REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Gediminas Kirkilas sako, kad susitarimas dėl užsienio politikos yra būtinas, norint pasiųsti žinią užsienio partneriams prieš NATO viršūnių susitarimą Vilniuje. Buvęs premjeras mato per daug konkurencijos ir susiskaldymo šalies politikoje, o tuo, anot jo, gali pasinaudoti mūsų išorės priešai.

Gediminas Kirkilas sako, kad susitarimas dėl užsienio politikos yra būtinas, norint pasiųsti žinią užsienio partneriams prieš NATO viršūnių susitarimą Vilniuje. Buvęs premjeras mato per daug konkurencijos ir susiskaldymo šalies politikoje, o tuo, anot jo, gali pasinaudoti mūsų išorės priešai.

REKLAMA

2020 m. ruduo. Nuo socialdemokratų atskilę ir atskirą partiją įkūrę Gediminas Kirkilas, Juozas Bernatonis, Rimantas Sinkevičius ir kiti kairiųjų mohikanai prieš akis išvysta Seimo rinkimų rezultatus ir suvokia, kad naujos kadencijos parlamente jų nebus.

G. Kirkilas dar kurį laiką sukosi Seimo koridoriuose ir dirbo Andriaus Palionio padėjėju, bet vėliau galutinai pasitraukia iš aktyvios politikos ir sėda prie rašymo ir komentavimo.

Premjeru, krašto apsaugos ministru, įvairių Seimo komitetų pirmininku ir didžiausios šalies partijos lyderiu buvęs G. Kirkilas imasi viešojoje erdvėje analizuoti politikos sūkurius. Daugiausiai dėmesio skiria užsienio politikai, tačiau nepamiršta paminėti ir vidaus politikos batalijų.

REKLAMA
REKLAMA

Buvusio ideologinio priešininko komentarai patraukė valdančiųjų konservatorių dėmesį. Stringant susitarimui dėl užsienio politikos, jie pasikvietė tarpininkauti būtent G. Kirkilą. O kalbėtis su kitais politinio spektro pusei priklausančiaisiais jis moka, ką parodo ir į šalies politinę tautosaką įėjęs jo bendras „2K“ projektas su Andriumi Kubiliumi.

REKLAMA

Buvęs premjeras sako, kad galbūt buvo klaida atskirti užsienio politikos ir nacionalinio saugumo susitarimus. Jis taip pat turi blogų žinių ginčuose dėl užsienio politikos užsižaidusiems politikams – rinkėjams šios batalijos mažai rūpi.

Naujienų portalo tv3.lt pokalbis su G. Kirkilu – apie stringantį susitarimą dėl užsienio politikos, teisingą Lietuvos sprendimą dėl Kinijos ir Taivano, santykius su Vokietija, Prancūzija ir Jungtinėmis Valstijomis bei apie kitais metais vyksiančius net trejus rinkimus.

Norėčiau pradėti nuo partijų susitarimo dėl užsienio politikos. Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad jus prisidėti tarpininkauti pakvietė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis. Ką jūs darote ir kaip atrodo tas jūsų tarpininkavimas?

REKLAMA
REKLAMA

Iš tikrųjų, mane pakvietė Gabrielius Landsbergis. Aš parašiau keletą komentarų ir stebėjausi, kad tokioje geopolitinėje situacijoje šalies partijos nesugeba susitarti dėl užsienio politikos.

Tas sutarimas visada būdavo. Turėjome tokią tradiciją, kad likus metams iki rinkimų politinės partijos susitartų ir pasiųstume žinute savo užsienio partneriams, kad Lietuvoje užsienio ir saugumo politika yra tęstinė. Taip visada ir įvykdavo.

Aišku, visą laiką būdavo įvairiausių diskusijų. Galbūt tuomet buvo mažiau aštrių klausimų, buvo didesnė vienybė, nes buvo iškelti pagrindiniai tikslai – narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Bet ir čia buvo diskusijų, taip pat ir mano gimtojoje socialdemokratų partijoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viename iš suvažiavimų diskutavome ir susitarėme įrašyti šiuos tikslus į partijos programą. Jei pas konservatorius viskas ėjosi lengviau, tai pas socialdemokratus buvo nuomonių, kad užtenka Europos Sąjungos, NATO gal nereikia. Manau, kad Rusija visada gebėdavo pamėtėti tokią idėją, nes mačiau, kad tokia idėja pamėtėta ir kai kurioms kitoms rytų partnerystės šalims.

Dabar taip pat reikėtų susitarti. Man atrodo, kad tariantis buvo padaryta šiokia tokia klaidelė. Anksčiau susitarimas buvo užsienio politikos, saugumo ir gynybos. Dabar saugumą ir gynybą išėmė, paliko tik užsienio politiką, nors jos tikslas ir yra šalies saugumas...

REKLAMA

...bet yra pasirašytas nacionalinio saugumo.

Taip, dėl nacionalinio saugumo pasirašė, išėmė užsienio politiką ir ji dabar šiek tiek pakibo. Ir pakibo dėl vidinių politinių priežasčių. Formaliai, tai ginčai dėl pozicijos Kinijos atžvilgiu. Nors aš dabar galvoju, kad laikas veikia mūsų ir susitarimo naudai po Kinijos ambasadoriaus Prancūzijoje pareiškimų.

Tai mane prisidėti pakvietė Gabrielius Landsbergis. Pirmiausia, aš esu šios idėjos rėmėjas, tikriausiai daugiausiai susitarimų su Andriumi Kubiliumi esu pasirašęs. Šiuo metu esu neutralus žmogus, politikoje nedalyvauju. Gal padėsiu.

Tai Kinija yra pagrindinė problematinė tema, kuri trukdo pasirašyti susitarimą?

Mes jau buvome susitikę su visų partijų atstovais, kurie dalyvaus arba nedalyvaus šiame susitarime, tai atrodo, kad taip. O kitas punktas, daugeliui atrodo, kad dabartinis susitarimo projektas yra per daug sudėtingas. Jis toks aprašomojo pobūdžio, mano nuomone, reikėtų jį sutrumpinti, išryškinti tikslus, priemones.

REKLAMA

Šiuo metu tas procesas ir vyksta – tekstas bus supaprastintas, sutrumpintas ir pasiūlytas pasirašyti. Aišku, bus ginčų dėl politikos Kinijos atžvilgiu.

Kaip jūs vertinate tas dvi stovyklas dėl požiūrio į Kiniją: viena agresyvesnė, jeigu galima taip sakyti, labiau protaivanietiška, kita – norinti atkurti geresnius diplomatinius santykius, kad Kinijos ambasadorius, o ne reikalų patikėtinis būtų Vilniuje?

Šitos politikos potekstė yra požiūris į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau dažniausiai dangstomasi kitomis temomis. Yra pas mus partijų, šiuo atvejų – valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kurios bando pademonstruoti šiek tiek antiamerikietišką poziciją, tačiau tiesiai to neišsako. Kinija yra geras pretekstas tą daryti. Man atrodo, kad čia yra esmė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitas dalykas, kai kurių opozicinių partijų atstovai nori, kad susitarimo rengime dalyvautų pats Gabrielius Landsbergis, nori tiesiai jam išsakyti įvairią kritiką. Mano pozicija, kad partijos pačios deleguoja savo atstovus į darbo grupes. Po to, jei susitarimas pasiekiamas, jį pasirašo pirmininkai. Tai Gabrielius Landsbergis vis tiek dalyvaus. O išreikšti jam kritiką galima iškviečiant į Užsienio reikalų komitetą.

Jeigu yra politinė valia, susitarimas visada pasirašomas. Jeigu jos nėra, tu visada surasi daugybę priežasčių, kodėl tu nepasirašysi.

Dabar atsitiko taip, kaip aš prognozavau dar praėjusiais metais rašytuose komentaruose, kad užsienio politika, deja, pas mus pateko į vidaus politikos apyvartą. Ir tai yra blogai. Mane stebina ir gana pasyvi Prezidentūros pozicija. Aš labai gerai prisimenu, kad Valdas Adamkus visada dalyvaudavo. Ginčų būdavo ir tuomet. Jis visada moderuodavo, mes pas jį dažnai susitikdavome ir neformaliai Turniškėse.

REKLAMA

Politinė valia turi būti, nes artėja net treji rinkimai. Geriausia būtų pasirašyti prieš NATO summitą Vilniuje ir pasiųsti žinią savo užsienio partneriams, kad Lietuva turi sutarimą dėl užsienio politikos ir kad ji bus tęstinė. Čia yra esmė.

Yra pas mus partijų, šiuo atvejų – valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kurios bando pademonstruoti šiek tiek antiamerikietišką poziciją, tačiau tiesiai to neišsako. Kinija yra geras pretekstas tą daryti. Man atrodo, kad čia yra esmė.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas žymiajame interviu leido suprasti, kad Europa neturėtų kovoti ne savo konfliktų, siedamas tai su Taivano klausimu. Mes turime situaciją su Taivaniečių atstovybe Vilniuje. Ar mes turėtume kištis į šitą Kinijos, Jungtinių Valstijų ir Taivano trikampį? Ar mes turėtume ginti Taivano interesus? Galbūt turėtume būti nešališki stebėtojai?

REKLAMA

Čia yra daug aplinkybių, bet mes jau mes tą padarėme, sprendimą priėmėme. Kaip žinote, kai susikimba didžiosios galybės, panašu, kad jos jau susikibo, įtampa tik didės, mums reikia angažuotis. Koks mūsų interesas? Angažuotis su Kinija? Nemanau. Mūsų interesas yra NATO, o pagrindinė NATO šalis – Jungtinės Amerikos Valstijos. Todėl dėl Taivaniečių atstovybės buvo padarytas teisingas žingsnis.

Priminsiu, kad Latvija jau seniai turi tą prekybinę atstovybę. Jeigu jums įdomūs pavyzdžiai, 2008 m. man teko važiuoti į Pekiną, dalyvauti olimpinėse žaidynėse vietoje Valdo Adamkaus. Prieš Pekino olimpiadą į Lietuvą atvyko Dalai Lama, Valdas Adamkus su juo susitiko, kai kuriuos pareiškimus padarė ir jis atsisakė važiuoti į Kiniją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitą dieną man skambino mūsų sportinės delegacijos vadovai. Mūsų sportinė delegacija jau buvo Pekine, vadovai pasakė, kad kai tik paaiškėjo, kad Valdas Adamkus nevažiuos, kinai nuėmė visus kelis šimtus su delegacija dirbti paskirtus savanorius. O be tų padėjėjų delegacija negali funkcionuoti. Jie paprašė kažką daryti ir atvykti man. Pasitariau su Valdu Adamkumi ir aš nuvažiavau į Pekiną.

Jie labai teigiamai priėmė šią žinią, tą pačią dieną grąžino padėjėjus mūsų sportininkams. Jie suorganizavo visų trijų Baltijos šalių premjerams susitikimus su Kinijos premjeru. Mes visi gyvenome tame pačiame viešbutyje ir grįžę vakare ėmėme dalintis įspūdžiais.

REKLAMA

Latvijos premjeras Ivaras Godmanis pasakė, kad jam Kinijos premjeras skyrė vos penkiolika minučių. Estijos premjeras Andrusas Ansipas pasakė, kad jam pusvalandį. Sakau, nieko sau, o aš virš valandos kalbėjau.

Ką noriu pasakyti, kokie buvo tuo metu santykiai, tiek Kinija kiekvienam ir atseikėjo. Blogiausi buvo dėl Taivano atstovybės su Latvija – 15 minučių, šiek tiek geresni su Estija – 30 minučių, o aš kalbėjau virš valandos.

Kinija visą laiką taip reaguoja, ji sudėlioja į lentynas ir labai tiksliai dirba. Net ir apsauga mums buvo skirtingas. Ivaras Godmanis važinėjo su viena apsaugos mašina per visą Pekiną, panašiai ir Ansipas, o aš, kai važiuodavau į kokias nors varžybas, tai būdavo visos gatvės uždarytos ir išvalytos.

REKLAMA

Kitas dalykas, kurį reikia pasakyti dėl Taivaniečių atstovybės, tai kinų reakcija buvo per stipri, mano požiūriu. Ne tik Latvijoje, bet ir kitose Europos šalyse veikia tos atstovybės.

Dėl Taivaniečių atstovybės buvo padarytas teisingas žingsnis

Bet ten yra Taipėjaus atstovybės, o pas mus – Taivaniečių.

Čia smulkmena, ant kurios užsikabino. Ką aš noriu pasakyti, kad iki tol santykiai su Kinija buvo gana platūs, man pačiam teko susitikti su jų atstovais, pas Valdą Adamkų buvo atvažiavęs Kinijos prezidentas, Lietuvoje lankėsi ir jų parlamento spykeris. Buvo daug vizitų, santykiai su Kinija buvo geri. Bet mes turėjome ir parlamentinę delegaciją, kuri vyko į Taivaną. Aš taip pat ten dalyvavau.

REKLAMA
REKLAMA

Kinija tada taip nereaguodavo. Dabar yra visiškai kita situacija. Reikia pažymėti, kad geri santykiai su Kinija Lietuvai didelės naudos nedavė, didelės investicijos taip ir neatėjo, jų interesas buvo tik vienas – Klaipėdos uostas. Gal buvo daugiau paramos skiriant UNESCO ar Jungtinėse Tautose vieną ar kitą pareigūną.

Dabar tokia situacija, kad Lietuvai reikia pasirinkti. Lietuva ir pasirinko. Mes pasirenkame NATO, mes pasirenkame Jungtinių Valstijų paramą. Bet aš nesakau, kad reikia toliau tą įtampą kelti. Manau, kad teisingi yra pareiškimai Užsienio reikalų ministerijos ir prezidento, kad mes norime gerų santykių. Galiausia, manau, mes juos pasieksime.

O mes nesame šiek tiek juoda avis Europos kontekste požiūryje į Kiniją? Mes atsistojome į Jungtinių Valstijų pusę, tačiau matome, kad Europoje vis dar kristalizuojasi požiūris į Kiniją.

Čia yra geras jūsų pastebėjimas. Būtent dėl šių priežasčių pradeda formuotis bendras Europos Sąjungos požiūris. Kaip matome, yra labai daug skirtingų pozicijų. Po tų Scholzo, Macrono, von der Leyen vizitų Europa bando pačiupinėti situaciją. Aišku, būtų geriausias variantas, jei Europos Sąjunga turėtų bendrą politiką Kinijos atžvilgiu. Bet daugybės šalių interesai labai stipriai išsiskiria. Vokiečiai turi didžiulę prekybą, Prancūzai taip pat didžiulę prekybą, daugybę interesų.

REKLAMA

Bet Europos Sąjunga iš kitos pusės turi ir labai rimtus argumentus, nes Europos Sąjunga yra vienas didžiausių Kinijos prekybos partnerių, todėl ir Kinija turės į tai atsižvelgti. Mums būtina siekti bendros politikos, aišku, kad ji nesusiformuos per dieną ar dvi dienas. Manau, kad artimiausioje Europos Vadovų Taryboje bus bandoma aptarti, bet kol bus kažkokie principai suformuoti, tai praeis metai, gal kiek mažiau.

Emmanuelis Macronas savo interviu kalbėjo ir apie Europos strateginę autonomiją. Čia mintis yra pasikartojanti, jis ne kartą minėjo, kad turi būti trys didžiosios galios – Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga ir Kinija. Kaip jūs suprantate, kas yra ta strateginė autonomija ir ar Europai reikėtų bandyti atsišlieti nuo Jungtinių Valstijų?

Tai yra gana tipiška idėja Prancūzijos užsienio politikai. Kaip žinote, jie visada pabrėždavo savo išskirtinumą, šiek tiek antiamerikietiškumą, buvo išvedę savo karines pajėgas iš NATO, po to vėl grįžo.

Jeigu strateginė autonomija duos rezultatą, kad Europos Sąjunga sustiprės kariškai, kad Bendrija sustiprins savo karinę pramonę, savo kariuomenes, tai aš būčiau tik už tai. Bet tai nereiškia, kad reikia griauti transatlantinę vienybę. Jokiu būdu.

Strateginė autonomija yra neblogas politinis lozungas, beveik be turinio. Bet jeigu jis vestų prie tų rezultatų, apie kuriuos aš kalbu, tai realiai sustiprintų Europos Sąjungą visais aspektais ir tai būtų geras rezultatas.

REKLAMA

Manau, kad Macronas šioje kadencijoje dar ne vieną panašų pareiškimą padarys, jo antroji kadencija baigsis, jam rinkimai negresia, gal jis norės patekti po to į Europos didžiąją politiką. Panašių pareiškimų bus, bet jų pernelyg sureikšminti nereikia, nes aš juose didelio turinio nematau.

Mes Macrono pareiškimus dažnai aptarinėjame. Tai ir NATO smegenų mirtis, ir šita strateginė autonomija. Macronas, kalbėdamas apie Rusiją, yra pasakęs, kad reikėtų siekti, kad po karo Ukrainoje Rusija neturėtų likti pažeminta. Kaip jums apskritai Macronas – kaip vienas pagrindinių Europos lyderių?

Dažniausiai Macrono tokius pareiškimus lemia jo vidaus politikos padėtis. Arba artėjantys rinkimai, arba po rinkimų situacija, pavyzdžiui, dabar buvę didžiuliai protestai. Tokiu būdu stengiamasi šiek tiek nukreipti dėmesį.

Jis pats traukiasi iš vidaus politikos reikalų ir problemų, pensijų reforma buvo vienas iš pagrindinių jo pažadų, tą jis padarė, nepasitenkinimas didelis, nors ekonominiu požiūriu tai teisingas žingsnis, tai ateityje jam bus už tai padėkota. Bet dabar jis fokusuosis į užsienio politiką, į įvairias iniciatyvas, matysime jų daugiau.

Kitas dalykas, kad po „Brexito“ ir valdžios pasikeitimo Vokietijoje Europoje susidaro toks lyderystės vakuumas. Tai jis bando tą vakuumą užpildyti, tokios jo idėjos. Jų bus ir daugiau.

REKLAMA

Tai Olafui Scholzui Angelos Merkel palikti batai vis dar per dideli?

Matote, Olafas Scholzas atėjo visiškai į kitą situaciją ir jis bando pakeisti iš esmės Vokietijos laikyseną. O Vokietija yra didelė visuomenė, konservatyvi. Pamėginti pasukti tą sunkų ratą į vos ne priešingą pusę prieš Rusiją – tai labai sunkus uždavinys. Olafui Scholzui daug daugiau uždavinių yra namuose, nei Europos reikaluose.

Vokietija nepasikeis per naktį, tokie pokyčiai neįvyksta labai greitai. Be to, Olafas Scholzas nėra labai populiarus, tokie žingsniai neprideda populiarumo nei jam, nei socialdemokratų partijai.

Vokietija nepasikeis per naktį, tokie pokyčiai neįvyksta labai greitai

Į ką Lietuva turėtų daugiau investuoti savo dėmesio? Į santykius su Prancūzija ir Vokietija, žinant, kad jų lyderiai nevengia kalbėtis su diktatoriais?

Prisiminkime, Angela Merkel buvo pirmoji Vakarų lyderė paskambinusi Aliaksandrui Lukašenkai po protestais pasibaigusių neteisėtų prezidento rinkimų. Emmanuelis Macronas dabar irgi mėgsta paskambinti Vladimirui Putinui.

Ar mes daugiau turėtume žiūrėti į Jungtines Valstijas, kurios dabar yra pagrindinė Ukrainos tiek ginkluotės, tiek finansinė donorė, ir yra ta pagrindinė pasaulio policininkė?

Jungtinių Valstijų lyderystė mums yra ypač svarbi. Bet čia ir yra diplomatijos menas, kad mes turime veikti taip, kad neįžeistume kitų sąjungininkų.

REKLAMA

Kad ir tos pačios Vokietijos. Į jos žodžius reikia labai stipriai įsiklausyti, jie tiesiogiai čia dalyvauja. Buvo labai rimtas žingsnis tas vokiečių batalionas, dabar mes norime brigados. Reikia tam greitai ruoštis. Mes per daug šnekame, ypač vokiečių atžvilgiu. Tai vokiečiams nepriimtina, tai juos labai žeidžia. Vokiečiai galvoja, kad jei jie pasakė, žodį davė, tai jie jo ir laikosi. Taip ir yra, jie duoto žodžio laikosi.

Bet mes patys turime padaryti savo namų darbus. Mano žiniomis, mes nelabai ir su batalionu padarėme namų darbus, nes reikalingos ne tik gyvenimo sąlygos, nes kariai gyvena su šeimomis, bet reikalingi poligonai mokymams ir panašiai. Daug dalykų reikia patiems padaryti, o ne tik reikalauti papildomų garantijų. Vokietija mums tikrai svarbus partneris.

Aišku, Prancūzija taip pat. Mes turime gana seną karinį bendradarbiavimą su Prancūzija, mūsų spec. pajėgų karininkai daugiausiai mokėsi Prancūzijoje, daug siuntėm.

Ne ką mažiau svarbi ir Italija su savo didžiule karine pramone. Lietuva jau yra kai ką įsigijusi, pavyzdžiui, tris „Spartan“ lėktuvus, labai geri lėktuvai, kurie mus iš esmės išgelbėjo Afganistane.

Žinote, sugraduoti labai sudėtinga. Gal reikia dar labiau stiprinti mūsų užsienio reikalų pajėgas, mūsų ambasadas pagrindinėse sostinėse. Čia sudėlioti ir pasakyti, kad pirma – Amerika, o po to dar kas nors nebūtų visiškai teisinga. Pati Europos Sąjunga yra ne tik diskusijose dėl užsienio politikos, to paties požiūrio į Kiniją, bet ir dėl gynybos, karinės pramonės. Čia yra daugybė klausimų.

REKLAMA

Užsiminėte apie vokiečių brigadą. Kodėl kilo tokios didelės diskusijos? Mes matėme tas dideles diskusijas ne tik tarp prezidento ir konservatorių, kur dėl daug temų vyksta aršios diskusijos, bet ir tų pačių konservatorių tarpe. Užsienio reikalų ministras, krašto apsaugos ministras ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, atrodo, kad turi skirtingas pozicijas. Kodėl šis disputas taip išėjo į viešumą?

Aš sakau, kad visada tarp politikų bus konkurencija. Tai yra normalu. Artėja rinkimai, bet ne tik dėl to, ji visą laiką vyksta. Kodėl taip atsitiko dėl brigados?

Pirmiausia, vienas didesnių mūsų užsienio politikos trūkumų yra ne vienaip ar kitaip padaryti žingsniai, bet tai, kad nėra deramos sąveikos tarp Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo. Tai visada buvo Valdo Adamkaus laikais.

Manyčiau, kad ta konkurencija yra pernelyg stipri, pernelyg arši, pernelyg vieša. Čia aš politikus turėčiau nuliūdinti, kurie ruošiasi eiti į rinkimus. Užsienio politika yra vienas iš mažiausių veiksnių, kurie veikia rinkėjų nuomonę. Juo labiau, kai tai prasideda tarp institucijų, kas labai susilpnina mūsų užsienio politiką.

Bet aš jums pasakysiu, kad konkurencija tarp Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų visą laiką buvo. Mano laikais, kai aš buvau krašto apsaugos ministru, buvo labai daug įvairių pareigūnų ministerijoje, štabe, kurie buvo nepatenkinti kokiais nors Užsienio reikalų ministerijos nurodymais. Tas pats išliko iki šiol. Daug kam atrodo, kad Užsienio reikalų ministerija nori laikyti save aukščiau kitų. Bet čia toks įprastas dalykas, jis būdingas ne tik Lietuvai. Yra tų prieštaravimų ir kitur.

REKLAMA

Vienas didesnių mūsų užsienio politikos trūkumų yra ne vienaip ar kitaip padaryti žingsniai, bet tai, kad nėra deramos sąveikos tarp Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo. Tai visada buvo Valdo Adamkaus laikais.

Ne kartą minite, kaip elgdavosi Valdas Adamkus, tai dabartinė Prezidentūra pristinga lyderystės?

Kadangi mūsų valstybė yra pusiau prezidentinė, pusiau parlamentinė, tai iniciatyvos yra gerai, bet jos turi būti suderintos. Jeigu viena iniciatyva yra Prezidentūroje, o kita – Vyriausybėje, tai nėra gerai.

Suprantate, pas mus reziduoja labai patyrę ambasadoriai, jie renka visą informaciją, net visiškai neseniai įsisteigusi Taivaniečių atstovybė. Mane neseniai pakvietė papietauti jos atstovas ir aš po to susitikimo išėjau supratęs, kad jie viską žino, ką aš esu viešai pasakęs. Visi kiti taip pat stebi.

Visi šie nesutarimai arba bus priešiškų valstybių išnaudojami, arba jie susilpnins, nes, gerai, prezidentas kažką pasakė, bet palaukime, gal Vyriausybė pasakys kažką kitaip. Todėl reikalingas užsienio politikos susitarimas. Galvoju, kad partijų susitarimas dar ne viskas yra. Reikalingas susitarimas vieningai veikti tarp Vyriausybės, prezidento ir parlamento. Gal čia bus sunkiau ir dėl artėjančių rinkimų, ir dėl kitų aplinkybių.

REKLAMA

Supraskite, kitais metais ne tik rinkimai čia, bet ir rinkimai Jungtinėse Valstijose. Daug rinkimų, kurie iš esmės gali pakeisti geopolitinę situaciją. Leisti sau pasiblaškyti ir turėti nesutarimus yra per didelė prabanga.

Dirbote ne vienoje vyriausybėje, ne vieną kadenciją praleidote Seime, užėmėte premjero pareigas, matėte ne vieną užsienio reikalų ministrą. Kaip vertinate Gabrielių Landsbergį kaip Lietuvos diplomatijos šefą?

Aš pasakyčiau, kad Gabrielius Landsbergis visai neblogai įsivažiavo. Jis turi daug pozityvių savybių, gerai komunikuoja, manau, kad turi gerus santykius su savo kolegomis, kas yra labai svarbu, ir su Lenkijos, ir su Baltijos valstybių ministrais. Pradžia buvo sunkesnė, bet dabar tai labai solidus ir matomas ministras.

Kodėl jis kritikuojamas viduje? Čia yra klasikinis politikos pavyzdys. Dažnai būna taip, kad tie, kas užsienyje vertinami gerai, savo šalyje yra labai aštriai kritikuojami. Klasikinis dėsningumas.

Aš jį vertinu gerai. Be to, jis yra pagrindinės koalicinės partijos lyderis, kas irgi prideda solidumo. Galų gale, pavardė, kuri daug ką nervina, užsienio politikoje yra pliusas. Vytautą Landsbergį daug kas prisimena.

Toks pats pliusas buvo Valdui Adamkui, kada jis tapo prezidentu, kadangi jis Jungtinėse Valstijose dirbo aukštose pareigose. Antroje jo kadencijoje man teko su juo dalyvauti Europos Vadovų Taryboje, kai išėjo kai kurie kiti mohikanai, jis buvo vienas iš pagrindinių balsų, į jį kreipdavosi pagalbos, pavyzdžiui, derybose su Lenkija dėl Lisabonos sutarties. Tas autoritetas yra įvairus, kuris ateina ir su kilme, ir su poveikiu.

Problema yra su opozicinėmis partijomis. Pavyzdžiui, man labai gaila mano gimtosios partijos socialdemokratų. Aš net nežinau, kas šioje partijoje yra užsienio politikos spykeris, jeigu galima taip išsireikšti. Šiuo metu, pirmą kartą per trisdešimt metų, socialdemokratai neturi savo atstovų Užsienio reikalų komitete. Partijoms reikia tuo rūpintis, ugdyti tas asmenybes.

Užsienio politika daug kam atrodo, kad tai tik vizitai ir panašiai. Tai yra gana sunkus ir nedėkingas darbas, kuris nelabai rūpi rinkėjams. Galiu pasakyti, kadangi nesu aktyvioje politikoje, kad dažnai neskubėdavau pranešti ar paskelbti apie kokį nors vizitą ar sprendimą, kadangi tai daugelį nervino, kad va, jie ir vėl kažkur važinėja. Todėl užsienio politika yra tam tikras pasiaukojimas.

Ar nuo to, kad Gabrielius Landsbergis eina užsienio reikalų ministro pareigas, nenukenčia Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kuriems jis vadovauja?

Neabejotinai.

Ar tada jam nereikėjo pasitraukti po nesėkmingų savivaldos rinkimų?

Man sunku įlįsti į jų vidaus reikalus. Jis galėtų tą padaryti ir tam tikras politinis prasmingumas tame yra. Bet pati partija yra neapsisprendusi, kas bus kitas lyderis. Tai įvyks tada, kada partija apsispręs. Kol to neįvyko, jam neleidžiama to padaryti.

Bet, aišku, užsienio reikalų ministrui būti partijos lyderiu yra ypač sunkus dalykas. Lygiai taip pat, kaip ir premjerui. Bet užsienio reikalų ministrui gal net ir dar sunkiau. Aš buvau partijos pirmininku ir premjeru, tai tikrai buvo labai sudėtinga.

Kitais metais vyks treji rinkimai: prezidento, Europos Parlamento ir Seimo. Pradėkime nuo tų, kurie ir vyks anksčiausiai. Gitanas Nausėda bus perrinktas?

Šansų visada yra. Jis kol kas pirmauja, jis pagrindinis favoritas, kol kiti nieko ypatingo nepareiškė. Ko gero, kad pagrindinis jo konkurentas bus Ignas Vėgėlė. Jie turi panašų elektoratą. Šie rinkimai bus daug sunkesni, nei ankstesni, nes jie sutampa su parlamento rinkimais. Visos partijos iškels tokius kandidatus, kurie padarys jiems maksimalų įdirbį Seimo rinkimuose.

Kartą per dvidešimt metų taip atsitinka, kad sutampa metai, kada vyksta prezidento ir Seimo rinkimai. Šiaip partijos nelabai skirdavo dėmesio prezidento rinkimuose. Ir mūsų partija, ir konservatoriai. Bet šituose rinkimuose dalyvaus visi.

Taip, einantis pareigas prezidentas visuomet yra favoritas, bet konkurencija bus labai aštri. Prisiminkime rinkimus prieš antrąją Dalios Grybauskaitės kadenciją. Ji buvo dar didesnė favoritė, nei šiandien Gitanas Nausėda. Tikėjosi laimėti iš pirmo turo, bet įvyko antrasis turas. Į antrą turą išėjo, atsiprašau Zigmanto Balčyčio, bet gal net ir nelabai ryškus kandidatas.

Ką šiandien galime drąsiai pasakyti, kad bus du turai. Antras dalykas, kurį galime drąsiai pasakyti, kad visos pagrindinės politinės partijos kels savo kandidatus. Dalyvaus Viktorija Čmilytė-Nielsen, neabejoju, dalyvaus konservatorių kandidatas, dalyvaus socialdemokratų kandidatas.

O socialdemokratų geriausia kandidatė būtų Vilija Blinkevičiūtė?

Aš manau, kad tai kol kas vienintelis kandidatas. Kitų yra, kurie visą laiką pasiruošę dalyvauti, kaip antri numeriai. Jų yra, pas socialdemokratus jų visada yra. Bet tai neatneš didelės naudos Seimo rinkimuose.

Jei kalbėtume apie Seimo rinkimus, tai socialdemokratai yra pagrindiniai favoritai?

Manau, kad taip. Šiuo metu jie yra ir tai yra visiškai normalu. Jie yra opozicinė partija. Nors, jei manęs paklaustų, tai patarčiau jiems nepervertinti savivaldos rinkimų sėkmės.

Socialdemokratai ir konservatoriai bus pagrindinės partijos. Klausimas, kaip kitiems susiklostys, kas bus jų partneriai. Ar pasiseks liberalams, ar pateks Laisvės partija.

Ar Laisvės partija – vienos kadencijos partija?

Gali būti. Neatmesčiau, kad jie gali ir išsilaikyti. Arba, ko aš dabar nematau, tam tikros konsolidacijos reikėtų tiems patiems liberalams. Tarp kitko, kairiesiems taip pat. Kairiajame flange dar didesnė konkurencija. Aišku, ten didesnis ir elektoratas. Mažiausiai trys ar keturios partijos į tą patį elektoratą pretenduoja. Ar jos sugebės susivienyti?

Pavyzdžiui, kaip mes sugebėjome susivienyti 2000-aisiais. Reikia aiškaus lyderio. Tada tai buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, buvo jo vardo sąrašas, nors jis net nedalyvavo Seimo rinkimuose. Ir tas sąrašas laimėjo. Ar pavyks dabar? Nesu tikras. Matau, kad visos partijos yra labiau linkusios pasitikėti savo jėgomis, nei susitarimais su kitais.

Jūs dirbote tiek su Sauliumi Skverneliu, tiek su Ramūnu Karbauskiu. Galėtų jie vėl būti vienoje komandoje?

Tik Lietuvoje tokie klausimai iškyla. Politika nėra šeimyniniai santykiai. Žinote, visi čia kalba, kad mes susitardavome su Andriumi Kubiliumi. Tačiau mes labai stipriai vienas kitą kritikavome. Kadangi mes atsiedavome tą kritiką nuo asmeniškumų, tai sugebėdavome susitarti. Deja, dabartinė karta nesugeba atsiriboti nuo tų asmeniškumų.

Bet neatsakėte į klausimą. Patikslinsiu, pagal jų būdą, ar, iškilus galimybei formuoti kartu valdančiąją koaliciją, jiems pavyktų atsiriboti nuo tų asmeniškumų?

Gali susiklostyti tokia situacija, kad bus priversti. Nors duočiau fifty-fifty. Greičiau Saulius Skvernelis būtų linkęs susitarti, Ramūnas Karbauskis tikriausiai mažiau. Bet gyvenimas gali priversti.

Priminsiu 2004 metus. Tada laimėjo Darbo partija ir mums teko su jais susitarti. Nors mūsų partijoje buvo labai didelis nusistatymas prieš Darbo partiją. Bet teko susitarti ir sudaryti bendrą vyriausybę. Politikoje visko būna ir šitie asmeniškumai, iš esmės, nėra pagrindinis dalykas. Bet kartais jie yra svarbūs, ypač, jei kalbame apie Ramūną Karbauskį, jo užsispyrimą. Jo užsispyrimas tikrai yra ypatingas, tą galiu patvirtinti.

Ar dalyvausite bent vienuose iš trejų rinkimų kitąmet?

Ne, aš kol kas labai patenkintas dabartine savo padėtimi ir dalinu interviu daugiau, nei būdamas politiku (juokiasi).

Tai tik dar kartą įrodo, kad socdemai ir konservatoriai visada buvo draugai, tik vaidindavo prieš rinkėjus.Seniai pasidalino įtakos sferas, vieni energetiką, kiti geležinkelius ir kitus. O dabartiniai socdemai pažiūrėkite ką daro, rėkia prieš balsuojant-kaip negerai, o ima ir pritaria. O senelis Kirkilas gal nori į ES parlamentą, taip sakant pensiją pasididinti, nes pasakymas, kad gerai padarėm Tavano klausimu, yra Landzbergio norų vykdymas. Mes vieninteliai pasaulyje Taivano atstovybę atidarėm, kai net JAV nedrįso nes yra tarptautiniai susitarimai. Pasekmes jau dabar jaučiam... laukite dar didesnių ir daugiau mokesčių kėlimų.
KAIP butu pasikeites musu gyvenimas, jei dedule, leninistas- muzikologas nebutu isrinktas , dvieju gebesniku pusei metu? - ir nebutu uzurpaves net paveldima posta(ir seselini) trim desimtmeciams? - jei tata gedingai pralamejes prezidento rinkimus butu garbingai pasitraukes nuo valdzios ir LR griovimo svertu, o ne dar arsiau ja per statytinius(es) grioves? ---Kaip butu pasikeites musu gyvenimas , jei po Pakaunes, Kryzkalnio,Brazuoles, MN ofsoro ir kitu mega nusikaltimu ikvepejai ir statytiniai ir vykdytojai sedetu kalejime? -- gal tada nereiketu uzsiimineti demagogija ir kliedeti apie savo bandos "nuopelnus" - pasireiskiancius tik baisingomis ir finansinemis ir politiniais nuostoliais. --- gal tada Lietuva ne kauktu del visuotinio neteisingumo ir ne begtu masiskai kaip ne is bet kurios kitos ES salies? --Kliedesiai apie nepasiruosima 2008 metu krize...- kas paskutiniais metais pries rinkimus organizavo LR islaidu didinima? - taip ! - JUS paveldima landsberginiu banda, siekdami tuo pasiekti teigiamu rezultatu rinkimuose. Pasieket, tada,po to, masiskai apypleset tuos , kurie uz jus turejo kvailumo balsuoti. Prasidejo pilietinis karas landsberginiu su sebrais pries Lietuva. Rezultatus ne akli ir ne fanatikai mato visi. Kirkilas , mazumos LRS ir LRV, sake, kad tie didinimai suzlugdys Lietuva, bet kas jo klause...----Jo klaida , kad tada neatsistatydino ir dar viena klaida ir pamoka kitiems: --- NIEKADA nesusideti su landsberginiu grupuote, nes busi apsmeiztas, isdurtas ir sugniuzdytas, - arba absorbuotas kaip "krikscionis" , politkaliniai, ir kiek dar smulkesniu partiju jau isnyko? - puolimas vyko visais frontais ir statytinei,- neklystanciajai padedant ir "nepriklausomai" mockiniu ir kitu "ziniasklaidai" arsiai talkinant.Ta pati landsberginiai su satelitais daro ir dabar. Yra net lrs balsavimo rezultatai; - lrs, --kas inicijavo tuos islaidu didinimus,- ir balsavimo , kas balsavo, israsai internete ir LRS saite, tingiu vel ieskoti,- protingesni patys zino ir skaite anksciau. O demagogams ir ju fanatikams argumentu ir faktu nereikia...- tik tikejimo susikurtais stabais ir ieskoti priesu ir inicijuoti intrigas ir smeiztus oponentu...
Kasparas Adomaitis
3 d. ·
„Lietuva nebankrutuos, mes išgyvensim, tik tai, aš manau, kad tai bus nuo 1990 metų pati didžiausia krizė ir skaudžiausiai atsilieps Lietuvos ekonomikai. Ir tai tikrai bus baisiau nei, sakykim, 2008 metais“
"Vokietijos įmonės vadovas sakė, kad galėsime užsirakinti ir išvažiuoti į Norvegiją skinti braškių"
"Mes dar to nematome, nes investicijos yra inertiškas procesas. Bet, tarkime 2023–2024 m. jau matysime, kad tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą mažėja“
"Jo skaičiavimu, dėl priimtos pozicijos Taivano atžvilgiu, Lietuva kasmet patirs 0,5 mlrd. eurų nuostolį, o nauda tesieks kelias dešimtis eurų per kelerius metus."
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų