Užkietėję globalaus pasaulio šalininkai C&P, žiniasklaidos dažnai klaidingai vadinami anarchistais arba antiglobalistais, demaskuoja naujas Lietuvos nacionalistų užmačias užsidėti „tikrųjų antiglobalistų“ ir „tautos gelbėtojų“ kaukes. Autorių manymu, jie net nesiruošia kovoti prieš pasaulinės rinkos valdovus, o tik stengiasi išlaikyti vietinių rinkos kunigaikštukų statusą.
Pollux: Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje netikėtai pasigirdo naujų balsų prieš globalizaciją. Kai kurie iš jų ne kritikuoja, bet tiesiog su žemėmis maišo šiuolaikinės globalizacijos galios institucijas. Tokie tekstai labai patriotiški, nacionalistiški ir lietuviški, tačiau jais nesižavi nei daugelis pilietiškai nusiteikusių patriotų, nei antiglobalistai. Kaip manai, Castorai, kur šuva pakastas?
Castor: Pirmiausia norėčiau pacituoti „patriotų“, vadinančių save antiglobalistais, opusus. „Šiandien, supant globalizmo grėsmėms, mums kaip niekada reikia asmenų, stojančių į šią nelygią kovą prieš klanus, aljansus ir grupuotes, siekiančias pavergti viso pasaulio tautas. Tik laisvas, susipratęs ir patriotiškas lietuvis gali pasakyti galingą NE”
Tai – keli naujosios tautinės antiglobalistinės retorikos pavyzdžiai. Juose vyrauja baimė, apokalipsės nuojauta ir beribis nerimas. Galima pamanyti, jog šios mintys – iš pageltusių sąmokslo teorijų puslapių arba iš lietuviškųjų konservatorių ir jų patriarcho žodyno, išleisto prieš 20 metų. Nuo to ir pradėkime.
Minėtų tekstų autoriai išsigandę, o gal ir įsiutę. Iš pažemės žiūrėdami į tai, kas vyksta pasaulyje, jie paniškai bijo. Įsivaizduokite, tas pačias retorikos ietis prieš 20 metų jie buvo nukreipę į paliegusią Kremliaus mešką, o dabar nasrus šiepia jaunas ir stiprus Briuselio liūtas! Jų įsivaizduojamas priešininkas – visiškai kitas, o jų ietys – lygiai tos pačios, tik spėjusios gerokai atšipti per du permainų kupinus dešimtmečius. 1989-aisiais jie save laikė antisovietiniais disidentais ir tada jų kova iš tikro turėjo prasmės, tačiau 2009-aisiais, per šitiek metų nė kiek nepakitę, jie atrodo lyg istorijos iškasenos, per klaidą patekusios iš XIX a. politinio mauzoliejaus.
Taigi drįsčiau vienareikšmiškai teigti, kad lietuviškasis nacionalizmas, atgijęs XX a. paskutiniame dešimtmetyje, turėjo progresyvių idėjų, nes buvo nukreiptas prieš sovietinį totalitarizmą, tuo tarpu tas pats nacionalizmas, šiandien neva nukreiptas prieš ekonominę globalizaciją, tačiau iš tikro kovojantis prieš Europoje jau spėjusias įsitvirtinti laisvės ir lygybės idėjas, yra absoliučiai reakcingas, regresyvus ir represyvus.
Manau, kad „antiglobalistiniai“ patriotais apsimetančių nacionalistų tekstai – labai žemos prabos tekstai. Tokia yra dauguma šių rašliavų. Dėl to, kad jis sėja paniką. Iškrypusi ir traumuota pseudoreliginė pasaulio pabaigos nuojauta atskiedžiama panika dėl globalizacijos, kurios negalime išvengti. Jei neuždarysime visų durų, langų, neuždangstysime skylių – pasaulinės globalizacijos jėgos atskris kaip paukščiai iš Hitchcocko filmo.
Tautinė valstybė, politinė tauta, tautos vienybė – visa tai tėra tuščios ir abstrakčios idėjos, kurias Naujųjų amžių valdantieji iškėlė siekdami susigrąžinti valdžią, nuslopinti dėl laisvės kovoti pakilusių žmonių judėjimą, sudaryti kliūčių tiek jiems, tiek naujai, laisvesnei ir atviresnei visuomenei. Toks protofašistinis valdančiųjų ir jų pasekėjų instinktas visada buvo susijęs su valdžia, kietos rankos instinktu, bet svetimas žmogaus ir visuomenės laisvės, atvirumo ir bendruomeniškumo idėjoms.
Pasaulyje siaučiant jos viršūnių sukeltai krizei, dešinieji vėl leidžia sau meluoti visuomenei užsidėję antiglobalistų kaukes. Nuimsi tokią kaukę ir pamatysi kyšančius Hitlerio ūsiukus. Ne kapitalistinės globalizacijos čia bijoma, bet paties atvirumo, skirtumų, tariamai suniokoto idealistinio rūtų darželio. Drebama ne dėl besiplečiančios ir viską ryjančios pasaulinės rinkos, o dėl laisvės, kitoniškumo ir įvairovės. Puoselėjama baimė kitataučiams ir kitaminčiams, tautinių, rasinių, lytinių skirtumų baimė, ir visa tai gudriai pavadinama antiglobalizmu. Tačiau mes žinome, kad tai – ne antiglobalizmas. Tai – reakcingas žaidimas tamsiausiais minios instinktais: baime, nerimu, uždarumu, neapykanta.
Pollux: Mes, seni kapitalistinės globalizacijos priešininkai, visada priešinomės jai kaip Naujosios pasaulinės tvarkos paradigmai. Bet štai prieš šitą pačią santvarką sukyla didžiausi mūsų priešai – reakcingi, fanatiški, pikti fašistiniai gaivalai, nekenčiantys bet kokio atvirumo, bet kokių skirtumų. Įdomiausia tai, kad atsvarą pasaulinei kapitalistų tvarkai jie mato tik Albanijos, o galbūt net Šiaurės Korėjos tipo uždaros, iki dantų ginkluotos, tačiau globalizacijai atsparios šalies modelyje. O gal tai – visai puiki atsvara kapitalistinei globalizacijai? Ir kodėl mes apie ją nepagalvojome anksčiau? Kodėl taip lengvai perleidome savo priešams „antiglobalisto” etiketę?
Castor: Vienokio ar kitokio pobūdžio pasipriešinimas kapitalistinei globalizacijai vyksta jau kelis dešimtmečius. Tačiau mes renkamės ne sumedžioto, įbauginto žvėries priešinimąsi, o gatvės revoliucijas, sukilimus ir manome, kad nei kapitalistinė globalizacija, nei įbaugintų tradicionalistų pasipriešinimas nėra pozityvūs reiškiniai. Nacionalistų įsivaizduojamame mūšio lauke vienas fetišas kaunasi su kitu – tautinės valstybės vėliava prieš korporacijos emblemą. Bet alterglobalistai nesirenka nei vieno iš jų – abu jie savyje slepia reakciją. (Reakcija tradiciškai istorijoje vadinamas revoliucijos slopinimo laikotarpis, o slopintojai įvardijami reakcionieriais.) Didysis filosofas Nietzschė reakcija vadina jėgas, priešingas aktyvumui, pozityviems sprendimams, džiaugsmui, o svarbiausiai – įvairių skirtumų tolerancijai.
Aktyvi, pažangi visuomenė – tai ne nacionalistinių antiglobalistų, o alterglobalistų, t.y. kapitalistinės globalizacijos priešininkų, puoselėjančių alternatyvios pasaulinės visuomenės viziją, – tikslas. Pasaulinių ekonominių ir politinių struktūrų – korporacijų, bankų ir vyriausybių – vykdomi sandėriai (taip pat ir tie, dėl kurių pasaulio viršūnės prieš kelias dienas tarėsi G20 susitikime Londone) skatina socialinę atskirtį, nelygybę. O svarbiausia – jie bando sukurti sienas pačiame režime, sienas, atskiriančias vadinamus patricijus nuo plebėjų, kapitalistus nuo įniršusių dirbančiųjų, „normalius“ – nuo kitokių žmonių.
Čia puikiai sutampa reakcionierių kapitalistų ir tariamų tautininkų antiglobalistų interesai. Kapitalistai sienomis nori apsaugoti savo rinkas, tautininkai – savus getus, tautines valstybes, globalizacijos sąlygomis naudingas tik kapitalui. Tuo tarpu „kosmopolitizmu“ (kaip Stalino laikais) kaltinami pasaulio piliečiai, socialiniai aktyvistai ir internacionalistai. Visi jie, kartu su „tolerastais“, imigrantais ir emigrantais, priešinasi ne tik pačiai kapitalizmo ir šiuolaikinės korupcinės valstybės sąjungai, bet ir reakcijai – lokalios visuomenės kompleksams ir fobijoms, kurios skatina naujojo fašizmo atsiradimą tiek populistų kalbose, tiek tamsių instinktų užvaldytos minios bedugnėse.
Kiek šiandieniniai dešinieji demagogai bekalbėtų apie globalizacijos, net ir paties kapitalizmo grėsmes, jų kalbos tebus minios apgaudinėjimas. Žodžiai „Saugokimės nuo globalizacijos“ jų lūpose reikš „saugokime savo kėdes ir rinkas“, tai labai panašu į „Lietuva – lietuviams“. Populistai tuo ir skiriasi nuo kitų valdžios siekėjų, kad bando savąjį „resentimentą“ – baimės, kaltės ir saugumo ideologiją bei asketiškus idealus – perkelti į rinkėjų sąmonę, ją užteršti, paversti visuomenę avių banda. Tuo negalima nesibjaurėti, kaip ir jų atžalomis – patriotinės isterijos apimtomis tautinių fetišų garbintojų, ksenofobų, pasaulio nekenčiančių naujųjų patriotų masėmis. Populistai gudriai drenuoja globalizacijos priešininkų dirvą, siekdami pritraukti alternatyvios globalizacijos atstovų, bet dažniausiai tokių bandymų rezultatai yra apgailėtini.
Alternatyvios globalizacijos šalininkai (alterglobalistai) mano, kad vienintelė kapitalistinės globalizacijos naujovė – tai sienos: rinkų sienos, tautinių valstybių sienos, sutampančios su verslo interesų sienomis, baimė prarasti tas sienas, riboto, sumedžioto mąstymo sienos, sienos nuo priešų, tikrų ar įsikalbėtų, grotuoti langai į pasaulį. „Šalin sienas ir grotas!“ – sakome mes. Žmonės dar iki kapitalizmo keliavo, statėsi būstus ten, kur jiems norėjosi, vieni su kitais keitėsi rūbais, papročiais, lytimis, šoko ir dainavo. Mes, jų palikuonys, aktyvusis visuomenės pradas, nugriovę visas sienas savo galvose ir aplink mus, vieną dieną irgi linksminsimės ant sugriuvusios fetišų ir emblemų imperijos pamatų.
Pollux: Pradėjai kalbą apie nuolatos vykstantį susidūrimą tarp aktyvių ir reakcinių jėgų. Prieš kelias dienas krūva Lietuvos politikų, seniai gavusių populistų etiketes, spaudos konferencijoje grasino visuomenei pilietinio karo šmėkla. Taigi paspekuliuokime ir mes – ar šis karas, kurio „šaltasis” etapas tarp pažangiųjų ir reakcinių jėgų jau vyksta, nebus pažangiųjų karas prieš dešiniųjų populistų ir jo kraštutinės atmainos – fašistų – siautėjimą?
Castor: Pilietinį karą, remdamiesi Nietzsche, galime vadinti karu, kuriame dėl valios galiai grumiasi dvi jėgos – aktyvioji ir reakcinė. Šiuo metu socialiniai judėjimai, siekiantys pradėti keisti pasaulį nuo savęs pačių, griaudami tiek konkrečias, tiek abstrakčias sienas, yra aktyvioji jėga. Aktyvi – nes kartu su savimi neša gaivių permainų vėjus, kintančius gyvenimo, kūrybos modelius, kūrybingą geismą keistis, nepaisyti tautinės valstybės ir kapitalistinės rinkos brukamo abejingumo, stagnacijos, sustingusių tapatybių.
Kita jėga – reakcinė. Tai – minėtoji rinka ir valstybė, kurios panikuoja, nebesugebėdamos nuspėti permainų, kurioms dėl brežnevinės senatvės iš rankų krenta naujos pasaulio visuomenės valdymo planai. Todėl, bandydama atgauti kvapą, savo reumatizmo išsuktais kaulais ji lipa į tribūną ir iš prabangių protezų prikrautos burnos pasigirsta: „Gelbėkite! Tėvynė pavojuje!“.
Gudrūs ir sukti politikai greitai išnaudoja šį „pavojų“, „grėsmę“ – jie kuria įvairias valdžios užėmimo strategijas, puikiai suprasdami tikrąjį pavojų – esminių visuomenės pertvarkymų pavojų. Kartais jiems, kaip ir valdžiai, irgi besiremiančiai fobijomis ir kompleksais, pavyksta prisivilioti mases – taip iš aktyviosios visuomenės dalies jie perima valią veikti. Kalbėdami apie tradicines šeimas, tvirtą diktatą, neapykantą jau minėtiems žmonių skirtumams, jie tampa tos pačios kapitalistinės globalizacijos šalininkais, o kartu – alternatyvios globalizacijos, ateities pasaulio priešais.
Reikia įrodymų? Juk tėvynės mylėtojas, fašistinis diktatorius Augustas Pinochetas labiausiai pasitarnavo Čikagos laisvosios rinkos mokyklai, savo perversmu įsileidęs į šalį kapitalizmo virusą. Taip elgėsi dauguma fašistinių diktatūrų, kurios, kaip ir nacizmas, buvo neatskiriamos nuo kapitalistų interesų. „Dominuoti bet kokiomis sąlygomis“ – tai reakcionierių tikslas. „Permainų geismas yra didžiausia galia“, – taip mano aktyvieji alternatyvų šalininkai.
Pollux: Gerai, pabandysiu persakyti šias mintis kiek paprasčiau.
Egzistuoja dvi grupės žmonių, kurios priešinasi ekonominei globalizacijai, t.y. didžiųjų korporacijų siekiui užvaldyti pasaulį. Tai nacionalistai ir alterglobalistai.
Nacionalistai priešinasi globalizacijai stengdamiesi padalinti visą „pasaulio pyragą“ į atskirus gabalus, t.y. į tautines valstybes, kuriose šeimininkautų ne pasaulinės, o vietinės, t.y. „tautinės“ korporacijos. Ekonominių santykių sistema nuo to nė kiek nepasikeistų, pakistų tik korporacijų savininkų tautybė – pvz., iš paprastų lietuvių pelnytųsi kapitalistas lietuvis, iš estų – estas, o iš graikų – graikas. Tokiu būdu nacionalistinių „antiglobalistų“ kova pagrįsta vieninteliu principu – jiems atrodo, kad žmones mažiau skurdins „saviškiai“, t.y. tos pačios tautybės korporacijų bosai. O kad ši hipotezė absoliučiai klaidinga, per 20 metų jau spėjo įsitikinti ir Lietuvos žmonės, suriesti į ožio ragą ne tiek užsienio, kiek vietinių kapitalistų ir su jais glaudžiai susijusių vietinių valdininkų,. Trumpai tariant, nacionalistiniai „antiglobalistai“ siekia „svetimus“ globalistus pakeisti „savais“. Tokiu būdu jie priešinasi ne pačiam globalizmui, o tik jo formai.
Kitaip mąsto ir elgiasi tikrieji korporacinio globalizmo priešininkai – alterglobalistai. Jie pritaria pačiai globalaus pasaulio idėjai ir mano, kad laisvo judėjimo teisė ir nevaržomas apsikeitimas kultūros vertybėmis yra itin pozityvus žmonijos žingsnis. Tačiau jie yra kategoriškai prieš ekonominį globalizmą, kuris paremtas tiek tarptautinių, tiek tautinių korporacijų įsiviešpatavimui ir totaliu žmonių skurdinimu. Be to, jie priešinasi ir ekonominio nacionalizmo apraiškoms, todėl kovoja prieš kapitalistines korporacijas bet kurioje planetos vietoje, nepriklausomai nuo jų bosų tautybės, pilietybės ar rasės. Tokiu būdu alterglobalistai priešinasi ir globalizmo turiniui, ir iškreiptoms jo formoms.
O išvados visai paprastos. Kapitalas tautybės neturi, skurdas – irgi.
