„Dabar tautinis kostiumas nuo scenos nukeliamas į gyvenimą“, – tikina audėja, tautinio kostiumo kūrėja Rūta Bučinskaitė.
Moteris jau aštuonerius metus puoselėja šį amatą ir pati asmeninėse bei valstybinėse šventėse puošiasi tautiniu kostiumu. Jai antrina Vilkaviškio mažosios artelės vadovė Eglė Grigaitienė. Moteris tikina, kad vis daugiau sulaukia pavienių užsakymų.
„Žmonės prašo kostiumų, sako – norim savo turėti. Kai kurie jį susikomplektuoja dalimis, iš pradžių nusiperka sijoną, vėliau liemenę ir kitus atributus“, – pasakoja artelės vadovė.
Lietuviai tautiškai puošiasi užsienyje
Nors vis dažniau audėjai girdi norus įsigyti asmeninius kostiumus, juos dažniausiai išreiškia svetur išvykę lietuviai. Anot žemaitiško tautinio kostiumo kūrėjos Zitos Baniulaitytės, daugiausia asmeninius kostiumus tenka siųsti į užsienį.
„Atsiranda pavienių užsakymų, pavyzdžiui, tie, kurie gyvena Norvegijoje, visai šeimai nori užsakyti kostiumus. Ten šventėse yra įprasta puoštis tautiniais kostiumais, tad jie nori pasipuošti lietuviškais“, – pasakoja moteris.
Audėjai pritaria ir tautinio kostiumo kūrėjas Vilius Paškevičius, gyvenantis Vilniuje. Vyras neslepia – daugiausia užsakymų sulaukia iš kolektyvų, bendruomenių ar kultūros centrų, o jei atsiranda pavienių užsakymų, tai dažniausiai būna dovana arba noras reprezentuoti šalį užsienyje.
Labiausiai gąsdina kainos
Kiekviename regione varijuoja skirtingos tautinių kostiumų kainos, kurios taip pat priklauso ir nuo kostiumo komplektacijos. Nors kiekvienas turi galimybę pasirinkti, kokios medžiagos ir kokių detalių norėtų savo tautiniam kostiumui, audėjai išgirsta priekaištų, kad kainos – per didelės.
„Žmonės sako – mums brangu – tada aš pradedu pasakoti, kad, pavyzdžiui, tautinę juostą reikia austi bent tris dienas, tad jei už ją prašo nuo 40 iki 50 eurų, tai yra audėjos ašaros”, – pasakoja V. Paškevičius.
Kūrėjas tikina, kad lietuviai dar nėra pasirengę už kokybišką ir unikalų drabužį mokėti didesnės kainos.
R. Bučinskaitė pasakoja, jog kaina priklauso ir nuo regiono, nes tautiniai drabužiai visur skiriasi.
„Aukštaitijos regiono prijuostės yra greit nuaudžiamos, o, pavyzdžiui, suvalkietiška, kaišytinė, ilgiau kuriama, todėl ir kaina iškart kyla gal keturis kartus. Mažosios Lietuvos prijuostės sunkiau pasiuvamos nei kitų regionų, tai taip pat keičia kainą. Pagal sudėtingumą, detalių techniką, kostiumo kaina gali varijuoti nuo 200 iki 1000 eurų“, – skaičiuoja audėja Rūta.
Panašią tautinio kostiumo kainą pateikia ir Vilkaviškio mažosios artelės vadovė E. Grigaitienė. Daugiausiai suvalkietiškus, vienus brangiausių kostiumų kurianti audėja teigia, kad už 1000 eurų tikrai įmanoma nusipirkti kokybiškos medžiagos, rankų darbo detalėmis papuoštą kostiumą. Vyriški kostiumai kainuoja kiek mažiau, tačiau audėja pabrėžia, jog norint įsigyti jį su sermėga kaina taip pat greičiausiai sieks 1000 eurų.
Anot Zitos Baniulaitytės, pasisiūti kostiumą už mažiausią kainą galima pas pavienius audėjus Vilniuje. „Kituose regionuose brangu, nes yra mažai siuvėjų“ , – pabrėžia moteris.
Audėjai iš amato neišgyvena
R. Bučinskaitė tikina, kad nors ir jaučiamas didesnis žmonių poreikis užsisakyti tautinį kostiumą, pavieniams audėjams iš to išgyventi beveik neįmanoma.
„Priklauso nuo to, kaip dirbi. Aš esu gryna menininkė, tad man neišeitų iš to išgyventi. Čia ne duonai, nebent sviestui“, – juokaudama pasakoja audėja.
Tam pritaria ir V. Paškevičius, kurio nuomone, daugiausiai audėjų šį amatą laiko labiau hobiu, bet ne pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Audėja Z. Baniulaitytė antrindama priduria, kad norintiems neužsiimti masine prekyba, išsilaikyti itin sunku: „Užsakymų mes neturime daug, nes manęs nedomina masinis siuvimas, daugiau kūrybiškai į tai žiūriu“.
Eglė Grigaitienė, vadovaudama Vilkaviškio mažajai artelei, yra sukūrusi keletą komplektų tautinių rūbų ir kolektyvams, tačiau dideliu pelnu taip pat negali džiaugtis.
„Čia nėra toks verslas, kad kiekvieną dieną bus po užsakymą. Kai gauni vieną, jį padarai, tada atsiranda dar vienas“, – pasakoja vadovė.
Trūksta žinomų žmonių pavyzdžio
„Būtu gražu, kad per tautinio kostiumo dieną tiek valdžios atstovai, tiek žinių vedėjai pasipuoštų tautiniais kostiumais. Vyšyvanka puošėmės visi, bet lietuviškos atributikos per šventes nematome“, – pabrėžia Rūta Bučinskaitė. Jos nuomone, apie tautinių rūbų nešiojimą reikia šviesti žmones nuo pat mažumės.
Vilius Paškevičius taip pat pabrėžia žinomumo vertę: „Čia turi būti išpopuliarinta galbūt ne politikų, bet tiesiog žinomų žmonių, kurie jį nešiotų”.
Visgi ir valdžios atstovų pavyzdį išskiria Zita Baniulaitytė. „Kai prezidentė Dalia Grybauskaitė dėvėjo tautinį kostiumą, tikrai buvo daugiau politikų, kurie taip pat pasirodydavo su tautiniais rūbais, tačiau dabar iš aukščiausių valdžios atstovų jau taip niekas nesirengia“, – prisimena žemaitiško tautinio kostiumo kūrėja.
Straipsnio autorė: praktiką atliekanti žurnalistė Milda Čebanauskaitė.
