Dabar tada įprasti turgaus vaizdai sunkiai įtikėtini net ir mažame provincijos miestelyje. O tai filmuota palyginti ne taip ir seniai – prieš 22-jus metus Vilniuje. TV3 Žinios 1998-ųjų rugsėjį pasakojo, kad gal jau būtų metas greitai gendančius produktus ir turguje laikyti šaldytuvuose.
Tais pačiais metais daug kalbama ir apie bedarbystę. Štai Alytaus gyventojas Darbo biržoje pasakoja, kokios algos tikisi:
„Kai moka 400–500 atlyginimą, galima rasti darbą.“
Dabartine valiuta tai būtų kiek per šimtą eurų – 300 mažiau nei dabartinė minimali alga „į rankas“. Būtent bedarbystė ir augančios kainos anuomet buvo įvardijami kaip pagrindinis skurdo veiksnys. Pirmąjį atkurtos Lietuvos dešimtmetį ekonomistai vadina tikra suirute. Į visišką ekonomikos dugną po Rusijos blokados Lietuva nusmuko 1994-aisiais, tuo metu bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui siekė vos 30 proc. Vakarų Europos vidurkio.
Artimiausiu metu šis vidurkis jau gali pasiekti 80 proc. Pasak ekonomisto Žygimanto Maurico, tuometė ir dabartinė šalies padėtis skiriasi kaip diena nuo nakties – net jeigu atsivėrus sienoms tautiečiai jau ryždavosi pakeliauti.
„Joks lietuvis 1990 m. nedrįsdavo net pagalvoti apie ėjimą į restoraną bet kurioje Vakarų Europos šalyje. Net kavos nepirkdavo, nes kavos kaina būdavo kaip savaitinis darbo užmokestis. (…) Veždavosi žmonės konservus, tas užpilamas sriubas, aš ir pats taip darydavau, keliaudavo autobusais. Tas nominalus skirtumas buvo milžiniškas", – kalbėjo Ž. Mauricas.
Plika akimi matyti skirtumai gatvėse ir šalia jų. Vien lengvųjų automobilių keliuose per tris dešimtmečius padaugėjo bent tris kartus, ką jau kalbėti apie naujus pastatus, biurus. O verslas jau seniai ne tik konkuruoja su kitomis rinkomis, bet kartais ir rodo pavyzdį pasauliui, tarkim, gamindami lazerius.
„Užsienietiškas automobilis“ ar „užsienietiška prekė“, bananai egzotika buvo. Viskas, kas buvo „užsienis“, buvo vienareikšmiškai geriau. Dabar Lietuvoje tai kardinaliai keičiasi, nemaža dalimi jau Lietuvoje gaminamos prekės vertinamos kaip aukštos kokybės“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Visa tai jaučia ir eiliniai Lietuvos gyventojai. Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečio proga BNS užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad 58 proc. lietuvių patenkinti šalies pokyčiais. Tiesa, visiškai užtikrinti tuo jaučiasi tik penktadalis tautiečių. O beveik trečdalis lietuvių valstybės pažanga nepatenkinti.
„Jeigu juos nukeltume į 1990 m. pradžią, manau, kad tokių patenkintų atsirastų daugiau“, – komentavo Ž. Mauricas.
Besidžiaugiantieji laisvės privalumais vardija ne tik ekonominius, bet ir emocinius rodiklius.
Vilniaus gyventojas dalinasi prisiminimais: „Aš atsimenu, kaip tėvai gaudavo, čia dar „Vaikų pasaulis“ buvo, iš po prekystalio. Lyg pinigų buvo, bet nebuvo prekių. Dabar kokie mes laimingi esam, nebereikia pažinčių. Atėjai – nusipirkai. Žinokit, nebevertinam.“
Jam antrina kitas žmogus: „Mums nebereikia gyventi toj eilių, baimių ir deficito sąmonėje. Turim visko pakankamai, aišku, bijom koronaviruso, bet iš principo gyvenam kitokioj energetikoj ir kitokioj kultūroj.“
Panevėžyje nuotaikos panašios: „Ir laisvė, ir kelionės atsiveria, ir šiaip, tas žodis tvirtesnis tampa.“
Kitas žmogus antrina: „Žinoma, džiaugtis, tik džiaugtis. Ir visi, kurie su manimi, irgi džiaugiasi.“
Kaune žmonės komentuoja taip: „Viskas gerai, darbus turim, atlyginimai kyla.“
Antrinama taip: „Trūkumų visada rasi. Bet jeigu su gera nuotaika ir pozityviu požiūriu – galima gyventi.“
Kiti pripažįsta, kad tikėjosi geresnio gyvenimo:
„Labai daug kyšininkų priviso.“
„Atlyginimai gal maži.“
„Jaunuoliams labai mandagumo trūksta. Reikia auklėt dorai vaikus.“
„Žmonės su nelabai gera nuotaika šneka, su neapykanta. Kodėl, aš nežinau.“
Sociologai turi paaiškinimą, kodėl žmonių požiūris toks skirtingas. Panašiai kaip vidutinė alga visiems kyla nevienodai, taip ir gyvenimas klostosi skirtingu tempu.
„Ne visiems žmonėms jis pasikeitė vienodai gerai. Tai labai aiškiai atsispindi, nes matome, kad palankiai pokyčius vertina pirmiausia tie, kuriems sekasi gerai, kurie išsimokslinę, kurių pajamos didelės. Ir atvirkščiai“,
Dabartinis skurdasEkspertai tvirtina, kad Lietuvą valdę politikai per tris dešimtmečius neišvengė klaidų, kurios ir lėmė didžiausius skaudulius – pajamų nelygybę, atotrūkį ir tai, kad penktadalis tautiečių skursta arba gyvena arti skurdo ribos.
„Buvo priimta ir daug gerų sprendimų, sukurta gerų dalykų, bet problemos rodo, kad tikrai nebuvo skiriamas politikos lygmenyje pakankamas dėmesys tam, kam reikėjo skirti“, – kalbėjo sociologė Rūta Žiliukaitė.
Kita vertus, dar prieš 10 metų vidurinei klasei buvo priskiriama vos 15 procentų visuomenės, dabar skaičius jau perkopė 40 procentų. O būtent vidurinioji klasė yra tvirtos valstybės garantas.
„Jie jau turi ką prarasti, turi turtą, kažką pasiekę, pajutę laisvės teikiamus privalumus ir jie jau saugo santvarką, kurioje gyvena. Jeigu tokių žmonių yra daugiau nei 50 proc., šalis tampa žymiai stabilesnė“, – sakė Ž. Mauricas.
Skirtingais skaičiavimais, vidurinei klasei priskiriami žmonės, kurių pajamos į rankas per mėnesį siekia nuo 800 iki 2500 eurų. Ekonomistai aiškina, kad tvarų augimo laikotarpį Lietuva sugebėjo pasiekti tik trečiajame nepriklausomybės dešimtmetyje. O jeigu neištiks didelių krizių, ketvirtasis Lietuvos dešimtmetis turėtų būti dar geresnis.
