Iš Rokiškio kilusi Lolita į sostinę atvyko išmokti naujo amato. Sporto klube trenere dirbusi moteris nusprendė atverti naują gyvenimo puslapį ir dabar pluša Vilniaus mokymo centre. Persikvalifikuoti į kirpėjas ji nusprendė norėdama daugiau laisvės, o ir kalno pinigų mažesnio miesto sporto klube nesusikrovė.
„Pelningi tiems, kurie juos turi, o jei tik dirbi ten, tai nėra pelninga, norėtųsi dirbti sau. Jeigu darbas patinka, jį myli, tai įmanoma ir tą darbo vietą rasti ir užsidirbti. Bet kokiam darbe, ne tik kirpėja“, – pasakoja Lolita.
O štai vilnietė Eugenija planavo tapti policininke. Persigalvojo, tačiau ir bedarbė likti nenorėjo, tad dabar šešis mėnesius mokysis dailinti šukuosenas.
„Dirbau visai pagal kitą specialybę, bet dabar kažkaip prie meno labiau, o kirpimas visuomet traukė“, – sako Eugenija.
Šiuo metu Lietuvoje per 130 tūkstančių bedarbių, o daugiau nei 40 procentų jų neturi jokios specialybės. Skaičiuojama, kad net 14 tūkstančių darbo neturi jau ilgą laiką. Valstybė iki 2020 metų planuoja išleisti apie 180 milijonų eurų šių žmonių perkvalifikavimą ir integracijai į darbo rinką.
Europos Sąjungos ir pačios Lietuvos lėšos bus investuojamos į įvairius mokymosi kursus, kuriuose bedarbiai galės įgyti pasirinktas specialybes. Visgi, šimtamilijoninės sumos visiems neužteks. Esą patekti į nemokamus mokymus galės tik kas trečias bedarbis. O ir laimingieji bus įpareigoti konkrečioje įmonėje išdirbti nustatytą laikotarpį, kitu atveju turės grąžinti pinigus už mokslus.
Pusmetį trunkantys kursai atsieitų mažiausiai pusantro tūkstančio eurų. Vilniuje tokių skolininkų šiuo metu per 400. Tad nenuostabu, kad net ir motyvuoti bedarbiai vengia mokymų, baiminasi, jog teks privalomai dirbti už mažą atlyginimą
„Turėtų būti labai tikslingas ir pasvertas kiekvieno bedarbio noras dalyvauti priemonėje, kadangi yra tam tikrų įpareigojimų – turėtų pabaigti mokslą ir pabaigęs atidirbti dar šešis mėnesius“, – teigia Darbo biržos atstovė Vilija Sanajevienė.
Toks grandiozinis projektas verslininkams ir darbdaviams kelia klausimų. Anot jų, trūksta dialogo su darbo birža, mat mokosi žmonės ne tų specialybių, kurių reikia.
„Atsiranda tam tikrų nesutapimų. Darbo birža skelbia, kad automechanikai turi itin mažas galimybes įsidarbinti, kai tuo tarpu mūsų autoservisai, įmonės sako – duokit mums automechanikų. Jie rikiuojasi prie tų mokyklų ir graibsto tuos žmones kaip auksinius“, – tikina Darbdavių konfederacijos ekspertas Vaidotas Levickis.
Verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus komentuoja, kad reikia konsultuotis su teritorinėm verslo organizacijomis, kurios žino realius poreikius, realią situaciją ir palaiko kasdien santykius su darbdaviais.
„Reikia daryti projektus integruotus, kad jie būtų ne vien pinigų išleidimas, paukščiukų sužymėjimas“, – teigia jis.
Na, o Seimo nariai tvarką siūlo keisti iš esmės ir daugiau atsakomybės suteikti savivaldybėms, kurios kur kas geriau žino, ko trūksta konkretiems regionams ar miestams. Taip pat pažymima, kad kvalifikaciją jau turintis, tačiau darbo netekę žmonės piktinasi, jog liūto dalis investicijų nubyra ilgalaikiams bedarbių mokymams, tai yra tiems žmonėms, kurie darbo susirasti nė nenori. Esą ir po įvairių apmokymų tokie gyventojai dažniausiai dirba viešuosius darbus.
„Tai ar verta tuose rajonuose žmonėms siūlyti tik tas aktyviąsias darbo rinkos priemones, nes nieko daugiau negalime pasiūlyti, jei jis baigęs mokslus darbo vis tiek neras?“, – klausia Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė.
Lietuvoje šiuo metu daugiausiai vyresnio amžiaus bedarbių. Net 50 tūkstančių pastovių pajamų negaunantys yra vyresni nei penkiasdešimties metų.
