Penktadienį turėtų būtų paskelbti vakar Airijoje vykusio referendumo dėl Europos Sąjungos Lisabonos sutarties rezultatai, kurie lems, ar šiai sutarčiai bus lemta įsigalioti.
Žemiau BNS pateikia pagrindinius Lisabonos sutarties faktus.
Lisabonos sutartis turėtų pakeisti dėl prancūzų ir olandų atmetimo 2005 metų referendumuose neįsigaliojusią Sutartį dėl Konstitucijos Europai, tačiau joje yra išsaugota nemažai pakeitimų numatytų žlugusiame Europos konstitucijos projekte.
Sutartyje numatyta įsteigti Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininko postą, jis būtų renkamas dviem su puse metų ir aukščiausiu lygių atstovautų ES susitikimuose su Bendrijai nepriklausančių šalių vadovais. Kvalifikuota balsų dauguma jį rinktų EVT nariai - ES šalių prezidentai ir premjerai.
Taip pat numatoma įsteigti vadinamojo ES užsienio reikalų ministro - Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė, kuri sujungtų užsienio politikos vadovo ir už išorės santykius ir Europos kaimynystės politiką atsakingo eurokomisaro postus. Taip pat numatoma sukurti vadinamąją ES diplomatinę - Europos išorinių veiksmų - tarnybą, didesnį dėmesį skirti bendradarbiavimui gynybos srityje.
Nuo 2014 metų eurokomisarų skaičius sumažėtų ir būtų mažesnis nei yra ES šalių narių.
2014-2017-aisiais tarp ES šalių būtų perskirstytas balsavimo svoris - daugiau sprendimų būtų priimama ne vienbalsiai, o kvalifikuota balsų dauguma. Tai yra, norint priimti sprendimą reikės, kad jį palaikytų 55 proc. ES šalių, atstovaujančių 65 proc. bendrijos gyventojų. Dėl šios tvarkos ES šalys kai kuriais klausimais netektų veto teisės, tačiau išliktų sričių, kuriose ši teisė išliktų. Norint priimti sprendimus, reikėtų balsuoti du kartus - surinkti dvi daugumas.
Transportas, aplinkos apsauga, energetika, žemės ūkio, vidaus rinkos politika - būtų tos sritys, kur sprendimams priimti pakaktų kvalifikuotos daugumos, vieningas balsavimas, leidžiantis atskiroms šalims vetuoti sprendimus, būtų taikomas užsienio, mokesčių bei socialinėje politikoje. Iš vienbalsio į kvalifikuotos daugumos balsavimą būtų perkelta nemažai klausimų iš teisingumo ir vidaus reikalų srities.
Lisabonos sutartis turėtų išspręsti vadinamąją kompetencijų dilemą, kuomet yra neaišku, už kokias sritis yra atsakinga ES, o už ką atsakomybė tenka valstybių narių valdžios institucijoms. Įgyvendinant sutartį daugiau galių įgys ir nacionaliniai parlamentai. Sutartyje numatyta, kad sprendimai ES lygiu bus priimami tik tada, kai jie bus veiksmingesni nei priimti vietiniu ar nacionaliniu lygiu.
Sprendimų priėmime išaugtų Europos Parlamento (EP) svoris. Atsirastų klausimų, kuriuos EP sprendimai vietoj šiuo metu esančio rekomendacinio pobūdžio taptų privalomais.
Didinant demokratiškumą Lisabonos sutartyje yra numatyta 1 mln. ES piliečių iniciatyvos teisė teikiant teisės akto projektą. Iki šiol siūlymus dėl europinių teisės aktų galėjo teikti tik Europos Komisija.
Lisabonos sutartis įtvirtintų pamatinį principą tausoti kiekvienos šalies kalbų ir kultūrų įvairovę.
Svarbus Lisabonos sutarties aspektas, kad šalys narės turės teisę pasitraukti iš sąjungos be jokių įsipareigojimų, nes šiuo metu „atsiskirti“ nėra jokio mechanizmo.
Sutartis, jei būtų ratifikuota, turėtų pradėti veikti nuo 2009 metų pradžios, tačiau kai kurios jos dalys imtų galioti skirtingu metu. Iš viso gali praeiti iki 10 metų kol visi sutartyje numatyti pokyčiai bus įgyvendinti.
Lisabonos sutartį ES šalių vadovai pasirašė pernai gruodį. Jos ratifikavimo procesą jau užbaigė Austrija, Bulgarija, Danija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija. Jai taip pat pritarė Belgijos, Estijos, Suomijos, Graikijos ir Lenkijos parlamentai.
