Ko mes pasiekėme šiuo draudimu? Žurnalisto Vladimiro Laučiaus ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Remigijaus Motuzo pokalbis apie tai – TV3 Žinių „Dienos komentare“.
Lietuva ir kitos Baltijos šalys nusprendė nepraleisti per savo teritoriją skristi Serbijos prezidento, taip pat ir Slovakijos ministro pirmininko. Jūsų akimis, ko mes pasiekėme šituo draudimu?
Aš manau, kad tas draudimas galbūt nebuvo vien politinis draudimas. Pirmiausia, kaip matėme ir pareiškė, paaiškino ir mūsų valstybės vadovai, ir aviacinio saugumo ekspertai – pirmiausia, mes siekėme saugumo, nes be jokios abejonės šiandien Lietuva ir Baltijos valstybės yra dėmesio centre.
Aš turiu omenyje, pirmiausia, Rusijos dėmesio centre. Ir tokios jiems svarbios šventės išvakarėse yra galimos tam tikros provokacijos, o paskui sakytų, kad tai padarė Lietuva ar dar kažkas kitas. <...>
Kita vertus, Lietuva, aišku, parodė ir savo politinę poziciją. Nes mes žinom, kad Europos Sąjungos institucijos, jų vadovai, aiškiai pasisakė dėl dviejų valstybių – Slovakijos ir Serbijos – prezidentų vykimo į pergalės dienos minėjimą ir buvo įspėti, bet jie šio draudimo nesilaikė.
Na, bet ir mes galėjome tik pasisakyti, bet mes jiems draudėme skristi, ir jie jau į tai sureagavo. Serbijos prezidentas Vučičius komentavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos veiksmus, vertino juos kaip iš esmės nedraugiškus. Ar mes negadiname santykių su kitomis Europos valstybėmis tiesiog lygioje vietoje? Gal nereikėjo imtis tokių drastiškų veiksmų?
Sutinku, kad yra įvairių nuomonių. Iš tikrųjų, labai dažnai kai kurios valstybės laikosi neutraliai. Politika yra politika. Aš manau, kad šiuo atveju Lietuva tiesiog ėmėsi ryžtingai pademonstruoti savo poziciją. Žinoma, tam tikrą laiką tai gali atsiliepti ir Lietuvai tai primins, bet aš manau, kad tokie dalykai pasimiršta, nes šiuo atveju daugiau dėmesys buvo koncentruotas į Rusiją.
Ir Lietuvai, ir kai kurioms kitoms Europos valstybėms gegužės 8-oji – aš jau nekalbu apie 9-ąją, kur tik sovietai švenčia – anokia čia pergalės diena, nes tos valstybės nukentėjo ne tiek nacių Vokietijos, kiek nuo sovietų Rusijos.
Ir šitomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar korektiška, jūsų manymu, Vakarų Europos valstybėms trenksmingai švęsti šią dieną, turint omenyje, kad Jaltoje iš esmės buvo išduoti Rytų Europos valstybių interesai, ir kita vertus, kaip jūs vertinate naujausią Trumpo iniciatyvą padaryti gegužės 8-ąją oficialia JAV pergalės švente?
Jeigu atsakyti pirmąjį jūsų klausimą, tai aš manau – sakykime, Europos Sąjungos valstybės pagerbia žuvusius, kaip ir šiandien mūsų prezidentas, Seimo Pirmininkas dalyvauja Macikuose, kur žuvo įvairių tautybių žmonės – tai yra simbolinis pagerbimas karo aukoms atminti.
Tai yra tam tikra simbolinė data, istorijos pamoka ateinančioms kartom priminti, mes tą dieną paaiškiname visuomenei, prisimename tai, kas vyko ir neduodame perrašyti istorijos – ką sėkmingai daro Rusija.
Rusijos žsienio reikalų ministerija išleido knygą „Lietuvos istorija“, kur yra perrašoma istorija, ją siekiama klastoti. Lygiai kaip ir karas su Ukraina – Rusija čia traktuoja, ima Antrojo pasaulinio karo naratyvą, kad jie kovoja su naciais.
O dėl JAV, tai gal jų ir ypač Trumpo asmenybė yra tokia, kuri galbūt nenori atsilikti. Nes mato, kad vyko Jungtinėje Karalystėje tam tikras paradas, Prancūzija švenčia ir kitos Europos Sąjungos valstybės, tai gal dėl to nenori atsilikti. Nesakyčiau, kad solidarizuojasi su Europą ar su Antrojo pasaulinio karo aukomis.





































































































































































































































































