Daug, ypač vyresnės kartos žmonių, puikiai pamena Vinco Mykolaičio-Putino psichologinį romaną „Altorių šešėly“, kuriame aprašytas jauno kunigo Liudo Vasario gyvenimas, jausmai, vidiniai konfliktai bei siekis išsivaduoti iš visuomenės primestų dogmų.
Taip, kunigų seminarijoje esančioje bibliotekoje tikrai galima rasti knygą „Altorių šešėly“. Ir čia tikrai ne viskas yra įsprausta į griežtus rėmus. Kviečiame „pasivaikščioti“ po Kunigų seminariją – nuotraukų galerijoje, o kad įspūdis būtų dar gilesnis, pasikalbėjome su vienu seminaristu Valdemaru Širvinskiu. Šis jaunas 23 metų žmogus prisiminė tiek apsisprendimo akimirką, tiek žmonių reakcija bei papasakojo, kokia vaga gyvenimas teka Seminarijoje.
- Prisiminkite apsisprendimo akimirką. Kaip viskas įvyko?
- Tai yra labai intymus dalykas – pašaukimo atradimas. Labai asmeniškas. Ne su kiekvienu žmogumi galima apie tai kalbėti. Tai yra labai panašu į įsimylėjimą. Jeigu buvote įsimylėjęs, tai žinote, kai sugrįžti namo, tai mintys vaikšto apie tą žmogų.
Ir taip buvo mano gyvenime, kai 10-11 klasėje, vienos maldos bažnyčioje metu, kažkas mane „pakibino“, palietė širdį. Kai pareidavau namo, tai norėdavau vėl sugrįžti į bažnyčią. Pabūti toje tyloje, maldoje, bendruomenėje su kuria pradėjau bendrauti ir ieškoti Dievo.
Įsimyli ir mąstai, kaip surasti būdų susitikti su tuo žmogumi. Labai panašu yra su pašaukimu. Tu įsimyli Dievą. Ir tada tu klausi, kas tai yra, Viešpatie, per troškimas. Gal tai paprasčiausia malda, santykiai su Dievu. Bet tu jauti, kad maldoje Dievas kviečia daugiau. Ne tik su juo bendrauti, bet ir eiti į žmones.
- Kokia buvo tėvų reakcija, kai sužinojo, kad sieksite tapti kunigu?
- Tai buvo mano sprendimas, todėl tėvų neklausiau ir nelaukiau jų patarimų. Buvau pakankamai subrendęs ir labai savarankiškas tam, kad žinočiau, ko noriu gyvenime. Pašaukimas – tai, kai darai tą, ką myli. Tai yra visas mano gyvenimo būdas, tai yra tai, ko aš noriu. Tėvai buvo paskutiniai žmonės, kurie sužinojo apie šį mano sprendimą.
- Bijojote jų reakcijos?
- Galbūt buvo kažkiek baimės, gal nebuvo to noro, daug aiškintis. Aš labai tvirtai ėjau ir galvojau, kad kai man prireiks pagalbos, jos paprašysiu. Bet dabar jaučiu, kad visai puikiai tvarkausi. Pranešiau, gana netikėtai. Išprovokavo per televiziją žiūrėtos žinios. Ten pasakė, kad įvyko antrasis abiturientų stojimo turas ir kad visi žino, kur studijuos. Tada mama tokiomis didelėmis akimis atsisuko į mane ir sako, kad nežino, kur jos sūnus įstojo. Tada jau žinojau, kad stosiu į seminariją (dokumentų priėmimas vyksta vėliau įprastose aukštosiose mokyklose – aut. past.), tad pasitaikius progai, pasakiau mamai.
- Kaip ji sureagavo?
- Mamai pasijautė nejaukiai. Akys pritvino ašarų ir pradėjo taip motiniškai verkti. Ten buvo ir džiaugsmas, ir skausmas, ir tokia nežinomybė. Ji pasimetė. Nežinojo, kas laukia. Mūsų giminėje nėra buvę kunigų. Mano šeima pati nėra giliai tikinti. Jiems mano apsisprendimas gal ir nebuvo labai netikėtas. Nes prieš tai metus praleidau bažnyčioje, jos veikloje.
Tuo tarpu mano tėvas sureagavo labai vyriškai. Sakė, kad tai yra mano pasirinkimas. Tik paprašė nepadaryti jam gėdos. Jei jau apsisprendei, tai, sūnau, padaryk viską iki pabaigos.
- O ką sakė jūsų draugai?
- Draugai sureagavo labai skirtingai. Vieni sakė, kad išprotėjau. Kiti nenustebo, nes žinojo mano šiltą santykį su bažnyčia. Bet apsisprendžiau, kad tai yra tai, ko trokšta mano širdis. O kitų nuomonė man, atvirai šnekant, nelabai rūpėjo. Buvau labai ryžtingai nusiteikęs ir niekas negalėjo to pakeisti.
- Sakėte, kad pamilote Dievą. Yra toks posakis, kad meilė trunka trejus metus, o jūs seminarijoje esate jau ketverius, ar neišblėso tas jausmas?
- (Juokiasi – aut. past.). Maniau, kad meilė turėtų trukti visą gyvenimą? Juk meilė yra amžina. Kalbant apie mane, tai dabar ta meilė tikrai neblėsta, pasakyčiau, kad ji išsigrynina. Meilė apsivalo nuo savų įsivaizdavimų ir esi įstatomas į tam tikrus rėmus. Ugdome, formuojame savo širdį. Meilė tampa brandesnė. Meilė nėra tik jausmai, vienkartinis dalykas. Šiais laikais viskas subanalinama. Toks vienkartinių pakuočių metas. Panaudojau, 100 proc. malonumo ir 0 proc. atsakomybės. Reikia mylėti ir tą daryti atsakingai.
- Kokia yra įprasta diena kunigų seminarijoje?
- Dienotvarkė – labai paprasta. Pradedame rytą malda koplyčioje. Dieną pradedame su Dievu. Tai yra svarbiausias dienos įvykis. Prašome Dievo palaimos šiai dienai, darbams, iššūkiams, kurie laukia ir pradedame viską malda, kuri trunka keletą liturginių valandų. Taip pat turime šventąsias mišias. Tada pusryčiaujame ir visi bėgame į paskaitas. Ir taip nuo pirmadienio iki penktadienio, tokie mūsų rytai būna.
Vėliau vėl seka malda, skiriamas laikas apmąstymams. O popietinės valandos atrodo labai skirtingai. Priklauso nuo dienos. Vykstame pas ligonius, kitas vietas, kur reikia pagalbos. Kiti gali pasivaikščioti, pailsėti. Nėra taip, kad būtume visiškai izoliuoti nuo pasaulio.
- Ar turite laisvo laiko, kurį galite skirti tik sau?
- Taip, turime galimybę susitikti su artimaisiais, draugais, kažkaip kitaip praleisti laisvalaikį. Kažkas gali studijuoti, kitas sportuoti. Mus taip pat gali lankyti seminarijoje. Aišku, reikia prisitaikyti prie dienotvarkės, nes bet kada atvykti artimieji negali.
- Ko tau labiausiai trūksta pasirinkus šį kelią?
- Jei atsakyti greitai, tai man trūksta laiko viskam, ko aš noriu. Yra laikas, skirtas seminarijai, yra noras skaityti, daugiau sportuoti, ilgiau pamiegoti, pastudijuoti, susitikti su kažkuo. Bet aš suprantu, kad mano galimybės ribotos. Tad jei prašyčiau kažko Dievo, tai paprašyčiau prailginti parą. Bet pasakysiu, kad įstojus į seminariją Dievas nieko iš manęs neatėmė.
- Ar draugai domisi, kaip jums sekasi?
- Taip. Pasikalbame su jais. Būna, kad pakviečia mane į vestuves. O dažniausiai klausia, ar esu laimingas.
- Ir ką atsakote?
- Dažniausiai atsakau, kad esu beprotiškai laimingai ir palinkiu, kad jiems taip pat pasisektų tuose keliuose, kuriuos jie pasirinko.
- Ar savo gyvenimą įsivaizduojate Lietuvoje, Vilniuje?
- Šiaip tai, mūsų Dievas yra netikėtumų Dievas. Jis geriausiai viską suplanuoja. Dažniausiai, ką mes suplanuojame būna labai patogu. O Dievas mums pasiūlo tai, kas leidžia mums augti.
