Nors ir persekiojami policijos, „tulpiniai“ neatsisakė savo planų. Jie ir toliau žudė tuos, kuriuos buvo suplanavę nužudyti. 2000-ųjų lapkričio 5-ąją buvo nušauti du aukšti pareigūnai.
Pasvalio rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus inspektoriaus Sergejaus Piskunovo (40 m.) ir Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vidos Kazlauskaitės (41 m.) lavonai su šautinėmis žaizdomis buvo surasti lapkričio 6-osios, pirmadienio, rytą, apie 7 valandos 40 minučių, sodų bendrijoje „Ekranas-1“ netoli S. Piskunovo sodo namelio.
Sekmadienį apie devintą vakaro kaimynystėje gyvenantys žmonės buvo girdėję šūvių seriją, kuri, pasak jų, buvo ne pistoleto, o greičiausiai automato. Po to dar girdėjo atskirus retus šūvius. Žmonės tais laikais buvo tiek įbauginti, kad ir viskam nutilus bijojo eiti žiūrėti, kas darosi kaimynystėje, todėl lavonai buvo rasti tik pirmadienio rytą. Vėliau paaiškėjo, kad prokurorę buvo galima išgelbėti, nes ji mirė nuo vienintelio šūvio, nukraujavusi.
S. Piskunovas VRM sistemoje dirbo nuo 1981-ųjų, 1985 metais baigęs Minsko aukštesniąją milicijos mokyklą. Buvo vedęs, augino dvi dukras, kurioms tuo metu buvo 5 ir 15 metų.
V. Kazlauskaitė į Panevėžio apygardos prokuratūrą buvo atėjusi dirbti iš VRM sistemos, pusšeštų metų pradirbusi tardytoja. 1995 metais ji buvo paskirta į apygardos prokuratūros Nusikaltimų asmeniui skyrių. 1997-aisiais tapo šio skyriaus vyr. prokurore. Tų pačių metų gruodį V. Kazlauskaitė buvo paskirta apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja. Eidama šias pareigas, ji kuravo valstybinį kaltinimą ir vykdė nuosprendžių kontrolę.
Generalinis pažadų nedalijo
Vos tik V. Kazlauskaitės palaikai buvo palaidoti Širvintų rajono, o S. Piskunovo – Panevėžio rusų kapinėse, tuoj prasidėjo įvairių nužudymo versijų kėlimas ir tyrimas.
Šis skandalingai įžūlus nužudymas Lietuvoje sukėlė audrą. Tuo metu dar buvo neišaiškinta ir kas nužudė prokurorą Gintautą Sereiką. Tąsyk generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia buvo kalbėjęs, kad esanti peržengta paskutinė riba, nusikaltėliams būsiąs paskelbtas karas ir prokuroro nužudymas neliksiąs neatskleistas. Šį kartą K. Pėdnyčia buvo atsargesnis ir žurnalistams pažadų nedalijo. Negaudami informacijos, pastarieji kūrė savo versijas.
Įvertinus aplinkybę, kad S. Piskunovas, turintis žmoną ir dvi nepilnametes dukteris, į kolektyvinį sodą važiavo su netekėjusia prokurore, kai kam kilo minčių apie šeimyninę dramą, tačiau netrukus ši versija buvo atmesta. Panašiai atsitiko ir su versija, kad prokurorei galbūt buvo keršyta dėl darbo. Tad visos pagrindinės nužudymo versijos buvo siejamos su S. Piskunovo tarnybine veikla.
Prieštaringi vertinimai
Policijoje šis pareigūnas išdirbo beveik 20 metų. Vienu metu dirbo Panevėžio zonos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos Kontrabandos ir narkotikų kontrolės skyriaus vadovu, tačiau šias pareigas 2000 metų balandžio mėnesį jam teko palikti. S. Piskunovas iš darbo buvo atleistas skyriaus reorganizacijos dingstimi ir Panevėžyje jokio darbo negavo, tad turėjo įsidarbinti Pasvalio policijoje. Netgi to meto generalinio komisaro pavaduotojas Vizgirdas Telyčėnas neneigė, kad S. Piskunovo išėjimas iš Panevėžio miesto į Pasvalį yra ne šiaip sau ir kad nužudytas pareigūnas buvo labai prieštaringa asmenybė.
Ilgą laiką S. Piskunovas buvo „buločkiniku“ – taip tuo metu vadindavo kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo skyrių pareigūnus. Vėliau šie skyriai buvo pervadinti ekonominių nusikaltimų skyriais.
1993–1994 metais išryškėjo S. Piskunovo priešprieša su tuometiniais Panevėžio policijos vadovais Eugenijumi Venskevičiumi bei Kęstučiu Tubiu. Ypač su pastaruoju.
Dar prieš 7 metus Pasvalio rajone buvo sulaikytas sunkvežimis, vežęs spalvotus metalus. Panevėžio kriminalinės policijos komisaras K. Tubis paskambino Pasvalio kriminalistų vadovui Rolandui Rutei ir perėmė bylą bei krovinį savo žinion. Netrukus metalas buvo grąžintas savininkui, o už tai bendrovė policijai padovanojo automobilį. Vėliau dėl to spaudoje kilo skandalas ir Panevėžio komisariato vadovai buvo priversti tą automobilį sugrąžinti. Panašus skandalas kilo ir po to, kai Panevėžio ekonominė policija, iš firmos „Verko“, konfiskavusi kelias tonas spalvotojų metalų, vėliau juos sugrąžino, o policija dovanų gavo kompiuterių bei radijo stočių.
Prie šių reikalų paviešinimo aktyviai prisidėjo S. Piskunovas, tad kai kurių bendradarbių bei žiniasklaidos akyse jis tapo bekompromisiu kovotoju su korupcija. Tačiau kartu jis tapo rakštimi policijos vadams.
Mėgo diktofonus
Bekonfliktuodamas su vadovybe, S. Piskunovas mėgdavo įrašinėti pokalbius. Vienu metu, kai vienas iš jo viršininkų buvo tuo laiku Panevėžyje dirbęs Petras Liubertas, į pasitarimą S. Piskunovas atėjo, žinoma, su diktofonu. Jam buvo liepta diktofoną ištraukti ir padėti ant stalo. S. Piskunovas taip ir padarė. Tada viršininkas nurodė ištraukti ir antrą diktofoną. S. Piskunovui teko iš kojinės ištraukti ir antrąjį... Tuo metu šis epizodas sukėlė daug juoko, tačiau kai pareigūnas buvo nušautas, tie įvairūs diktofono įrašai buvo prisiminti.
Ypač daug diskusijų sukėlė S. Piskunovo ir tuometinio Policijos departamento Kriminalinių tyrimų tarnybos vadovo K.Tubio įrašai. Juose vyrai aiškinasi nesutarimų priežastis, kalba apie Panevėžio policijos vadovus, apie „skundikus“. S. Piskunovas sakė, kad Panevėžyje beveik nėra neparsidavusių policininkų, jis piktinosi tuo, kad kai kurie nusikaltėliai „koja atidarinėja“ komisarų duris. Tai sakydamas, jis turėjo omenyje Algimantą Vertelką.
Medžiaga – tik paskalų lygio
Vienu metu K. Tubis ir S. Piskunovas buvo netgi draugai, vėliau tarp jų perbėgo juoda katė. Prieš mirtį S. Piskunovas savo artimiesiems buvo prasitaręs, kad jeigu jam kas atsitiktų, tai dėl to būsiantys kalti tuometinis policijos generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas ir K. Tubis. S. Piskunovas buvo kalbėjęs, esą turintis vadovus kompromituojančios medžiagos, tačiau tokių faktų taip niekas ir nerado.
Dirbdamas Kontrabandos ir narkotikų skyriuje, S. Piskunovas aktyviai bendradarbiavo su Saugumo departamento Panevėžio apygardos skyriaus viršininko pavaduotoju V. Žilinsku, su Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnais. O kaip tik V. Žilinskas netgi bylinėjosi su K. Tubiu dėl garbės ir orumo pažeminimo. V. Žilinskas Vidaus reikalų ministerijai buvo nusiuntęs raštą, kuriame teigė, kad K. Tubis jam esąs pateikęs informaciją apie neteisėtą vyriausiojo policijos komisaro E. Venskevičiaus veiklą. K. Tubis tai paneigė ir bylą laimėjo. Tiksliau, byla baigėsi taikos sutartimi, kai Saugumo departamentas viešai pripažino, kad žinios apie komisarą „neatitinka tikrovės“.
Žodžiu, tuo laiku Panevėžyje vyko „komisarų karai“. Skundai, vieni kitų pasiklausymai, kompromituojančios medžiagos atitraukė visus nuo pagrindinio darbo – kovos su nusikaltėliais. S. Piskunovas visą tą situaciją žinojo. Jis ne tik rinko informaciją apie savo vadus, bet ir puikiai žinojo, kas dedasi nusikaltėlių pasaulyje. Nors paskutinė S. Piskunovo darbo vieta buvo Pasvalio policijos komisariatas, jis, panevėžietis, ir toliau sekė įvykius Panevėžyje, turėjo informatorių ir to miesto nusikaltėlių gaujose. Tai nenuostabu, nes tame pačiame mieste, netgi tuose pačiuose namuose augę policininkai ir nusikaltėliai susitikę visuomet pasikalbėdavo.
Tuoj po abiejų pareigūnų nužudymo kalbėta, esą S. Piskunovas žinojęs, kas nužudė prokurorą G. Sereiką, kas pagrobė Kiesus, ir apie tai kalbėjęs ir draugams, ir giminėms. Spaudoje irgi buvo kaip viena iš pagrindinių keliama versija, kad S. Piskunovas žuvo galbūt dėl to, kad per daug žinojo ir anksčiau nei kiti pareigūnai sužinojo Kiesų žudikų pavardes. Vėliau paaiškėjo, kad visos šios versijos tik ir liko versijomis.
Žilvinas VIZGIRDA
