Į mūsų šalį dalyvauti knygos pristatyme atvykęs savo lietuviškų šaknų neslepiantis kosmonautas mielai sutiko atsakyti į portalo Balsas.lt klausimus.
Jūsų esate vienas iš tų, apie kuriuos sakoma „žmogus-legenda“. Tačiau Jūsų pavardė – Kuraitis, todėl Lietuvos gyventojus visų pirma domina Jūsų sąsajos su mūsų šalimi. Ką žinote apie savo tėvą, kas Jums yra Lietuva?
Aš Lietuvoje lankiausi jau po skrydžių į kosmosą. Kartu su Vladimiro Šatalovo (kosmonautas, tris kartus skridęs kartu su A. Jelisejevu – red. past.) šeima mes keliavome po Lietuvą automobiliais per atostogas. Mane net kvietė atvykti pas jus pamedžioti.
Iš šios šalies kilęs mano tėvas. Tai sieja, yra tas „šaknų jausmas“. Sąsajas su kraštu, iš kur kilę artimieji, jaučia turbūt kiekvienas, tačiau tas ryšys, siejantis mane su jo gimtąja žeme, sunkiai nusakomas žodžiais. Kita vertus, likimas taip susiklostė, kad tėvo aš, galima sakyti, nemačiau. Aš net dorai nežinau, ar jį areštavo iki man gimstant, ar kai aš jau buvau gimęs.
Tėvas po 22 metų buvo reabilituotas. Vėliau, nedaug likus iki jo mirties,jis man parašė ilgą laišą. O susitikę buvome tik kartą. Po reabilitacijos jis sukūrė kitą šeimą, apsigyveno Maskvoje ir labai daug pasiekė. Jis vadovavo vienai laboratorijai, dirbo polimerų srityje, o jo darbai tapo pagrindu visai pramonės šakai. Jis rašė, kad labai skuba gyventi, kad nori kompensuoti toje „mėsmalėje“ prarastą laiką.
Dar karo (antrojo pasaulinio karo – red. past.) metais pas mus buvo atvažiavusi tėvo mama, mano senelė, kuri norėjo pamatyti mane. Man tuomet buvo apie 8 metus, betaš jos neprisimenu. Toks jau gyvenimas – jis ir suveda, ir išskiria. Beje, nepaisant to, kad tėvas po reabilitacijos sukūrė kitą šeimą, mama palaikė su juo ryšius. Jie susirašinėjo, tačiau ji man niekada nieko nepasakojo.
Kosmonautas Aleksejus Jelisejevas (asm. archyvo nuotr.)
Į Lietuvą atvykote pristatyti mūsų šalies skaitytojams savo prisiminimų knygos. Prašom pasakyti, apie ką joje rašote – apie skrydžiu, apie kolegas, o gal atskleidžiate savo asmeninio gyvenimo detales?
Visų pirma noriu pabrėžti, kad šią knygą parašiau aš pats be nieko pagalbos. Joje pasakoju apie tai, ką mačiau savo akimis, kas įsiminė būtent man. Joje užfiksuota tai, kas vyko greta manęs ir su manimi. Aš rašau ne apie save, o apie aplinką ir atmosferą, kurioje gyvenau, apie žmones, greta kurių gyvenau. Dažniausiai biografinėse knygose rašoma apie save, bet aš norėjau papasakoti būtent apie tą pasaulį, kuriame gyvenau.
Ar ilgai užtrukote rašydamas knygą?
Greitai. Bet po to, kai parašiau, aš jos taip ir neperskaičiaus. Parašiau ir atidaviau leidėjui. Vėliau man pranešė, kad ji išleista ir atvežė kelis egzempliorius. Manau kad nieas savo knygų neskaito, nes gali kilti noras parašyti „geriau“.
Kosmonautas A. Jelisejevas Vilniuje pristatė savo prisiminimų knygą (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Skaitant Jūsų knygą negalima neatkreipti dėmesio, kad joje aprašomi žmonės trykšta energija.
Tai buvo kitoks laikas. Kitokia atmosfera. Mes dabar atkreipiame dėmesį į tai, kas vyksta čia ir dabar. O tuomet neretai būdavo, kad vaikinai naktį likdavo darbe norėdami ką nors nauja padaryti, baigti. Tą patį bruožą pastebėjau ir viešėdamas JAV. Dabar tas užsidegimas ką nors padaryti yra dingęs.
Tačiau tokia atmosfera, toks atsidavimas susiformuoja tik tada, kai siekiame sukurti ką nors originalaus, darote pirmieji, pirmą kartą. Tai, ko niekas niekada nedarė – visiems įdomu. Tuomet dirbama atsidavus. O kai prasideda masinė gamyba – tampa neįdomu.
Kosmonautas Aleksejus Jelisejevas (asm. archyvo nuotr.)
Kuo ypatingi pirmieji žmogaus skrydžiai į kosmosą tiems, kurie prie jų prisidėjo? Kas įsiminė Jums – būtent tas atsidavimas ar kas kita?
Prisimenu, kai ruošėmės Jurijaus Gagarino (pirmasis pasaulyje žmogus, pakilęs į kosmosą – red. past.) skrydžiui, mes žinojome, kad žmogus skris į kosmosą, tačiau tai vistiek niekaip netilpo galvoje. Tai buvo taip neįtikima. Tuo patikėti buvo sudėtinga emociškai, juo labiau, kad tuo metu ir raketos dar buvo ne tokios patikimos. Pabandai įsivaizduoti, kad žmogus skris, ir kūnu nubėga šiurpuliukai. Ištvers psichologiškai ar neištvers.
Pavyzdžiui, J. Gagarino skrydžiui aš ruošiau loginę kosminio laivo „Vostok“ rankinio valdymo sistemos grandinę. sistema buvo parengta, ir reikalui esant J. Gagarinas galėjo pilotuoti pats, tačiau mes nerimavome, kas bus, jeigu jis neištvers psichologinės įtampos? Todėl parengėme „loginius užraktus“ – sistemos kodo jam nepasakėme, tačiau atspausdinome jį ant popieriaus, tą popieriaus lapą įdėjome į voką, o voką – į konteinerį. O jam pasakėme: jeigu norėsi įjungti rankinio valdymo sistemą, atidaryk konteinerį, ten rasi voką, o voke – kodą. Mes supratome, kad jeigu jis sugebės atlikti šiuos veiksmus, vadinasi jis tebemąsto adekvačiai. O jeigu ne – tokia seka jam bus neįveikiama.
J. Gagarinas per skrydį nepamišo, tačiau jam nebuvo poreikio pasinaudoti ta rankinio valdymo sistema. O po J. Gagarino skrydžio to „užrakto“ atsisakėme, kadangi supratome,jog žmogus išlieka adekvatus. Ir Germanas Titovas (antrasis žmogus, pakilęs į kosmosą – red. past.) skrido jau be „užrakto“.
Daug dalykų prieš daugelį metų buvo daroma pirmą kartą. Tai taip pat buvo papildoma motyvacija. Pavyzdžiui, buvo užduotis – nufotografuoti nematomąją mėnulio pusę. Niekas niekada jos nematė.ir sukome galvas, kaip tai padaryti?
Kosmonautas A. Jelisejevas Vilniuje pristatė savo prisiminimų knygą (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Tai gal kosmonautai ir tie, kurie dirbo kartu su jais, ruošdami skrydžius – kitokie žmonės? Ypatingo charakterio?
Labai daug priklauso nuo asmenybės, atmosferos. Yra užduotis ir lyderis, kuris vadovauja. Sergejų Koroliovą visi mūsų darbuotojai laikė beveik dievu. Jis galėjo ateiti į cechą 2-ą valandą nakties ir kalbėtis su darbuotojais.
Pavyzdžiui, dar gyvam esant S. Koroliovui (rusų mokslininkas, raketinės ir kosminės technikos konstruktorius ir gamybos organizatorius, praktinės kosmonautikos pradininkas, mirė 1966 metais – red. past.) buvo pradėta ruoštis skrydžiui į Marsą. Gyvenamojo kosminio aparato modulio maketas stovėjo mūsų ceche. Kartą S. Koroliovas pakvietė Mokslų akademijos prezidentą Mstislavą Keldyšą (mokslininkas, tyrinėjęs raketines-kosmines sistemas, teoriškai pagrindė dirbtinių palydovų išvedimą į Žemės orbitą, pirmųjų pilotuojamų kosminių skrydžių skrydžių koordinatorius – red. past.). Jie sėdėjo tame modulyje ir kalbėjosi apie tokios ekspedicijos galimybes. Tai ypatingi žmonės.
Vėliau teko dirbti su Valentinu Gluško (raketų konstruktorius, skysto kuro raketų pradininkas Rusijoje – red. past.). Jis visą gyvenimą kūrė raketų variklius. Tačiau nedaug kas žino, kad jis būdamas 9-erių ar 13 metų parašė laišką Konstantinui Ciolkovskiui (Rusijos mokslininkas, kosmonautikos pradininkas teoretikas – red. past.), kuris jau buvo rašęs apie tai, kad žmogus gali skristi į kosmosą. Visi V. Gluško varikliai buvo rekordiniai. Pavyzdžiui, raketai „Energija“ jis sukūrė unikalius variklius. Tačiau dar juos kuriant didelė grupė akademikų parašė tuometinei TSRS vadovybei, kad uždraustų šiuos darbus, nes toks variklis negali skristi.
Buvo sukviesta speciali kolegija – geriausi inžinieriai, Mokslų akademijos atstovai, TSKP Centro komiteto, Gynybos ministerijos atstovai su ministru Afanasjevu priešakyje – ir sprendė, ką daryti su jo kuriamu varikliu, kuris neveiks. Aš dalyvavau tos kolegijos posėdyje. Visi peikė V. Gluško. O jis atsistojo ir sako tam ministrui: „Ar jūs išmanote, kaip daryti variklius? Eikite, sukurkite organizaciją ir darykite variklius. Kodėl jūs mane mokote? Jūs kompetencijos neturite. Ir aš su jumis šia tema net nekalbėsiu.“ Ir atsisėdo. O visi kiti nutilo. Tačiau tada jau niekas neuždraudė dirbti kuriant naują variklį.
Aš tuo metu buvau įmonės direktorius, ir V. Gluško visai ramiai man sako: „Jūs tai padarysite. Aš tuo tikiu. Bet jeigu jūs labai prieštarausite, padarys kiti“. Ir sukūrėme tą variklį. Beje, šiemet lankiausi Prancūzijoje, ir netikėtai susitikau su amerikiete, kuri dirba vienoje JAV raketų įmonėje. Ji nė nenutuokė, kad aš galiu būti su tuo kaip nors susijęs, bet pasakojo, kad amerikiečiai iki šiol perka iš Rusijos būtent šiuos variklius, nors nuo jų sukūrimo praėjo jau 27 metai. Geresnių variklių iki šiol nėra.
Tai kuo jis išskirtinis? Unikali konstrukcija? Ypatingi degalai?
Ir viena, ir kita. Naujos kuro rūšys – skystas deguonis, skystas vandenilis. Ir unikali konstrukcija. Visos galimybės buvo išnaudotos „iki ribos“, tačiau tuo pačiu metu viskas buvo padaryta ypatingai patikimai. Taigi, pakartosiu – viskas priklauso nuo lyderio. Jo nebeliko, ir daugiau kaip ketvirtį amžiaus naujo variklio niekas nesukūrė. Lyderis lemia labai daug.
Jūs teigiate, kad tuomet buvo stipri motyvacija, kurią skatino galimybė sukurti ir padaryti ką nors nauja – ko niekas anksčiau nedarė. Tačiau juk ir dabar tikriausiai yra tokių dalykų? Kad ir misija į Marsą.
Inžinieriai pasiekė labai daug. Marsaeigis „Curiosity“ padarė labai daug. Prisiminkime, kad kosmose skrieja teleskopas „Huble“, tebedirba ankstesnis amerikiečių marsaeigis. Tai aukščiausi inžinerinės minties pasiekimai. O štai tebeskriejančioje tarptautinėje kosminėje stotyje aš nematau nieko nauja. Ją eksploatuoja ir tiek. Jos tiesiog negalima atsisakyti, nes bus prarasta patirtis, žmonės. Tai reikia tęsti. Bet naujo nieko nepadaro. Metų metais. Anksčiau per kiekvieną skrydį padarydavo ką nors naujo, o dabar beveik niekam net nerūpi, kas išskrido, kaip sekasi. Ir nieko panašaus į amerikiečių Marso programą Rusijoje aš kol kas neįžvelgiu.
Mano įsitikinimu, nuo tada, kai prioritetas buvo atiduotas pinigams, viskas ir žlugo. Atėjo ir ėmė vadovauti visai kiti žmonės – tokie, kuriems svarbiausia yra pinigai. Jie taip pat azartiški, tačiau tai – kito pasaulio žmonės.
Lietuvių kilmės kosmonautas Aleksejus Jelisejevas dalyvauja ir Vilniuje šiomis dienomis vykstančioje 3-iojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje SEMWO 2012. Nepaisant įtemptos darbotvarkės, portalo Balsas.lt skaitytojams jis sutiko papasakoti ir apie įvairius nutikimus, kurių kartu su kolegomis patyrė kosmose ir žemėje. Pavyzdžiui, apie tai, kuo kvepia žemė, kaip iš kosmoso atrodo Šiaurės pašvaistė, ką kosminiame laive veikia musė ir kodėl kosmose neauga agurkai. Arba apie tai, kas nutinka, kai sugrįžęs į žemę pamiršti, kad nusileidimo aparate nesvarumo būklę jau pakeitė įprasta žemės trauka. Kalbėjomės su kosmonautu ir apie tai, ar kada nors žmogus leisis į tolimas galaktikas ieškoti proto brolių. Bet apie visa tai jau kitą kartą.
Kosmonautas Aleksejus Jelisejevas (asm. archyvo nuotr.)
Aleksejus Jelisejevas (Kuraitis) gimė 1934 m. liepos 13 d. Žizdros mieste Kalugos srityje, Rusijoje. Jo tėvas Stanislovas Kuraitis 1935 metais buvo nuteistas kaip „liaudies priešas“ už antitarybinę veiklą, todėl būsimasis kosmonautas tėvo pavardę pasikeitė į motinos. Instruktorius, kosmonautas bandytojas numeris 15, kosmose iš viso praleido 8 paras 22 valandas 22 minutes ir 33 sekundes.
Pirmą kartą į kosmosą skrido 1969 m. sausio 15–17 d. drauge su B. Volynovu ir E. Chrunovu kosminiu laivu „Sojuz-5“, o nusileido „Sojuz-4“ kartu su V. Šatalovu ir E. Chrunovu. Tada pirmą kartą pasaulyje buvo sujungti du pilotuojami kosminiai laivai, o ekipažo nariai per atvirą kosmosą perėjo iš vieno laivo į kitą.
Tais pačiais metais spalio 13–18 d. skrido antrą kartą. Buvo planuojamas trijų kosminių laivų grupinis skrydis, tačiau sugedus vieno iš jų suartėjimo įrangai, to padaryti kosmonautams nepavyko.
Trečia kartą į kosmosą pakilo 1971 m. balandžio 23–25 d. Šio skrydžio, kuriame dalyvavo trys kosmonautai metu, kosminis laivas „Sojuz 10“ pirmą kartą pasaulyje buvo sujungtas su orbitine stotimi „Saliut“. Deja, sulūžus kosminio laivo susijungimo mazgui, nepavyko užtikrinti hermetiško sujungimo ir perėjimas į orbitinę stotį buvo atšauktas, o skrydis nutrauktas.
Atviroje kosminėje erdvėje A. Jelisejevas praleido 37 minutes. Vėliau jis dirbo kosminėje programoje „Buran“. Šiuo metu 78-erių metų kosmonautas gyvena Maskvoje, dirba mokslinį akademinį darbą. A. Jelisejevas apdovanotas tuometinės TSRS bei kitų šalių ordinais ir medaliais, TSRS valstybinės premijos laureatas. 5 išradimų autorius. Knygą „Gyvenimas – lašas jūroje“ parašė 1998 metais. Lietuvių kalba knygą 2012 metais išleido žurnalas „Aviacijos pasaulis“.
