Norėčiau pasidalinti samprotavimais apie Lietuvos jaunimą. Ir ne bet kokį, o labai talentingą, studijuojantį garsiuose Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos universitetuose. Jaunimą, su kuriuo man yra tekę bendrauti ir kuris, mano įsitikinimu, gali labai paveikti Lietuvos kultūros ir politikos ateitį.
Pastaraisiais metais tenka dažnai bendrauti su žmonėmis, studijuojančiais Oksforde, Kembridže, Edinburge, kituose labai garsiuose Europos universitetuose, ir visada nepaleido mintis, kad jauni žmonės, kurie išvažiuoja ten mokytis, tikrai nenusipelno priekaištų, kuriuos kartais jiems išsakome, apie tai, kad esą jie nebrangina to, ką turi Lietuvoje, kad be reikalo nuvertina Lietuvos universitetus, mokyklas. Manau, kad ši melodija, kurią labai gerai žinome, visiškai jiems netaikytina. Daugeliu atvejų tai labai talentingi jauni žmonės, laimėję tarptautines fizikos, matematikos olimpiadas, žmonės, kurie labai daug pasiekė Lietuvoje ir kurių išvažiavimas buvo pagrįstas pačių natūraliausių savęs realizavimo, ieškojimo impulsų. Įdomu tai, kad daugelis tų žmonių svajoja grįžti į Lietuvą. Jie nori grįžti.
Tada aš susimąstau apie kitą šio reiškinio pusę. Ar norime jų mes? Ar mūsų universitetai pasirengę priimti aukščiausio lygio jaunus žmones, kurie tikrai gali labai pakeisti mūsų intelektualinį ir akademinį peizažą? Gal pradėkime nuo to, kad 2015 m. skaičiuosime 25-us mūsų nepriklausomos valstybės egzistavimo metus. Lietuva bus tapusi visateise Europos Sąjungos, NATO valstybe, kuriai nebereikės jokių preambulių kalbant apie save, kaip apie jauną demokratiją, jauną valstybę. Viskas, tai – pilnametystė. Tai ir žmogiška, ir valstybės pilnametystė. Todėl negalvoti apie strategiją, apie tai, kokia bus Lietuva, tarkim, po 10 metų, būtų mažų mažiausiai neatsakinga. Mano įsitikinimu, šiandien svarbūs ne tiek futurologiniai projektai, kuriuos neretai siūlo politikai, kalbėdami apie 2030 m. Lietuvą ir pan., ne mūsų pafantazavimai.
Iš tikrųjų yra svarbus žmogiškasis kapitalas. Jis Lietuvoje didžiulis. Mes turime nuostabią kultūrą. Turbūt būtų sunku surasti kitą panašaus dydžio šalį, 3 mln. gyventojų turinčią Europos šalį, kuri galėtų pasigirti tokiu teatru, akademine muzika, daile, literatūra. Mano įsitikinimu, lietuvių kultūra yra viena pačių turtingiausių, dinamiškiausių, gražiausių Europoje. Ir mūsų kapitalas yra žmogiškas – nei nafta, nei dujos, nei ekonominiai stebuklai. Jeigu jie ir įvyks, ko aš labai linkėčiau, jie niekada mūsų neišskirs iš kitų šalių. Mes būsime unikalūs savo švietimu ir kultūra, savo žmonėmis. Mes galėsime visada didžiuotis tuo, kad pasauliui davėme daugybę europinių garsenybių – tiek litvakų, tiek savo garsiųjų emigrantų. Todėl šių jaunų žmonių grįžimas į Lietuvą man atrodo strategiškai svarbus dalykas.
Pradėkime nuo to, kad reikia keisti vieną kitą mentalinį įprotį. Pavyzdžiui, kodėl mes manome, kad universitetams turi vadovauti būtinai vien vyrai? Mes iki šiol neturime nė vienos moters rektorės, nors profesorių moterų turime daugiau negu vyrų. Kodėl mes manome, kad reikia būtinai pasenti, pražilti, kad galėtum būti administratorius arba strategas? Kodėl mes negalime kukliai eiti kūrybinių savo pozicijų bei pareigų ir užleisti dekano, galbūt rektoriaus, galbūt programų vadovo vietos jauniems žmonėms, kurie, atvažiavę iš Kembridžo arba Oksfordo, turėtų galimybę sukurti kažką visiškai netikėto, pasitelkdami savo kartas, draugus? Mes turime įvairiausių tarptautinių ryšių programų, bet šiems žmonėms nereikia programų – jie patys yra programa, patys turi unikalią pasaulinę patirtį, jie patys yra lipte aplipę savo britų, amerikiečių, vokiečių, švedų kolegomis, draugais, studijų bičiuliais. Juos sieja kūrybiniai aljansai, kūrybinės sąjungos ir bičiulystės. Šie žmonės atneštų pasaulį į Lietuvą.
Nuo 1990 m. iki šiol mes gyvenome pasakojimais apie pasaulį, į kurį turi nueiti ir pamatyti lietuvis. Apie tai yra ir genialusis skausmingas Oskaro Koršunovo spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“. Lietuvis, kuris tam, kad pamatytų pasaulį, turi, kaip sako viena herojė, palikti savo vertę ir savivertę prie imigracijos, natūralizacijos tarnybos. Kodėl mes nepagalvojame apie visiškai kitą projektą – pasaulį, kuris ateina į Lietuvą pats su mūsų talentais, jau studijavusiais, jau dirbusiais, išmėginusiais save? Kodėl nepamėginame staiga sukurti visiškai naujo požiūrio, naujos perspektyvos? Atiduokime aukštas pozicijas jauniems žmonėms. Jei dar turime parako parakinėje, galime rašyti, diskutuoti – patys eikime į paprastas kūrybines pozicijas, atiduokime aukštas pozicijas jauniems. Jie tada patikės, kad jiems nereikės grįžus į Lietuvą „ilgai bliauti veršiu, kol galės baubti jaučiu“. Jiems nereikės atkimšinėti vyno butelių vyresniems, nereikės būti pažais akademiniuose kolektyvuose. Atiduokime jiems aukštas pozicijas.
Jei mes prie savo visų simpoziumų, kongresų, pasaulio jaunimo forumų pridurtume realius mūsų meno, akademinio gyvenimo grupių ir institucijų projektus, kuriuose būtų dabartinis jaunimas, jau daug pasiekęs užsienyje, matytume visai kitą Lietuvą. Ir dabar Lietuva yra kūrybinga ir puiki, bet mums trūksta pasitikėjimo savimi, kuris leistų ramiai save suvokti kaip europinę tautą, europinę kultūrą, kuri turi viską: savo vidaus patirtį, skausmingą, dramatišką istoriją, iš kurios pasimokė ir, ko gero, turi išmokusi tokių pamokų, kuriomis negalėtų pasigirti ir didelės Europos tautos. Mes turime ir savo išeiviją – lietuviai yra diasporinė tauta. Mes esame kažkuo panašūs į žydus, italus, armėnus. Mes, būdami nedidelė šalis, turime milžinišką, milijoninę diasporą pasaulyje. Todėl būtų labai išmintinga pagalvoti apie tai, kad viską lemia ne politikų ikirinkiminės ar porinkiminės kelionės. Koks skirtumas ar Korke, ar Dubline aplankys juos vienas ar kitas mūsų politikas? Koks skirtumas, kokią žinią jis pasiųs vienai ar kitai lietuvių bendruomenei Ispanijoje ar Airijoje? Svarbu, kad tie žmonės dalyvautų Lietuvoje, kaip projekte, nes Lietuva yra mūsų projektas.
Vis dažniau galvoju, kad mus turėtų jaudinti ne varžybos, kas parašys įdomesnę programą, įdomesnį futurologinį projektą apie Lietuvą 2030 m. Man daug įdomiau, kas pasikvies ir sugebės įdarbinti 20 arba 30 mokslo, meno, politikos, verslo talentų Lietuvoje, kad jie surastų savo vietą. Tada mūsų vaidmuo Europoje būtų toks, kad mums nereikėtų vėl kankinančiai laukti progos, kada pirmininkausime. O pirmininkausime negreitai. Padarėme tai puikiai, gražiai (buvau liudininkas, tuo metu būdamas Briuselyje). Kam mums to laukti? Kiekvieni metai yra lyderystė. Kiekviena diena yra lyderystė. Savo artimųjų, aplinkos, pagaliau savo atžvilgiu, nes meti iššūkį ir turi nustebinti pats save. Taip, kaip režisierius arba rašytojas kuria tik tol, kol pajėgia nustebinti pats save.
Lygiai taip pat ir šalis yra kūrybinga tol, kol nelaukia jubiliejų arba datų, o brangina kiekvieną savo žmogų, kiekvieną kuriantį menininką, mokslininką, kiekvieną jo arba jos knygą ir sykiu sugeba toje prozoje surasti prasmę ir įžvelgti ateities horizontą. Todėl baigdamas noriu pasakyti – prisijaukinkime ateitį. Ji yra šalia. Ateitis niekada nebus padovanota kažkokių išorinių jėgų, ji slypi Lietuvoje, labai arti mūsų, todėl į ją reikia kreiptis šiandien. Nes ateitis yra dabartis, su kuria mes dar nepradėjome regzti dialogo.
Komentaras skambėjo per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“
