įstaigoje negali pasinaudoti tualetu.
Mokslininkai suskaičiavo, kad tik 47 proc. Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų įrengtos nuožulnumos ir vos 36 proc. – panaikinti slenksčiai ar pakylos, tik trečdalyje sumontuoti laiptų porankiai. „Nors neįgaliųjų integracija skatinama ir priimti ją reglamentuojantys įstatymai, daug neįgaliųjų vis dar turi menkas galimybes gauti sveikatos priežiūros, o ypač odontologų, paslaugas“, – teigė tyrimo autoriai. Žmonių su judėjimo negalia labai daug – 2011 m. jie sudarė daugiau kaip 31 proc. neįgaliųjų, arba daugiau kaip 60 tūkst. asmenų. Visi jie patiria diskriminaciją dėl nepritaikytos fizinės aplinkos.
Vis dėlto savo gydytojais neįgalieji patenkinti. Ir G.Lukošius negaili daug gerų žodžių savo dantų gydytojui Raimondui Pliaugai ir su juo dirbančioms slaugytojoms. Jie ne tik puikiai gydo, bet ir stengiasi jam visaip padėti.
Nesilaiko įstatymų
Lietuvos odontologų rūmų tarybos pirmininkas Alvydas Šeikus teigia, kad visos odontologinės priežiūros įstaigos privalo atitikti Lietuvos higienos normoje įtvirtintas nuostatas. Toje normoje nustatyti reikalavimai, kurie garantuoja, kad neįgalieji galėtų laisvai patekti į įstaigą. Tik tuomet Visuomenės sveikatos centrai joms išduoda leidimą dirbti – higienos pasą.
„Gyvename valstybėje, kurioje nesilaikoma įstatymų“, – sakė Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos direktorė prof. Alina Pūrienė. Tačiau specialistė daug tikisi iš ES, kuri reikalauja mažinti sveikų ir neįgalių žmonių atskirtį. Tikimasi, kad pavyks gauti lėšų iš ES fondų ir paskirstyti jas gydymo įstaigoms, kad šios galėtų pritaikyti aplinką neįgaliesiems. „Dabar ligonių kasos moka tik už gydymą ir tik dalį paslaugos kainos. Medikai gauna mažus atlyginimus. Tad iš ko toms įstaigoms pakloti naujus šaligatvius?“ – klausia profesorė.
Specialistė Sveikatos apsaugos ministerijai šią savaitę pristatė projektą, kaip neįgaliesiems pagerinti odontologų paslaugų prieinamumą: turi būti įkurtos mobiliosios gydytojų komandos, kurios atvyktų pas neįgaliuosius žmones į namus ar į ilgalaikio gyvenimo vietą. Neįgaliesiems taip pat reikia kvalifikuotos specializuotos pagalbos antrinio ir tretinio lygio įstaigose bei daugybės kitų dalykų, kurie jų gyvenimą iš pragariško paverstų įmanomu.
