Policininko ir prokurorės nužudymas sukėlė daug spėlionių, būta net įtarimų, kad galbūt juos nušovė korumpuoti pareigūnai. Vis dėlto teisme paaiškėjo, kad dėl žmogžudysčių kalti būtent „tulpiniai“.
Buvo keliama versija, jog Pasvalio policijos inspektorių Sergejų Piskunovą banditai nušovė galbūt tam, kad apjuodintų to meto policijos generalinį komisarą Visvaldą Račkauską ir Kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vyresnįjį komisarą Kęstutį Tubį. Juolab kad tuoj po laidotuvių S. Piskunovo tėvai sakė, jog jis ne kartą yra jiems minėjęs, kad turi surinkęs daug šiuos pareigūnus kompromituojančios informacijos.
Spaudoje dar buvo kelta versija, kad S. Piskunovas kažkam yra pasakęs, esą Virginijus Baltušis jį „visiškai užkniso“ ir kad per artimiausią teisėsaugos operaciją jis V. Baltušį nušausiąs. Tad esą V. Baltušis nusprendęs S. Piskunovą nužudyti anksčiau.
Ši versija buvo arčiau tiesos, tačiau irgi netiksli. S. Piskunovas paskutiniaisiais metais nedirbo jokio operatyvinio darbo, todėl negalėjo dalyvauti jokioje operacijoje prieš „tulpinius“. Viskas buvo kur kas paprasčiau.
V. Baltušis visą laiką manė, kad S. Piskunovas susijęs su į jį organizuotais pasikėsinimais. Ne kartą ir ne du su Sauliumi Janoniu, Romualdu Čeponiu, Audriumi Andrušaičiu, Dainiumi Skačkausku jis yra kalbėjęs apie „rusų mafiją“, kuriai Panevėžyje esą priklausantys Kalačiovas, Smirnovas, Pečininas ir S. Piskunovas. V. Baltušis saviškiams sakė, kad žinąs, jog tai Aivaras Kalačiovas organizavęs lifto susprogdinimą „Nevėžio“ viešbutyje, ir net planavo pagrobti vyresnįjį Kalačiovą ir jį kankinant sužinoti, kas kėsinosi į „tulpinius“.
Pasiruošimas nužudymui
2000-ųjų rudenį kartą susitikus prie restorano „Malūnas“, V. Baltušis Valdo Blinkevičiaus paprašė parodyti, kur yra S. Piskunovo kolektyvinis sodas. V. Blinkevičius šį prašymą įvykdė – per Rožių kvartalą nuvažiavo į sodus. Čia V. Baltušis išžvalgė aplinką. Vieta buvo idealiai tinkamai nužudymui. Sodas buvo šalia miško, pats kraštinis.
Dar kartą į šią vietą V. Baltušis atvažiavo su A. Andrušaičiu. Iki sodų juos atvežė Donatas Fedčas, o apie namelį vyrai vaikščiojo dviese. Jie parinko vietą, tinkamą pasalai, sutarė, kuris kur stovės, numatė pasitraukimo kelius. Žodžiu, S. Piskunovo nužudymo operacijai, kaip ir kitoms savo banditiškoms operacijoms, „tulpiniai“ ruošėsi labai kruopščiai.
Po dviejų dienų V. Baltušis su A. Andrušaičiu apie penktą valandą ryto darsyk nuvyko į sodą ir dar kartą viską atidžiai patikrino.
Tuo metu V. Baltušis kartu su A. Andrušaičiu gyveno bute Nemuno gatvėje. Į tą butą vieną naktį A. Andrušaitis iš garažo Ramygalos gatvėje atnešė ginklus: automatinį pistoletą „Agram“, pistoletus „Glock“, TT ir dar vieną automatinį pistoletą. Abu nusprendė apie pasikėsinimą į S. Piskunovą niekam nesakyti. Į nusikaltimo vietą juos turėjo nuvežti Bronius Stapulionis.
Ilgai laukę nesulaukė
Lapkričio 4-osios rytą V. Baltušis įsėdo į B. Stapulionio automobilį ir dar kartą nuvažiavo į sodus. Čia „tulpinių“ vadeiva parodė vairuotojui, kur jis turės atvežti, kur turės laukti. Buvo numatyti skirtingi variantai – jei V. Baltušis skimbtelės vieną kartą, tai B. Stapulionis turės atvažiuoti į Rožių kvartalą, o jei du kartus – tai prie Piniavos kelio.
Tos pačios dienos pavakare apie ketvirtą valandą B. Stapulionis atvažiavo prie T. Tilvyčio gatvės. Čia į jo automobilį įsėdo V. Baltušis, o ant galinės sėdynės – dar vienas vyras. Vos įsėdęs V. Baltušis užlenkė užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir paliepė vairuotojui nesidairyti. B. Stapulionis iš karto suprato, kad keleivio, sėdinčio užpakalyje, neturi matyti, tad klusniai vykdė šį V. Baltušio paliepimą. Abu vyrus B. Stapulionis išleido Aguonų gatvėje ir netoli sodų ėmė laukti telefono skambučio.
Laukti teko ilgai – net iki pusiaunakčio. Tada jis abu vyrus paėmė prie Piniavos kelio ir parvežė į miestą. Pasirodo, tą vakarą S. Piskunovas nesugrįžo į sodus, tad laukta veltui.
Susišaudymas
Kitą dieną apie pusę keturių B. Stapulionis vėl atvežė abu vyrus prie sodų. Abu „tulpiniai“, apsiginklavę 4 pistoletais, įsitaisė pasaloje. Šį kartą laukta ne be reikalo.
S. Piskunovas į kolektyvinį sodą užsukdavo kone kiekvieną dieną, nes čia laikė vilkšunį, kurį reikėdavo pašerti. Tą lapkričio 5-ąją į sodus jis susiruošė apie 18 valandą 30 minučių. Pakelyje į jo automobilį įsėdo ir prokurorė Vida Kazlauskaitė. Apie jų artimus santykius žinojo daugelis. Žinojo ir tai, kad S. Piskunovas nesiruošė palikti šeimos. Ko gero, tokie santykiai (arba, kaip mėgstama sakyti, tarnybinis romanas) tiko abiem, bet Vidai tai kainavo gyvybę.
Apie septintą valandą pasaloje tūnantys V. Baltušis ir A. Andrušaitis pamatė, kaip rudens tamsą praplėšusios automobilio šviesos pasuka link galinio sodo. Kai tik automobilis priartėjo prie sodo, V. Baltušis iššoko iš už gyvatvorės ir pradėjo šaudyti. Po kelių šūvių automatinis pistoletas užsikirto, o V. Baltušis paslydęs pargriuvo. Tuo metu automobilis atsitrenkė į tvorą ir sustojo. V. Baltušis numetė užsikirtusį ginklą ir bėgdamas link mašinos išsitraukė pistoletą „Glock“. Tuo metu iš automobilio pasigirdo šūviai ir V. Baltušis pajuto, kaip kulkos jam nudegino kojas. Tačiau banditas nepargriuvo ir paleido kelis šūvius į vairuotojo vietą. Tada nubėgo palei automobilį, perlipo vartelius, į kuriuos šis buvo atsitrenkęs, dar perlipo sodus juosiančią tvorą ir nubėgo į vietą, kur turėjo laukti B. Stapulionio automobilis. Bėgdamas pametė beretę, tačiau jos ieškoti nesiryžo.
Kontrolinis šūvis
Per S. Piskunovo nužudymą paaiškėjo, kad A. Andrušaitis stipresnių nervų nei V. Baltušis. Tuo pat metu, kaip ir V. Baltušis, jis pradėjo šaudyti į atvažiavusį automobilį. A. Andrušaitis matė, kad užsikirto V. Baltušio pistoletas ir kad šis jį numetė. Tad kai nutilo šūviai, jis pirmiausia priėjo prie automobilio ir iš arti iššovė S. Piskunovui į galvą. Matė, kad šalia jo guli kraujais paplūdusi moteris, tačiau į ją kontrolinio šūvio nepaleido. Tada A. Andrušaitis užgesino automobilio lempas, uždarė dureles, suieškojo V. Baltušio numestą pistoletą ir tik tada patraukė sutarton vieton. Neradęs ten automobilio, Smėlynės gatvės gale krūmuose paslėpė ginklus ir grįžo į butą, kuriame slėpėsi.
Kliudė dvi kulkos
Įlipęs į automobilį V. Baltušis sėbro nelaukė, o dejuodamas liepė nuvežti į sesers namus. B. Stapulioniui dar pasakė, kad į jį pradėję šaudyti, ir paklausė, ar šis nepažįsta kokio nors gydytojo, kuris galėtų padėti.
Iš automobilio pats V. Baltušis jau nebeišlipo. B. Stapulioniui į pagalbą atskubėjo V. Baltušio sesers vyras Robertas Kumža – abu kraujuojantį „tulpinį“ įnešė į namą. Čia buvo V. Baltušio žmona Erika. Ji vyrą skubiai nurengė, rūbus tuoj pat sumetė į skalbimo mašiną ir tik tada pradėjo valyti žaizdas. Jų buvo dvi – viena prie pat kirkšnies, o kita žemiau. Viena kulka buvo perėjusi kiaurai, o kita buvo likusi kojoje. B. Stapulionis pasiūlė sužeistąjį tuoj pat nuvežti į ligoninę, tačiau šis griežtai paprieštaravo – jokių ligoninių!
Kaip tik tuo metu pas Sonatą ir Robertą Kumžas svečiavosi jų šeimos gydytoja Rūta Navardauskienė su vyru Antanu, taip pat gydytoju. Tad vyrą R. Kumža ir pakvietė į virtuvę, kur buvo kraujuojantis V. Baltušis. A. Navardauskas iš karto pasiūlė sužeistąjį vežti į ligoninę, V. Baltušis, žinoma, vėl griežtai atsisakė. Tada gydytojas patarė suleisti stiprių antibiotikų, o sužeistajam – gerti kuo daugiau skysčių. Kiek užbėgdami įvykiams už akių parašysime, kad už apžiūrą ir patarimus V. Baltušis po kurio laiko gydytojui padovanojo televizorių „Aiwa“.
Na, o tą dieną visi puolė ieškoti antibiotikų. V. Baltušio sesuo su vyru išvažiavo į miestą, bet netrukus grįžo tuščiomis. Tuomet B. Stapulionis prisiminė Vilniuje gyvenantį savo pažįstamą, kurio žmona medikė. Užteko kelių telefono skambučių, ir iš Vilniaus pranešė, kad jau nupirkti stiprūs antibiotikai. Sutarė, kad B. Stapulionio pažįstamas atveš juos iki Ukmergės. Taip ir buvo padaryta. Ukmergėje B. Stapulionis paėmė antibiotikus ir atvežė juos V. Baltušiui.
Kitame numeryje:
Panevėžio policininkai paniškai bijojo nusikaltėlių
Žilvinas Vizgirda
