Vakarų lyderiai baiminosi, kad jei Maskva nekontroliuos savo imperijos, šalies ateitį paženklins nacionalizmas, etniniai konfliktai, o branduoliniai ginklai pateks į neatsakingas rankas. Šie lyderiai, nepaisant visų savo pasiekimų suvaldant Šaltojo karo pabaigą, buvo neteisingoje istorijos pusėje šiuo esminiu klausimu.
Laimei, Ukraina ir kitos buvusios sovietinės respublikos, kurios dabar yra nepriklausomos, neklausė. Šiandien Vakarų sostinėse matome panašias baimes. Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimui smunkant dėl pragaištingo Kremliaus karo prieš Ukrainą, Rusijos režimo žlugimas ir netgi galimas Rusijos skilimas tapo pagrindine nerimo priežastimi.
Rusijos piliečių palaikymas karui sumažėjo, vidaus kritika išaugo nepaisant griežtų represijų, o šimtai tūkstančių vyrų pabėgo iš šalies po to, kai rugsėjo pabaigoje Putinas paskelbė apie dalinę mobilizaciją.
Vakarai vėl dvejoja ir gali padaryti tą pačią klaidą, kaip ir 1991 m. Keletas Vakarų lyderių demonstruoja baimę dėl galimos Ukrainos pergalės kare prieš Rusiją. Viso to rezultatas – daugybė dviprasmiškų teiginių, kai kalba pakrypsta apie karo pabaigos klausimus. Užuot ieškoję aiškių žodžių apie Ukrainos pergalę, lyderiai sutelkia dėmesį į Putino sėkmės, kurios jis siekia, neigimą.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas skelbia, kad Putinas „negali laimėti“. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris nepraleido nė vienos progos pranešti apie savo norą derėtis su Putinu, netgi užsiminė, kad bet kokia Kremliaus genocidinio karo pabaiga neturi pažeminti Rusijos lyderio.
Po nepaprastos transatlantinės vienybės, besipriešinančios Rusijos karui prieš Ukrainą, vis dar tvyro atotrūkis tarp artimiausių Rusijos kaimynių ir toliau į vakarus esančių šalių rūpesčių ir supratimo apie grėsmes.
Vašingtonas, Berlynas ir Paryžius yra susirūpinę karo eskalavimo baime ir tuo, kad į kampą įspraustas Putinas naudos branduolinius ginklus. Būtent todėl jie neduoda Ukrainai ginklų, kurių reikia karui laimėti.
Pavyzdžiui, JAV nusprendė tik nuo birželio mėn. aprūpinti Ukrainą pažangiomis didelio mobilumo artilerijos raketų sistemomis, tačiau slapta įdiegė funkcijas, kurios neleistų jų naudoti su ilgesnio nuotolio raketomis ir taip neleistų ukrainiečiams atakuoti karinių bazių Rusijos teritorijoje.
Vokietija, nepaisydama Ukrainos ir kai kurių NATO sąjungininkų spaudimo, atsisakė tiekti kovinius tankus „Leopard“ (ar net leisti tiekti kitoms šalims), kurie būtų labai naudingi Ukrainai išlaisvinant okupuotas teritorijas.
Baltijos šalys ir Lenkija nebijo jokio realaus ar įsivaizduojamo eskalavimo. Todėl jie suteikė Kijevui tiek karinės pagalbos, kiek gali, aplenkdami daugelį kitų šalių, vertinant pagal jų ekonomikos dydį. Ir jie aiškiai išreiškė savo nusivylimą Vakarų rankų grąžymu.
Šių šalių požiūriu, Vakarų tūpčiojimas ir atsisakymas tiekti ginklus, reikalingus karo lauke, be reikalo pratęsia karą, didina žuvusiųjų skaičių ir civilių kančias bei tikimybę, kad Putinas dar gali pakreipti karo eigą savo naudai.
Putinas neatsitraukė nuo savo deklaruojamo tikslo sugriauti Ukrainos valstybingumą, jis gali būti atstumtas tik jėga – kuo greičiau, tuo geriau. Bet tai nėra savaime suprantama visoms NATO narėms, gal tik toms, kurios yra greta Rusijos sienų.
Ironiška, kad Vakarų europiečiai eskalacijos bijo labiau nei šalys, esančios arčiau Rusijos, nors pastarąsias bet koks karo eskalavimas paveiktų tiesiogiai. Be pabėgėlių srauto, karas iš tikrųjų jau pasiekė jų žemę. Kai lapkričio 15 d. per vieną iš daugelio Rusijos atakų prieš civilinę infrastruktūrą Ukrainos oro gynybos raketa nusileido Lenkijos teritorijoje ir nužudė du žmones, lenkai šį incidentą laikė įrodymu, kad Ukrainai reikia daugiau Vakarų karinės pagalbos, o ne mažiau.
Jei Rusija panaudotų branduolinius ginklus arba, labiau tikėtina, atakuotų Ukrainos atominę elektrinę, branduoliniai krituliai pirmiausia pasiektų kaimynines šalis. Jie taip pat susidurtų su didžiausia naujų Ukrainos pabėgėlių našta, tačiau yra pasirengę ir nori juos priimti.
Buvimas Rusijos imperinės politikos objektu nuo 1700-ųjų iki šių dienų išmokė Baltijos šalis ir Lenkiją labiau bijoti Rusijos jėgos nei silpnumo ir galimos Rusijos pergalės Ukrainoje labiau nei jos pralaimėjimo.
Vien XX amžiuje Europoje įvyko trys dideli sukrėtimai, kurių kiekvienas turėjo egzistencinių pasekmių trims Baltijos valstybėms ir Lenkijai. Šios šalys nepriklausomybę įgijo po Pirmojo pasaulinio karo, Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo buvo du kartus okupuotos Sovietų Sąjungos, o nepriklausomybę nuo Maskvos atkūrė tik pasibaigus Šaltajam karui.
Vasario 24-oji, Rusijos antrosios invazijos į Ukrainą nuo 2014-ųjų pradžia, buvo dar vienas toks lemtingas momentas. Kai kuriose Vakarų sostinėse pradinis instinktas buvo priimti, jų nuomone, neišvengiamą Ukrainos pralaimėjimą ir nepratęsti konflikto siunčiant ginklus. Kita vertus, tiesioginis Baltijos šalių ir Lenkijos instinktas buvo padaryti viską, kad padėtų Ukrainai ir neleistų laimėti Rusijai.
Skirtingai nei Vakarų vyriausybės, Baltijos šalys ir Lenkija atidžiai stebi tai, ką iš tikrųjų sako Putinas ir Rusijos elitas, įskaitant jų aiškiai išreikštą ketinimą atkurti imperinę Maskvos kontrolės sferą. Invazija atveria dvi perspektyvas: arba Rusija žiauriai vėl primeta savo įtaką savo kaimynėms, pradedant Ukraina ir tęsiant su kitomis anksčiau valdytoms valstybėmis, arba Ukraina dar kartą patvirtina savo laisvę ir galiausiai prisijungia prie euroatlantinės bendruomenės kaip visavertė narė. Viskas tarp to – pavyzdžiui, paliaubos, kurios įšaldytų konfliktą – leis Putinui ar jo įpėdiniui persiginkluoti, papildyti atsargas ir smogti dar kartą. Kad Ukraina užsitikrintų savo laisvę, Rusija turi patirti aiškų pralaimėjimą Ukrainoje.
Tai nereiškia, kad susirūpinimas, susijęs su Rusijos branduoliniais ginklais, neturėtų būti vertinamas rimtai. Grėsmės valdymas reikalauja apdairumo ir tvirtumo iš Vakarų. Tačiau dėl per didelio apdairumo Rusija sugebėjo sumaniai manipuliuoti branduolinio Armagedono baimėmis, kad išlaikytų Vakarų suvaržymus siųsti į Ukrainą sunkesnius ir ilgesnio nuotolio ginklus.
Laimei, Vakarai dabar iš naujo mokosi atgrasymo, įskaitant aiškią žinią Rusijai apie pražūtingas pasekmes, kurias ji patirs, jei įvykdys branduolinę ataką. Pasaulinio stabilumo labui, kad Kremliui nepavyktų panaudoti branduolinio šantažo ir iškovoti pergalę Ukrainoje. Be to, Rusija, griebdamasi branduolinių ginklų, kelia didelę riziką Putinui, todėl tai mažai tikėtina.
Deja, Rusija, naudodama konvencinę jėgą kaimyninių šalių teritorijoms okupuoti, yra pražūtinga realybė. Vargu ar Maskva greitai atsisakys savo imperialistinių planų dėl kaimyninių šalių, o bet koks žvilgsnis į imperijų istoriją rodo, kad tik aiškus pralaimėjimas gali priversti pakeisti mąstymą. Idėja, kad Rusija yra saugi tik tada, kai ji dominuoja virš savo mažesnių kaimynių ir kontroliuoja įtakos sferą, yra giliai įsišaknijusi Rusijos istorijoje.
Nei vienai mažesnei Rusijos kaimynei kol kas nepavyko užmegzti tikrai draugiškų santykių: net Suomija, kuri bandė beveik viską, tik nesileido okupuojama, pasidavė ir yra pakeliui į NATO. Tikėtina, kad kitas Rusijos lyderis iškils iš dabartinės sistemos, kurioje dominuoja saugumo pajėgos, ir atstovaus toms pačioms vertybėms bei pasaulėžiūrai, kuri dabar demonstruojama Ukrainoje. Rusijos skilimas atrodo daug mažiau tikėtinas nei centralizuoto, autokratinio ir slegiančio valdymo tęsimas.
Nepaisant realybės, kuri jiems žvelgia į akis, kai kurie Vakarų lyderiai vis dar laikosi vilčių grįžti prie senojo status quo su Rusija. Scholzas, smerkdamas karinę pagalbą Ukrainai, tikisi, kad „galėsime grįžti prie taikos tvarkos, kuri veikė, ir vėl ją padaryti saugią“. Rusijos kaimynams belieka domėtis, kokią „tvarką, kuri veikė“ Scholzas turi galvoje.
Šaltojo karo metu didelė dalis Vidurio ir Rytų Europos buvo okupuotos. Dešimtajame dešimtmetyje Rusija kurstė karus ir įšaldytus konfliktus posovietinėse valstybėse, kad išlaikytų jas savo kontrolėje. Rusija įsiveržė į Gruziją 2008 m., o nuo 2014 m. kariauja ir okupavo Ukrainą. Vakarų vyriausybės paskelbė keletą diplomatinių pareiškimų ir nedideles sankcijas, tačiau pritarė Rusijos įtakos sferai blokuodamos Ukrainos ir Gruzijos siekius įstoti į Europos Sąjungą ir NATO.
Tokį atsargumą paskatino noras sumažinti įtampą ir užtikrinti stabilumą, bet galiausiai paskatino Rusiją jėga įvesti savo „veikiančią tvarką“. Šiandien stabiliausia artimiausios Rusijos kaimynystės dalis yra tos šalys, kurios įstojo į NATO ir ES savo pasirinkimu ir pastangomis išsivaduoti iš Maskvos dominavimo.
Tą patį kelią pradėjo ir Ukraina, kur tokią mintį palaiko daugiau nei 80 procentų piliečių. Dešimtajame dešimtmetyje Baltijos valstybės turėjo įveikti stiprius įtarimus Vakarų sostinėse dėl išminties išplėsti ES ir NATO į bet kurias buvusias sovietines respublikas.
Kai kurie Vakarų stebėtojai ir toliau kartoja Kremliaus teiginius, kad dėl didėjančio Rusijos agresyvumo kalta NATO plėtra. Tačiau Rusijos kaimynės puikiai žino, kad NATO nesukėlė Rusijos agresyvaus imperializmo, kuris egzistavo šimtmečius iki aljanso gimimo. Priešingai, NATO plėtra pasirodė esąs sėkmingiausias būdas ją suvaldyti. Atgrasoma aukštesnės jėgos, Rusija atsitraukia.
Ukrainiečių drąsa ir ryžtas ginti savo nepriklausomybę yra istorinė galimybė JAV ir Europai duoti lemiamą smūgį Rusijos imperializmui ir toksiškam nacionalizmui. Ukraina, stipriai remiama Baltijos šalių ir Lenkijos, primygtinai reikalauja, kad su Rusija turi būti kovojama, ji turi būti izoliuota ir sankcionuota tol, kol visiškai nepasitrauks iš Ukrainos, atlygins karo padarytą žalą, o karo nusikaltimais apkaltintus rusus pristatys į teismą.
Tai bus ilgas procesas, reikalaujantis pakeisti vakarietišką mąstymą, tačiau jis neišvengiamas, jei praeityje padarytos Rusijos agresijos valdymo klaidos bus ištaisytos. Galiausiai laisva ir demokratinė Ukraina, saugi prie savo sienų ir visiškai integruota į transatlantinę bendruomenę, bus geriausia įmanoma galimybė giliai pertvarkai Rusijoje.
Būtent šis rezultatas, apie kurį Vakarai turėtų būti aiškūs, vieną dieną gali atverti tikrai taikią, poimperinę erą Rusijos santykiuose su kaimynais.
