Naujienų portalui atsiųstame laiške klaipėdietė pasakoja savo istoriją. Suprastėjus tėvo sveikatai moteris nuvežė jį į ligoninę. Buvo padarytas koronaviruso testas, tačiau atsakymas vėlavo. Padarius antrą testą, jo atsakymas buvo teigiamas, tačiau atėjus pavėlavusiam pirmajam atsakymui, paaiškėjo, kad vyras virusu nėra užsikrėtęs. Savo istorija moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) pasidalijo su tv3.lt skaitytojais. Pateikiame skaitytojos laišką.
Dviejų dienų košmaras
Mano tėvui 68 metai, jis kiekvieną rytą plaukioja baseine, dievina žvejybą, sodininkystę ir myli gyvenimą. Praeitą savaitę pasijuto blogai, kitą dieną, penktadienį, užsiregistravo Covid-19 testui mobiliajame punkte. Nuvykęs testą atliko antradienį. Pažymiu, kad toliau istorijoje testai bus daromi du.
Jam skambindavau kiekvieną dieną, situacija buvo stabili. Trečiadienį ryte su juo sunkiai susikalbėjau, jis sunkiai rinko žodžius, todėl skubiai iš Klaipėdos nuvykau į Šiaulius. Pakeliui pradėjo skambinti ir tėvo draugai bei kaimynai. Sakė, kad negali su juo susisiekti. Atvykusi supratau, kad reikia kviesti medikus.
Sulaukiau, pažiūrėjo, teigė, kad nėra dėl ko vežti į ligoninę, nes temperatūros nėra, nedūsta. O ir ant jų pyksta, kad veža visus ligonius.
„Jūs gi gerai jaučiatės, ten bus tikrai blogiau“, – sako. Hm… Dėl ko su juo sunkiai susišneku? Sako, senatvė. Na, nieko sau per naktį senatvė. Sakau toks nebuvo, sako mes gi nežinom. Išvažiavo.
Susisiekiau su jo šeimos gydytoja, sako:
„Laukite testo rezultatų, be jo nieko negalime komentuoti, kai gausime susisieksime.“
Paprašiau, kad pasakytų ligos istoriją, mažą ką, gal ko nežinau. Specialių ligų nėra, tik vaistai nuo spaudimo. Namie juos randu.
Nuvykau į parduotuvę maisto. Galvoju, na kažkas čia ne taip.
Grįžau ir visgi pati nuvežiau į priimamąjį. Paaiškinau, kad greitoji nelabai norėjo vežti, bet jo sveikata man blogėja akyse. Bijau dėl kitų ligų. Prasidėjo tikrinimo procesas, tikrai už tai ačiū medikams, nes atliko visus tyrimus susijusius su visomis mano baimėmis. Nors ir reikėjo laukti šešias valandas.
Istorija tęsiasi.
„Paskambinsime dėl rezultatų maždaug už dviejų valandų“, – sako.
Vis dar Covid-19 atsakymo, imto mobiliajame punkte nėra. Paima antrą Covid-19 testą.
Aišku, niekas neskambina, už dviejų valandų skambinu pati. Suprantu, situacija visur baisi.
Atsakymas – paskambinkite už dviejų val. Skambinu už dviejų valandų.
„Paskambinkite už 20 min.“ – sako.
Pagaliau pagavau gydytoją. Diagnozė – abipusis plaučių uždegimas, su didele infekcija, kuri greičiausiai ir turi įtakos bendravimui, smegenims.
„Paskambinkite ryte 9:30 val. būsime gavę atsakymą dėl Covid-19“, – sako.
Hm. Galvoje skamba dienos posakis: „Jūsų tėvui viskas gerai“.
Na ką lieku Šiauliuose, viena, nes Covid-19 testo atsakymo nėra. Niekur važiuoti negaliu.
9:30 val. rezultato nėra... 10:30 val. nėra.... 11:30 nėra... 12:30 val. – teigiamas.
Gavau gydytojos kontaktą, skambinu. Labai nuostabi medikė, nuramino, situacija gerėja. Džiaugiuosi.
Tačiau nebėra vietų. Planuojame vežti į kitą miestą, nes nebėra Covid-19 lovų. Klausiu, gal galiu persikelti į Klaipėdą? Ne, ne tas regionas.
„Jums paskyrėme Mažeikius“, – sako.
Ką padarysi, tinka. Džiaugiuosi.
„Atvežkite šiltesnę striukę, vaistus nuo spaudimo kuriuos geria, dviejų valandų bėgyje išvažiuojame su spec. transportu“, – sako.
Be problemų, būsiu už 15 min. Viskas jau dešimt kartų suruošta, nes vis laukiu, kada galėsiu nuvežti bent kažką.
Nuvežu, paprašau, kad paskambintų ir paklaustų ar tikrai dar neišvažiavo. Paskambina – atsakymas, kad nebeveš, palieka Šiauliuose. Dar labiau nudžiugau, šalia artimieji, kol būsiu saviizoliacijoje, jei ko reiks, perduos.
Palieku siuntinį, supakuotą telefoną, būtinus daiktus, ir grįšiu į Klaipėdą izoliuotis, nusiraminau.
Važiuoju, pusiaukelė, nuojauta nerami, visgi dvi paros be miego. Galvoju paskambinsiu ir pagaliau išsiaiškinsiu, kokioje palatoje ir kur perkeltas mano tėtis.
Skambinu, sako, kad išvežė į Mažeikius. Ta prasme? Klausiu, ar paėmė bent daiktus kuriuos vardino? Sako, kad ne, nespėjo…
Daiktai liko, suprantu. Apsisuku, grįžtu atgal, nes tą patį paketą turėsiu kažkaip perduoti rytoj Mažeikiuose, gi būsiu saviizoliacijoje. Vėl galvos skausmas.
Išsekusi, grįžtu atgal 80 km. Sutikau ir ligoninės vadovybę, išsipasakojau, nuovargis, pyktis, neišlaikiau, gi žmogus esu. Viskas gerai, bet vienas dalykas nustebino. Posakis, kad darbo daug, dabar sprendžia, kokius skyrius uždaryti, kad atlaisvintų dar 10 lovų. Tai palaukite, kur jūsų pasiruošimas? Kur planas B, C, D, E, F? Gi apie antrą bangą kalbama nuo pirmosios bangos pradžios, o juos, kaip kelininkus, sniegas užklupo netikėtai?
Nebėra jėgų, stoju kavos.
Ir girdžiu SMS žinutė į tėvo telefoną. Atsisėdu, perskaitau.
„Jūsų Covid-19 testas atliktas mobiliajame punkte antradienį – neigiamas“, – rašo.
Situacija primena posakį „biškį nėščia“. Teigiamas – neigiamas.
Mažeikių ligoninėje išgirdusi seselės balsą, pagaliau nurimau: „Nesirkite, saugokite vieni kitus. Situacija šalyje yra labai bloga."
Antroji banga – kaip sniegas kelininkams. Užklupo netikėtai.
