Pasiryžę išvykti iš Tėvynės lietuviai viliasi, kad svetur jų laukia rožėmis klotas gyvenimas. Ir iš tiesų –į Lietuvą skrieja istorijos apie sėkmingas karjeras, pasakiškus atlyginimus, buitį be rūpesčių. Bet yra ir kita medalio pusė. Svetimame krašte nevalia suklupti. Nes tada pagalbos rankos neišties nei svetima, nei sava valstybė. Lietuvos institucijos bejėgės apginti net svetur gyvenančius savo mažuosius piliečius. Turinčius abu tėvus, bet patekusius į svetimos šeimos globą. Jei homoseksualią porą apskritai galima vadinti šeima.
Rugsėjo pradžioje Lietuvą sukrėtė iš Norvegijos atskriejusi žinia –čia įsikūrusios lietuvių šeimos pusantrų metų sūnelis vasaros viduryje atimtas iš tėvų ir atiduotas globoti lesbiečių porai. Kol valdžios institucijos trypčiojo vietoje, visuomeninės organizacijos ėmėsi skubių veiksmų padėti šeimai susigrąžinti vaiką.
Institucijos –neišjudinamos
Šeimos gynimo centras, Nacionalinė tėvų ir šeimų asociacija bei piliečių sąšauka „Už dorą ir tautą" oficialiai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Teisingumo, Užsienio reikalų ministerijas, Seimo narius, vaikų teisių gynėjus, prašydamos nedelsiant apginti berniuko teises į normalią šeimą.
Visuomenininkai iš berniuko motinos sužinojo, kad vaikas galėjo būti atimtas pažeidžiant Norvegijos įstatymus. Tėvai esą net nebuvo įspėti, kas jiems gresia, kad vaikas atimtas vartojant psichologinį smurtą, naudojantis tuo, kad jo motina gerai nemoka norvegų kalbos. Maža to, tėvai tik vėliau sužinojo, kad jų sūnelio globėjomis tapo dvi lesbietės.
„Tik po šio kreipimosi pradėtas oficialus tyrimas, kas dėl to kaltas, –pasakojo Nacionalinės tėvų ir šeimų asociacijos prezidentas Tomas Šalkauskas. –Neseniai pasidomėjau tyrimo eiga. Paaiškėjo, kad mūsų institucijos kol kas tik susisiekia su norvegais, aiškinasi. O kol tyrimas nebaigtas, niekas jo nekomentuoja. Žinau, kad vaikelis –vis dar lesbiečių šeimoje, o jo mamos vienintelis siekis –sūnų susigrąžinti."
Nusiplovė rankas
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė per savo atstovę spaudai Olgą Malaškevičienę perdavė, kad Norvegijoje įsikūrusi šeima į jos vadovaujamą įstaigą nesikreipė. Lietuvos piliečių pagalbos prašymo, jos žiniomis, nesulaukė ir mūsų šalies diplomatinės tarnybos Norvegijoje.
Vis dėlto kontrolierė, remdamasi žiniasklaidos pranešimais, kreipėsi į Lietuvos ambasadorių Norvegijoje, prašydama išsiaiškinti mažylio atėmimo iš lietuvių šeimos aplinkybes ir teisėtumą.
„Lietuvos Respublikos ambasada Norvegijoje rugsėjo 9 dieną pateikė notą Norvegijos Karalystės užsienio reikalų ministerijai, prašydama suteikti informaciją, ar mažamečiam Lietuvos Respublikos piliečiui Norvegijoje yra paskirtas teisinis atstovas, –teigė kontrolierė. –Užsienio reikalų ministerija atsakymo iš kompetentingų Norvegijos institucijų dar negavo."
Ji pripažino, kad mūsų institucijos neturi jokių galių vertinti Norvegijos institucijų veiksmų teisėtumą ar daryti kitokį poveikį. Mat toje šalyje sprendimai priimami ir peržiūrimi pagal Norvegijos teisės aktus. Anot E.Žiobienės, Norvegijoje šeima laikoma tiek skirtingų, tiek tos pačios lyties asmenų sąjunga ir nenumatyta jokių apribojimų dėl vaikų augimo tokiose šeimose.
„Norvegijos nacionalinė teisė turi būti gerbtina tiek Lietuvos piliečių, gyvenančių Norvegijoje, tiek Lietuvos institucijų, siekiančių išspręsti susidariusią problemą, –dėstė ji. –Sprendimo dėl vaiko paėmimo į laikiną globą pagrįstumą ir teisėtumą galima skųsti tik Norvegijos teismams."
Maža to, anot E.Žiobienės, jos institucija vaiko teisių apsauga rūpinasi tik Lietuvoje. Užsienyje atsidūrusius mažuosius Lietuvos piliečius turi ginti kita valdžios įstaiga –Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba.
Problemos neįžvelgia
„Vaikelis –globėjų šeimoje, o su jo mama vietos tarnybos dirba socialinį darbą, – pareiškė šios tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė, leisdama suprasti, kad lesbiečių glėbyje atsidūręs mažametis lietuvis –jokia tragedija. – Nemažą laiko tarpą ta šeima gyveno Norvegijoje, kalbos supratimas turėtų būti. Taigi negalėčiau teigti, kad jam gali būti padaryta didelė žala. Nėra jokių rimtų mokslinių tyrimų atlikta, kokią žalą tas gali padaryti. Mes aiškinamės situaciją."
Kuo motina ar tėvas nusikalto, jei vaikas buvo atimtas iš šeimos? O.Tarvydienė į šį klausimą neatsakė, teigė negalinti atskleisti šeimos istorijos. Be to, Norvegijos vaiko teisių tarnybos kolegoms iš Lietuvos tai pasakyti esą neprivalo. Mat, bėda, Norvegija nėra Europos Sąjungos valstybė, taigi nepasirašiusi dvišalio bendradarbiavimo sutarčių. Jai negalioja ir Hagos konvencijos reikalavimai.
„Šiuo atveju mūsų tarnyba –bejėgė, –nė neslėpė O.Tarvydienė. –Jei ir nuvyktume patikrinti, ar vaikeliui toje šeimoje viskas gerai, niekas neįsileistų."
Ji tik paminėjo, kad beveik visose valstybėse vaikus ginantys įstatymai yra labai griežti.
„Į ką mūsų šalyje nekreipiama dėmesio –pavyzdžiui, kad vaikui pliaukštelėsi per užpakalį ar pusvalandžiui išbėgsi į parduotuvę, mažametį namie palikdama vieną, –kitur gali smarkiai nukentėti, – galiausiai prasitarė ji. –Tačiau nemanau, kad norvegai suinteresuoti atiminėti vaikus."
Kad su panašiomis problemomis ateityje netektų susidurti ir kitoms lietuvių šeimoms, besiruošiančioms išvykti iš Lietuvos su mažamečiais ar nepilnamečiais vaikais, O.Tarvydienė pataria pirmiausia gerai išstudijuoti tos šalies, į kurią vykstama gyventi, įstatymus. Nes, kaip matyti, pagalbos iš Lietuvos tarnybų, ištikus bėdai, lietuvių šeimos vargiai besulauktų.
Valstybė tyli –kovos giminaičiai
„Vakaro žinios" susisiekė su vaikelio motina Ilona (vardas pakeistas). Jauna moteris tepasakė galinti matytis su sūneliu tik dvi valandas kartą per mėnesį. Paskutinis jųdviejų susitikimas įvyko spalio 7 dieną. “Vaikas jau nekalba ir net beveik nesupranta lietuviškai, nes tos moterys su juo bendrauja norvegiškai, –atsiduso motina. –Kai atvažiavau, įsikibo į kojas –atplėšti negalėjau, ir klykė. Sunku buvo išsiskirti... Jo lankymo grafikas sudarytas iki sausio 10 dienos, vadinasi, greitai jo neatgausiu."
Ilona prasitarė iš Lietuvos institucijų nesulaukusi jokios pagalbos. Bet, sakė, atsiliepė viena Norvegijos sostinėje gyvenanti lietuvė, kuri pažadėjo pagalbą.
Kaune gyvenanti Ilonos teta, jos tėvo sesuo Irena Starkevičienė nusiteikusi žūtbūtinei kovai dėl dukterėčios. Ji tikino, kad nesulaukdami pagalbos iš Lietuvos institucijų giminaičiai praranda paskutinę kantrybę –ruošiasi visi vykti į Norvegiją ir jaunai, gyvenimo patirties stokojančiai mamai padėti vaikelį susigrąžinti.
„Nesakau, kad Ilona visada elgėsi apgalvotai, bet neabejoju, kad sūnelį ji labai myli, –kalbėjo Irena. –Vienai svetimoje šalyje kovoti sunku. O mūsų valstybei savi piliečiai rūpi mažiausiai."
Moteriai baisiausia, kad dar tik pusantrų metukų sūnelis iš dukterėčios buvo atimtas nežinia už ką. “Atvažiavo į Ilonos darbovietę policininkai ir pasakė, kad vaiką iš darželio pasiims jie, –baisėjosi ji. –Kuo Ilona nusikalto –nė žodžio. Neva atliekamas tyrimas, kai jį baigs –praneš. Tai sužinojęs, į Norvegijos vaiko teisių tarnybą iškart paskambino Londone gyvenantis ir dirbantis Ilonos tėvas. Bet ir su juo niekas nešnekėjo."
I.Starkevičienė sakė įtarianti, kad Iloną juodinantį pareiškimą Norvegijos vaiko teisių tarnybai parašė kažko ant jos supykęs netoli įsikūręs uošvis. “Bet nejau to pakanka? Nejau nereikia jokių įrodymų, įkalčių? Juk iš keršto galima visko prirašyti!" –stebėjosi teta.
Ji nesuvokia, kaip galima tvirtinti, kad, per prievartą atplėšus nuo motinos, saugoma vaiko gerovė.
Kita vertus, anot jos, jei Ilona policijai ir vaiko teisių gynėjams kuo nors neįtiko, kodėl vaikelis ne šalia gyvenantiems vyro tėvams atiteko, o visiškai svetimiems žmonėms? Homoseksualiai porai! „Čia ne vaiko teisės ginamos, o lesbiečių poros įgeidžiai užsiauginti svetimšalį tenkinami, – neslėpė apmaudo moteris. –Ilonai tiesiai pasakiau: pasiimk vaiką ir mauk greičiau iš tos Norvegijos. Bet matau, kad viena ji sunkiai tą pasieks. Bet jai pasiruošusi padėti visa giminė. Tikrai nepasiduosime."
Pagalbos motinai atidėlioti nevalia
Rima BAŠKIENĖ –Seimo narė:
Man sukėlė didelį nerimą žinia, kad iš jaunos motinos lietuvės Norvegijoje neaiškiomis aplinkybėmis buvo paimtas vaikelis. Puikiai suvokiu, kokia trauma ir motinai, ir vaikui, todėl kiek galėdama stengsiuosi, kad būtų kuo greičiau jai suteikta visa reikiama pagalba, paspartintas sūnaus sugrąžinimo procesas. Apie tai jau kalbėjau Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete. Tiesa, kol kas jokių žinių iš Norvegijos, kaip šis klausimas ten sprendžiamas, nėra.
Žinau, kad ta šeima –ir mama, ir tėtis –dar labai jauni, atrodo, abu vienmečiai. Gali būti, kad jie iš tiesų stokojo vaiko auginimo ir priežiūros įgūdžių. Kadangi prieš kurį laiką motina su sūneliu buvo laikinai apsigyvenusi Moterų krizių centre, galima manyti, kad šeimoje būta kivirčų, nesutarimų. O tokius dalykus užsienio šalyse vaiko teisių gynėjai laiko didele žala šeimoje augančiam vaikui.
Kartu tikiu, kad tėvai iš šito nesusipratimo padarys reikiamas išvadas, pasimokys iš padarytų klaidų, ir, pakeitę gyvenimo būdą, vaikelį susigrąžins. Juk jis, kaip pavyko išsiaiškinti, lesbiečių porai tik laikinai globoti atiduotas –ne įvaikintas. Ir motinystės teisės iš vaiko motinos neatimtos. Taigi šansų vaikelį susigrąžinti yra, tik reikia pastangų. Ne tik iš motinos, bet ir Lietuvos valstybės. Būtina suteikti visokeriopą pagalbą tokioje nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusiam savo šalies piliečiui.
Virginija SABUTYTĖ
