Jau kuris laikas tenka aktyviau pasidairyti Lenkijos archyvuose ir kiek giliau pastudijuoti kai kurių dabartinių lietuviškų simbolių kilmę ir jų atsiradimą mūsų heraldikoje. Stebina tai, kad mes, lietuviai, visiškai joje nesiorientuojame, nepažįstame simbolių, net nežinome jų reikšmės ir istorinės svarbos. Vietoj savųjų ženklų valstybės herbe naudojame svetimus, mums be jokio istorinio pagrindo primestus svetimos valstybės ženklus, o pro savus istorinius ženklus praeiname, jų nematome ir net apie juos žinoti nenorime. Būtent taip yra su trispalve ir jos istorija.
Pasirodo, kad jau 16 a. Žygimanto Augusto ir vėlesnių Lietuvos valdovų laikais prie svarbių dokumentų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje tvirtinami antspaudai buvo perrišami trispalve geltonos, žalios ir raudonos spalvos šilkine susukta virvele. Lenkija labai dažnai, bet gal nebūtinai visada, savo antspaudus perrišdavo raudonos ir baltos spalvos derinio virvele. Norėdami jau galėtume įžiūrėti tam tikrų spalvų tradiciją šioje valstybės tvarkymo srityje. Trispalvė virvelė, žinoma, dar ne vėliava, nėra ką ir lyginti, bet visgi šioks toks mažas istorijos faktelis, paliudijantis tų spalvų buvimą mūsų valstybėje jau ir gilioje senovėje. Kas bent kiek supranta istorijos smulkmenas, puikiai žino, kad dažnai įdomioji istorija prasideda nuo vieno plono siūlelio, susuktos virveles, mažo taškelio ar kokio atsitiktinai pastebėto mažmožio. Taip ir čia. Visur turi būti tam tikra tradicija, istoriškumo raida, nors ir tokia plona, kaip tas prie lietuviško antspaudo pervertas trispalvis siūlelis.
Žygimanto Augusto antspaudas, saugomas Lenkijos Vyriausiame senųjų aktų archyve Varšuvoje (AGAD)
Estijos prijungimo prie LDK aktas su antspaudais, saugomas Lenkijos Vyriausiame senųjų aktų archyve Varšuvoje (AGAD)
Geltona, žalia, raudona spalva LDK kariuomenėje ir istorijoje
Jau apie trisdešimt metų draugaujant su istorijos, heraldikos, numizmatikos, sfragistikos, faleristikos mokslais ne kartą teko patirti ir įsitikinti praktikoje, kad tokių tradicijų pas mus būta. Antai, Varšuvos Karalių rūmuose yra saugoma 1605 m. nežinomo dailininko spalvota kompozicija, vaizduojanti Žygimanto III Vazos ir Konstancijos Austrijietės vestuvių parado įvažiavimą į Krokuvą. Vestuvių parade žygiuojanti Abiejų Tautų jungtinė sparnuotųjų lietuvių ir lenkų raitelių kariuomenė atvaizduota su išskirtinėmis vėliavomis: lenkų kariai su baltos ir raudonos spalvos deriniais išpuoštomis vėliavomis, lietuviai raiteliai – su geltonos, žalios ir raudonos spalvos trikampėmis vėliavomis. Kitame epizode žygiuojantis pėstininkų lankininkų (šaulių) pulkas neša keturias vėliavas, iš kurių net dviejose naudojamas geltonos, žalios ir raudonos spalvos derinys, pasikartojantis 10-tyje ar 11-koje juostų. Po šiomis vėliavomis matomas būgnininkas, žygiuojantis su raudonos spalvos būgnu, kurio centre yra baltas lietuviškas raitelis – Vytis. Karių uniformos tamsiai žalios spalvos, prie jų geltoni krepšiai strėlėms sudėti, kepurės išpuoštos ryškiai geltonos, žalios ir raudonos spalvos plunksnomis. Jei kam nepatinka tokia spalvų vardijimo eilė, galima būtų ją sukeisti, deja, esmė ir spalvų koloritas vis tiek išliks tas pat.
Jungtinė lietuvių-lenkų sparnuotųjų raitelių kariuomenė su išskirtinėmis savo pulkų vėliavomis 1608 m. Žygimanto III Vazos ir Konstancijos Austrijietes į Krokuvą įvažiavimo parade. 17a. nežinomo dailininko piešinys, saugomas Varšuvos karalių rūmuose. Švedijos prezidento Ulofo Palmes dovana Lenkijai:
to paties piešinio fragmentas su trispalvėmis (atkreipkite dėmėsį į raitus karius su trikampėmis trispalvėmis: geltona, žalia, raudona)
Pulko vadas paradine uniforma (atkreipkite dėmesį į kepurįs trispalves plunksnas)
Tai ar dar reikia kito geresnio pavyzdžio įrodymui, kad tokių spalvų derinys buvo naudotas ir LDK kariuomenėje. Kad tai nėra joks atsitiktinumas, parodo ir kitas pavyzdys. Lenkų istorikai ir 1831 ir 1861–1863 m. sukilimų prieš carinę valdžią tyrinėtojai nurodo, kad 1863 m. sukilėlių lietuviško korpuso pulkas(ai) turėjo pasiruošęs trijų spalvų: geltonos, raudonos ir žalios spalvos – vėliavą.
1863 m. sukilimo lietuvių korpuso vėliava, saugojama Lenkijos muziejuje
Būtent ši Lenkijos muziejų rinkiniuose saugoma lietuvių sukilėlių vėliava mums liudija, kad senovėje Lietuvos kariams, jos laisvės ir valstybingumo gynėjams tos trys spalvos jau buvo tam tikru ir, galbūt, svarbiu simboliu, kad tokių spalvų vėliava jiems turėjo didelę prasmę,o tos spalvos buvo žinomos ir naudojamos.
Trispalvė Amerikoje
19 a. pab. ir 20 a. pr. šias spalvas prisiminę, jas pamėgo JAV lietuviai ir ėmė naudoti savo organizacijų atributikoje. Gyvenimas margatautėje Amerikos žemėje skatino atvykėlius iš Lietuvos ieškoti savo tautos ypatumų, o siekis atkurti prarastąjį tautos ir valstybės savarankiškumą, liepsnojanti meilė savo tėvynės laisvei pastūmėjo atsvaros ir stiprybės semtis iš senosios lietuvių kariuomenės istorinio palikimo. Gal dėl to Čikagoje ir kitose JAV vietose kai kurios pirmosios organizacijos turėjo ne tik kariškus pavadinimus kaip Lietuvos raitelių, Lietuvių karių gvardija, bet ir specialią karišką uniformą, kuri buvo puošiama geltonos, žalios ir raudonos bei kitų tuo metu naudotų tautinių spalvų kaspinėliais, rozetėmis, juostomis, kokardomis ir kitais panašiais uniformos puošybos elementais. Kaip to laikotarpio amžininkas rašo, taip buvo siekiama reprezentuoti lietuvišką kariauną. Tokiomis išpuoštomis uniformomis lietuviškos gvardijos nariai pasirodydavo iškilmingesnių bažnytinių apeigų ar didesnių lietuvių suėjimų metu. Tikriausiai tokie spalvų deriniai neatsirado atsitiktinai tos kariaunos uniformose. Turėkite galvoje, kad tai vyko dar iki 1900-ųjų metų, 19 amžiaus pabaigoje, kai apie Lietuvos nepriklausomybę dar tik buvo tyliai svajojama. Tokius trijų spalvų derinius naudojo ir kitos JAV lietuvių draugijos. Štai 1905 m. Steger miestelyje, Ilinojuje, veikusios Šv. Jurgio draugijos nariai turėjo net specialius trijų – geltona, žalia, raudona – spalvų ženklus, o Watterbury, Konektikute, 1909 m. suorganizuotoje pirmoje Amerikos lietuvių dailės parodoje įteikiami diplomai buvo išpuošti trijų spalvų kaspinėliais, tiksliai pagal dabartinės trispalvės vėliavos spalvų išdėstymą – geltona, žalia, raudona.
1905 m. Šv. Jurgio draugijos raštininko ženklas, Steger, Illinois, JAV - Kauno Nacionalinio K.M. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniai.
Pirmosios Amerikos lietuvių dailės parodos diplomas, 1909 m. Waterbyry, Conn. JAV - M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniai
Baltimorėje, Čikagoje ir kitose vietose tuo laiku pasirodė ir tokių trijų spalvų vėliavos. Tiesa, kitose vietose organizacijų vėliavose buvo ir kitokių spalvų derinių (balta ir dangiška; mėlyna; mėlyna ir balta; mėlyna ir geltona; žalia, raudona ir balta ar pan.), tačiau tarp jų bene įspūdingiausiai išsiskyrė būtent geltonos, žalios ir raudonos spalvos derinys. Dabartiniai mūsų istorikai nemato jokio ryšio tarp JAV lietuvių naudotų geltonos, žalios ir raudonos spalvos vėliavų su vėlesniąja tautine lietuviška trispalve ir abejoja bet kokia JAV lietuvių įtaka ruošiant tautinės vėliavos projektą Lietuvoje. Sovietijoje subrandinti istorikai vis dar baidosi užjūrio lietuvių vaidmens Lietuvos valstybės nepriklausomybėje ir jų įtakos tautinės simbolikos atkūrimui. Tokiems ir dvigubus akinius uždėk, jei nenorės, tai tų trijų spalvų vėliavos ir nematys...
Verta priminti, kad būtent du iš trijų, vėliau 1917 m. paskirtosios komisijos tautinei vėliavai sukurti, nariai : A. Žmuidzinavičius ir J. Basanavičius buvo lankęsi JAV ir aktyviai bendravo su užjūryje gyvenusiais lietuviais, lankėsi jų draugijose ir net rinko lėšas tautos namų statybai. Nemanau, kad jų įžvalgi akis būtų nepastebėjusi lietuvių organizacijose jau plačiai naudotų geltonos, žalios, raudonos spalvos derinio vėliavų ar kitų tomis spalvomis papuoštų ženklų. Nereiktų pamiršti ir to, kad JAV lietuvių delegacijų atstovai dar gerokai iki Nepriklausomybės paskelbimo ne kartą konferencijų metu buvo susitikę su Lietuvos atstovais Šveicarijoje, o 1916 m. JAV lietuvių delegatai lankėsi Lietuvoje ir susitiko su Lietuvos veikėjais Vilniuje. Taigi lietuviai Lietuvoje turėjo progą išvysti Amerikoje naudotų vėliavų spalvas savo akimis ne sykį. Iš viso to, kas čia pasakyta, galėtume susidaryti vaizdą, kad J. Basanavičiaus, A. Žmuidzinavičiaus ir T. Daugirdo tautinei vėliavai pasirinktos, o vėliau ir patvirtintos, spalvos nebuvo joks atsitiktinumas, kaip tai bando mums įrodyti heraldikos specialistai ir jiems talkinantys atskiri politikieriai.
Pabaigoje visgi pasisakant prieš Lietuvos trispalvės keitimą ar sukeitimą ir istorikų visai bereikalingai primestą diskusiją dėl keitimo, nesinorėtų sudaryti įspūdį, kad čia norima sumenkinti istorinės vėliavos su Vyčiu vertę, jos prasmę ar prieš ją pasisakyti. Taip nėra. Raudonoji su Vyčiu mums ne mažiau prasminga vėliava, turinti senas tradicijas. Ji turi būti ir turi išlikti mūsų tautos ir valstybės gyvenime, tačiau ne kaip valstybinė, o tik kaip istorinė... O trispalvė vėliava turi būti įteisinta kaip valstybinė – tautinė.
Violeta Rutkauskienė
