„Tulpiniai“ visą laiką stengėsi atsikratyti konkurentų, bet negailėdavo ir savų – ne vienas buvęs sėbras dingo be pėdsakų. Iš pradžių jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus banditai žudė gana triukšmingai, paskui ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo be pėdsakų.
Dalis nužudytųjų „tulpiniams“ buvo neparankūs tuo, kad nuo seno buvo bendravę su Vilniaus ar Kauno nusikalstamomis grupuotėmis, o vaikinai iš Tulpių gatvės šešėlinį Panevėžį ketino valdyti vieni, su niekuo nesidalindami, be jokios svetimųjų įtakos. Kitus „tulpiniai“ žudydavo dėl mažiausio įtarimo ar tiesiog „sportinio malonumo“.
Dingo be pėdsakų
Vieną 1993 metų rudens dieną Virginijus Baltušis, važiuodamas su Algimantu Vertelka ir Žydrūnu Pauša, pastebėjo, kad juos lyg ir seka Aurimas Glebovas. Buvo nuspręsta juo atsikratyti...
Kadangi A. Glebovas neįtarė, kad „tulpiniai“ ruošia jam egzekuciją, pakviestas pasikalbėti be jokio išgąsčio atsisėdo į A. Vertelkos vairuojamą „Mercedes‘ą“. Šalia vairuotojo sėdėjo Ž. Pauša, užpakalinėje sėdynėje – V. Baltušis ir A. Glebovas. Automobilis pasuko į aikštelę prie senojo parko Draugystės alėjoje. Pokalbis buvo labai trumpas – vienu momentu, kai A. Glebovas nusigręžė nuo V. Baltušio, šis užmetė jam ant kaklo virvutę ir ėmė smaugti. Jaunas vyras priešinosi, tad į pagalbą atskubėjo Ž. Pauša. Jis nusijuosė diržą ir, apvyniojęs A. Glebovui apie kaklą, kitą galą padavė V. Baltušiui. Dabar traukė abu. Kol smaugiamasis sudrebėjo priešmirtinėje agonijoje, diržą traukti teko 10 minučių.
Kai A. Glebovas jau nebekvėpavo, „Mercedes‘as“ pasuko Žaliosios girios link. Apieškoję nužudytojo kišenes banditai paėmė automobilio raktus, auksinę grandinėlę, apyrankę, o lavoną paslėpė po šakomis.
Kitą dieną trijulė sugrįžo į mišką, iškasė duobę ir joje užkasė A. Glebovo lavoną. Prieš tai nuvilko ir sudegino jo rūbus, techninį automobilio pasą. Nemanykite, kad banditai sau pasiliko grandinėlę ir apyrankę – jas išlydė.
Nužudytojo kūno surasti taip ir nepavyko. A. Vertelka neigė žudęs A. Glebovą, Ž. Pauša pats po metų buvo nušautas, o V. Baltušis vietos, kur užkasė nužudytąjį, neatsiminė.
Beje, šis epizodas teisme taip ir liko neįrodytas, nors iš pradžių V. Baltušis apie šį nužudymą viską smulkiai papasakojo.
Pagrobimas vidurdienį
Panašiai atsitiko ir su Dainiaus Kurpavičiaus nužudymu.
V. Baltušis buvo „išskaičiavęs“, kad D. Kurpavičius gali būti prikišęs nagus prie Ž. Paušos nušovimo. Vieną 1995-ųjų gegužės dieną V. Baltušis, A. Vertelka ir Audrius Andrušaitis, važiuodami su Romualdo Čeponio BMW 535, pastebėjo gatve einantį D. Kurpavičių... Juodas BMW tyliai pririedėjo prie jo, atsidarė užpakalinės durelės, ir V. Baltušis su A. Andrušaičiu žaibiškai įsitraukė D. Kurpavičių į automobilį. Nors buvo pats vidurdienis, pagrobimo niekas nepastebėjo.
Iš pradžių pokalbis vyko gan taikiai – banditai pasiūlė pačiam D. Kurpavičiui papasakoti, už ką buvo nušautas Ž. Pauša, kas užsakė šio „tulpinio“ žmogžudystę. Kai D. Kurpavičius bandė atsikalbinėti, esą nieko apie tai nežinąs, V. Baltušis smogė jam kumščiu į veidą. D. Kurpavičius apsipylė krauju, o „tulpiniai“ griebėsi išbandyto „ginklo“ – diržo. Automobilis tuo metu važiavo Tulpių gatve, kai V. Baltušis bei A. Andrušaitis, apvynioję kaklą diržu, įsirežę tempė už jo galų. Po 10 minučių Dainius nurimo... Sustoję A. Mickevičiaus gatvėje esančioje aikštelėje, vyrai pasitarė ir nusprendė lavoną vežti į mišką. Šį kartą automobilis pasuko Upytės keliu ir sustojo miške už Ėriškių. R. Čeponis automobilyje turėjo kastuvą, tad pasikeisdami iškasė duobę ir lavoną užkasė. Kaip jau buvo įprasta, drabužius, batus sudegino netoli duobės. Ir D. Kurpavičiaus lavono vėliau rasti nepavyko.
Situacija labai panaši. R. Čeponis po kurio laiko buvo nušautas, o nei A. Andrušaitis, nei A. Vertelka neprisipažino žudę.
Kamarado sudorojimas
1996 metų vasario mėnesį Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje buvo sužeistas ir po kontrolinių šūvių į galvą mirė prieštaringos reputacijos verslininkas Viktoras Dementavičius-Kamaradas. Jis, be kita ko, buvo pagrindinis garsaus triatlonininko Vidmanto Urbono rėmėjas, dažnai važinėjęs su juo į varžybas.
Kamaradas visiškai pateisino savo pravardę, nes draugavo su daugybe įvairiausių sluoksnių žmonių. Puikiai jautėsi tarp nusikalstamo pasaulio banginių ir dažnai būdavo „taikos angelu“ sprendžiant įvairių gaujų tarpusavio konfliktus. Esama duomenų, kad Kamaradas palaikė draugiškus santykius ir su Kauno „daktarais“. Po mirties rastoje jo užrašų knygelėje aptikti įrašai liudijo, jog ne vienas panevėžietis jam buvo skolingas įspūdingas sumas.
Nemažai draugų V. Dementavičius turėjo ir tarp policijos pareigūnų, prokurorų ir net teisėjų. Kalbama, kad labai dažnai su pastarųjų pagalba jis numarindavo ne vieną bylą, padėdavo iš kalėjimo ištraukti vieną ar kitą nuteistąjį.
Tačiau yra ir kitokia nuomonė – atseit V. Dementavičius buvo policijos informatorius ir už tai su juo buvo susidorota. Bent po nužudymo manyta, kad „tulpinių“ vadeivos jį siejo su „mirties eskadronu“ ir už tai nušovė. Bet kol kas tai tik versijos, nes „tulpiniams“ šis nužudymas „neprilipo“.
Keleto kavinių Panevėžyje ir Sankt Peterburge savininkas V. Dementavičius vadovavo ir nelegaliai saugos firmai, tik jos legalizuoti net ir per savo ryšius nesugebėjo, nes būta duomenų, kad Kamaradas ne tik skolina, bet su savo apsauginiais ir „išmušinėja“ skolas.
V. Dementavičiaus pavardė buvo minima ir buvusio policininko A. Gromovo byloje. Šis nuteistas 5 metų laisvės atėmimo už tai, jog grasindamas nužudyti reikalavo 4000 JAV dolerių iš minėtojo nušauto kontržvalgybininko A. Krivicko-Pižo. Šnekėta, kad Pižas buvęs skolingas Kamaradui, tačiau tai nebuvo įrodyta.
V. Dementavičius-Kamaradas buvo siejamas ir su vėliau nužudytu policijos inspektoriumi Sergejumi Piskunovu. Jiedu gan artimai draugavo ir galbūt net turėjo bendrą nelegalų verslą. Sklandė kalbos ir apie tai, kad Kamaradas kartu su S. Piskunovu turėjo tuometinį Panevėžio kriminalinės policijos komisarą Kęstutį Tubį kompromituojančios medžiagos ir bandė šį pašalinti iš pareigų. Tačiau visa tai ir liko kalbomis, o šiandien tarp gyvųjų nebelikę ir inspektoriaus S. Piskunovo.
„Tulpinukai“ ir apsimetėliai
1995 metų spalio pabaigoje buvo apiplėšta parduotuvė „Sporto pasaulis“. Į ją įsiveržę keturi kaukėti peiliais bei pistoletais ginkluoti plėšikai sumušė ir surišo du pardavėjus, o tada pagrobė prekių už 12 000 litų. Bėgančius nusikaltėlius pastebėjo ir pradėjo persekioti komisaras inspektorius E. Šidlauskas. Vienas iš kaukėtųjų užpuolikų, M. Keturakis, du kartus į jį šovė ir sužeidė. Tačiau komisaras sugebėjo išmušti ginklą iš bandito rankų ir jį sulaikė.
Po kelių dienų už grotų nukeliavo ir M. Keturakio brolis Tomas, ir S. Lebendenka, ir G. Dubikaitis.
Už ginkluotą plėšikavimą M. Keturakiui buvo skirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė, o jo bendrai nuteisti kalėti po 6 metus. Galima sakyti, kad tai buvo nuteisti jaunieji „tulpiniai“.
Tačiau Panevėžyje būta ir ne vieno apsmetėlio. Kadangi verslininkai bijojo „tulpinių“ kaip velnias kryžiaus, tai kai kurie reketininkai ar plėšikai sakydavo, esą jie priklausantys „tulpiniams“.
Tokie apsimetėliai buvo nuteisti už „Baltojo popieriaus“ direktoriaus reketavimą. Prisistatę „tulpinių“ gaujos nariais, Vaidas P., Arūnas B. ir Valdas B. iš jo už „stogą“ pareikalavo 1000 dolerių. UAB‘o direktorius, pabūgęs „tulpinių“, iš pradžių mokėjo duoklę, tačiau kai buvo dar ir sumuštas, kreipėsi į policiją. Šie reketininkai buvo nubausti 4–5 metų laisvės atėmimo bausmėmis.
Žilvinas Vizgirda
Kitame „AKISTATOS“ numeryje:
Dar du nužudymai
Dvaras ant Dubulių tvenkinio
