Nors laisvosios rinkos ideologiją ištiko pasaulinis bankrotas, Lietuvos konservatoriai ir krikdemai siūlo teisingumo ministro postą radikaliausiam Miltono Friedmano ekonominės mokyklos propaguotojui, rinkos ekstremistui R. Šimašiui. Gal tokiu būdu krikdemiškieji konservatoriai nori atsidėkoti Laisvosios rinkos institutui ir asmeniškai R.Šimašiui už „pereinamuoju laikotarpiu“ bei masinės privatizacijos metais suteiktas ideologines tikrovės iškraipymo paslaugas? Kita vertus, tai dėsninga: sunkiai nuspėjamos ekonominės krizės aplinkybėmis iš stalčių vėl traukiami šoko terapijos receptai, o į sceną vėl sugrįžta šokdaktariai, kurie pasirodė tokie „veiksmingi“ (ir pragaištingi šimtams tūkstančių žmonių) pereinamuoju laikotarpiu praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje.
Nors pasigirsta gynėjų, sakančių, kad demokratinėje šalyje kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, šiuo atveju argumentas yra netinkamas. R. Šimašius, pasisakydamas apie ekonominę Lietuvos perspektyvą, atstovauja ne savo, bet Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ir jo rėmėjų nuomonę ir ideologiją. R. Šimašius ne kartą yra pareiškęs, kad jam visiškai svetimos demokratinės lygybės, lygių galimybių ir socialinio teisngumo idėjos, nesuprantama viešojo intereso sąvoka, o jo vadovaujamas institutas surengė ne vieną konferenciją, kurioje buvo ciniškai kalbama apie demokratiją kaip (paskutinę) kliūtį laisvosios rinkos triumfo kelyje. Būtent R. Šimašiaus vadovaujamas LLRI padėjo mūsų šalyje įsitvirtinti oligarchiniam režimui. Būtent jų įpiršta politika sukėlė krizę Sodros, švietimo, kultūros, aplinkosaugos ir kitose ypatingo socialinio atsakingumo reikalaujančiose srityse.
Paskyrus jį ministru, LLRI prezidento pareiškimai taptų valstybės ir vyriausybės dienotvarkės punktais. Ar tikrai norime, kad LLRI formuotų bendrą mūsų šalies poziciją? Kad ir Teisingumo ministerija virstų LLRI filialu?
Susipažinus su viešai skelbiamomis LLRI ideologų mintimis ir peržiūrėjus jų deimantinių rėmėjų sąrašą, galima daryti išvadą, kad LLRI demagogams teisingumas rūpi mažiausiai. Nors Lietuvos „laisvarinkiečiai“ tvirtina, kad kovoja su pernelyg didele valdžios įtaka ekonomikai ir visuomenės procesams, iš tiesų savo veikla jie remia stambaus verslo ir valdžios struktūrų „susicukravimą“.
Negana to, LLRI ekspertai su savo prezidentu R.Šimašiumi priešakyje aršiai puola visuomenę, kritikuojančią neskaidrius valdžios institucijų veiksmus privatizuojant viešąsias erdves. LLRI, kurio prezidentas ruošiasi tapti teisingumo ministru, stoja privačių bendrovių pusėn, kurios persekioja ir per teismus siekia susidoroti su piliečiais, kritikuojančiais korupcinę sistemą ir mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomų pareigūnų daromus įstatymų pažeidimus
Tendencingi LLRI ekspertų išpuoliai prieš visuomenę tarnauja su valdžios struktūromis suaugusiam korumpuotam verslui, o ne viešajam interesui, kuris ir sudaro teisingumo esmę.
Klausiame, ką reiškia dereguliacija teisingumo sistemoje? Ar mūsų teismai bus paversti aukcionais, kuriuose teisingumas bus parduodamas už didžiausią pasiūlytą kainą?
R. Šimašiui tapus teisingumo ministru, aktyvūs piliečiai toliau bus pravardžiuojami „viešojo intereso falsifikatoriais“ (Šimašiaus terminas). Profsąjungų darbui bus kenkiama keičiant Darbo kodeksą, Streikų, Susirinkimų įstatymus ir siekiama visiškai sunaikinti profesines žmonių sąjungas, o vargana socialinės paramos struktūra bus visiškai sugriauta.
Ar tai ir yra tas konservatorių ir krikdemų Tėvynės „gelbėjimo planas“?
Palaikome Lietuvos profsąjungų pasisakymą prieš LLRI prezidento R. Šimašiaus skyrimą Teisingumo ministru ir raginame naująją koaliciją nebedaryti eksperimentų su bankrutavusia ideologija.
