Apie tai, portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vilniaus universiteto docentas dr. Daumantas Stumbrys ir asociacijų „Auginu Lietuvą“ ir „Neišnešiotukas“ įkūrėja Asta Speičytė-Radzevičienė.
Gerbiamas Daumantai, Europos pirmųjų ponių suvažiavime buvo diskutuojama apie demografiją ir neišnešiotų naujagimių priežiūrą, taip pat skambėjo Ponios Dianos kalba apie šeimos pamatus ir religines tiesas. Kaip tai susiję su mūsų visuomenės požiūriu ir tyrimais? Ar tikrai religija ir moralinės vertybės dar turi įtakos šeimos planavimui?
D. Stumbrys: Man sunku komentuoti – kiekviena religija turi savo tiesas. Iš tikrųjų nežinau, ar reikėtų kažkokias religines tiesas diegti mokykloje. Man atrodo, Konstitucija numato, kad religija yra atskirta nuo valstybės. Kiekvienos šeimos reikalas apsispręsti, ar jie nori auklėti pagal tam tikrą religiją, ar ne.
Kas turbūt yra svarbu, tai kad kai mes kalbame apie šeimos modelio kaitą, ar tai būtų šeimos deinstitucionalizacija, ar antruoju demografiniu perėjimu, mes matome, kad šeimos modelis keičiasi. Tai nereiškia, kad šeima žlunga ar šeima išnyksta – atsiranda įvairios šeimos formos.
Aš kalbu apie šeimas, auginančias vieną vaiką, vyrą ir moterį su vienu vaiku, ar vienišą tėvą ar moterį. Modelis keičiasi ta prasme, kad yra skyrybos, po skyrybų šeimos susijungia, ir šitie dalykai vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.
Pastaruosius 70 metų mes matome tuos procesus. Kalbant apie Lietuvą, pastaruosius 20 metų mes matome labai stabilų šeimos modelį – mes matome skyrybų rodiklius, kurie mažėja, neženkliai, bet nėra augantys. Pasižiūrėjus į nesantuokoje gimusių vaikų skaičių, jis yra stabilus 20 metų.
Galbūt aš tik norėčiau pasakyti, kad ne tai, jog šeima kažkaip nyksta ar žlunga, ar grėsmė kažkokia iškyla – tiesiog keičiasi šeimos modelis, keičiasi visuomenė, keičiasi tam tikros visuomenės normos, ir keičiasi šeimos modelis.
Man atrodo, galbūt reikėtų dėti pastangas ne į siekį sugrąžinti kažkokį tradicinį ar konkretaus laikotarpio šeimos modelį, bet į siekį padaryti taip, kad visoms šeimoms, nepaisant, kokį modelį jos pasirinktų, visiems žmonėms, visiems tėvams, visoms mamoms, kurios susilaukia vaikų, būtų prieinamos paslaugos, kad būtų užtikrinta vaikų gerovė, nepaisant to, kokioje šeimoje vaikas gimė: ar susituokusių tėvų šeimoje, ar nesusituokusių.
Aš ir siūlyčiau akcentuoti tuos dalykus šeimos politikoje: kad mums kiekvienas vaikas yra svarbus, kiekvienos šeimos gerovė yra svarbi. Tai ir yra svarbiausia, ne bandymas sugrįžti į kažkokį laikotarpį, ar tai būtų XIX amžius, ar tai būtų 90-ieji. Keičiasi visuomenė, keičiasi ir šeima.
Pirmoji ponia teigė, kad Lietuvos šeima nyksta, kad vis daugiau vaikų auga išsiskyrusiose šeimose. Bet kaip jūs sakote, pagal skaičius tai neatrodo, kad tai būtų tiesa, nes kaip tik skyrybų mažėja. Kaip tai paaiškinti?
D. Stumbrys: Galbūt nenorėčiau komentuoti konkrečios kalbos, nes nedalyvavau toje konferencijoje, bet tas naratyvas, kad šeima keičiasi ir kad „slysta pasaulis iš po kojų“, yra dažnas. Žmonės mato, kad šeima arba tas šeimos modelis, kuris dabar dominuoja jų vaikų aplinkoje, anūkų aplinkoje, yra kitoks negu jų, negu jų tėvų, negu jų senelių.
Tas pokytis vyksta, ir tai yra tiesa, kad tai prisideda prie gimstamumo mažėjimo. Keičiasi šitie dalykai, bet tai nereiškia, kad kažkas žlunga ar dabar išnyks Lietuva, ar išnyks vaikai – ilgalaikis lūkestis yra sugrįžti į tą demografinę pusiausvyrą. Ar kada nors tai bus artimiausiais dešimtmečiais? Labai sunku pasakyti.
Mes turėjome keletą tokių valstybių, kaip Prancūzija ar Švedija, kurių šeimos politika buvo laikoma sektinu pavyzdžiu. Ten suminis gimstamumo rodiklis buvo priartėjęs prie dviejų vaikų ir gana ilgai laikėsi stabiliai, ypač kalbant apie Prancūziją, bet pastaruosius metus jis ten šiek tiek irgi sumažėjo. Demografai sako, kad taip yra dėl neužtikrintumo.
Galbūt daliai šalių pavyks, panaudojant gerasias praktikas, priartėti prie to pusiausvyros taško, kai viena karta pakeičia kitą panašaus dydžio karta. To ir palinkėčiau – kad ir Lietuvos politika siektų tos pusiausvyros įvairiomis priemonėmis, ne sugrįžti į kažkokį laikotarpį ar idealią šeimą, bet bandyti užtikrinti, kad visos šeimos galėtų gyventi laimingai ir turtingai.
Gerbiama Asta, jūs buvote tame renginyje, girdėjote tikrai ne vieną kalbą. Ar pritartumėte, jog šeimos modelis tikrai keičiasi ir galbūt nėra pasaulio pabaiga, kad tų vaikų pas mus gimsta mažiau?
A. Speičytė-Radzevičienė: Tikrai mes neišnyksime per naktį, tai faktas, bet Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad 2050 metais Lietuvoje gali gimti 12 tūkst. naujagimių. Tai reiškia, kad mes jau turime tokį terminą, kur gimstamumas gali būti dar mažesnis – mes turime būti lankstūs.
Tikrai pritarčiau – tai yra besikeičianti visuomenė. Teko bendrauti ir su Turkijos ambasadore apie situaciją Turkijoje, kur yra daugiavaikės šeimos – kaip ten keičiasi tradicijos. Turime būti lankstūs, turime prisitaikyti.
Bet manau, svarbiausia yra tas bendradarbiavimas ir telkimasis kartu – tiek politikų, tiek nevyriausybinių organizacijų, savivaldybių, medikų, ekspertų, mokslininkų, filantropų – tam, kad mes ieškotume, kaip galėtume padėti toms pačioms mažiausioms šeimoms užtikrinti tas paslaugas.
Tiesiog noriu palinkėti, kad augintume Lietuvą kartu, ne atskirai, ir kad tikrai būtume solidarūs, pagarbūs gyvybei, kad ji būtų ori, kad nėščioji jaustųsi ori, kad šeima jaustųsi ori, pagarbiai, ir nebūtų gėda paprašyti motinystės atostogų.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
