„Šios patirties kariuomenėje nekartočiau, bet nueiti iš naujo nueičiau,– juokdama pradeda kalbą prieš mėnesį tarnybą baigusi Marija. – Išbuvusi devynis mėnesius nenorėčiau dar devyniems mėnesiams ten likti, bet, jei reikėtų iš naujo eiti, tai eičiau – savo sprendimo eiti į kariuomenę nesigailiu.“
Kariuomenėje nesisekė
Marija sako, kad kariuomenėje ji patyrė daug streso ir jautėsi labai nedrąsiai.
„Ateidama į kariuomenę išėjau iš savo komforto zonos, patekau tarp žmonių, su kuriais gyvenime netektų susitikti, be to, nebuvau pasiruošusi tam fiziškai. Ten jaučiausi labai nedrąsiai. Buvau pasimetusi, išsigąsdavau, kai prasidėdavo šaudymo pratybos.
Grįžusi iš kariuomenės į įprastą gyvenimą, į darbą, supratau, kad dabar jaučiuosi kitaip – esu tvirtesnė, jaučiu, kad viską galiu įveikti“,– pasakoja tarnybą baigusi savanorė.
Sunku psichologiškai
Mergina sako, kad, vertinant plačiau, kariuomenėje nebuvo taip sunku, tačiau jai asmeniškai buvo tikrai sudėtingų akimirkų, ypač psichologiškai.
„Pykdavausi su kolegomis, kuriems buvo sunku, nes buvau ne tokia stipri kaip jie. Nepaisant to, iš jų sulaukiau daug palaikymo bei patarimų. Kartais mano būrio vadas pagal mano galimybes koreguodavo pratybų planą. Per devynis mėnesius supratau, ką reiškia būti vienai silpniausių. Mano svajonė eiti į pratybas tikintis, kad fiziškai galiu atlikti visas užduotis, neišsipildė. Baisiausias man buvo bėgimas – kad ir kaip besistengdavau, nepradėjau bėgti greičiau. Visgi džiaugiuosi, kad išbuvau visą laiką ir manęs nekomisavo (neatleido nuo tarnybos dėl prastos sveikatos – red.).
Sunkiomis akimirkomis prisimindavau, kad šį sprendimą priėmiau savo noru, ir tai skatindavo mane judėti į priekį“, – pasakoja komunikacijos specialistė.
Nustebino nemotyvuotieji
Marija sako, kad atvykus ją itin nustebino daug nemotyvuotų žmonių – tų, kurie žinojo, kad jiems šiaip ar taip teks eiti į kariuomenę, tad jie atėjo savanoriauti. Taip pat jai reikėjo laiko priprasti prie intensyvaus kariuomenės gyvenimo tempo.
„Iš pradžių man kėlė nuostabą greitis kariuomenėje, sunkūs batai, uniforma, bėgiojimas pirmyn atgal, įskaitos – pasijaučiau kaip mokykloje.
Buvo toks atsitikimas, kai pirmą kartą mus mokė elgtis su ginklais. Vadas nurodė pažiūrėti per kryptuką (taikiklis ginkle – red.), o aš ir klausiu kito savanorio – kas tas kryptukas? Tai iš manęs ėmė juoktis, kad atėjau į kariuomenę, ir to nežinau. Panašių pasišaipymų sulaukdavau nemažai, bet ilgainiui su tuo susigyvenau“, – kalba Marija.
Vaikinai pyko
Vaidoto batalione, kur tarnavo Marija, iš viso buvo 12 merginų, kurios gyveno viename nedideliame kambaryje. Tarp jų, kalba buvusi savanorė, buvo ir pykčių, ir juoko, ir nelegalių naktinių paplepėjimų, už ką po to merginos turėjo naktį daryti pritūpimus. Santykiai su vaikinais, pasakoja Marija buvo dar įdomesni:
„Buvo ir simpatijų ir draugysčių, ir net porų. Visgi būdavo nemažai vaikinų, ypač tarnybai einant į pabaigą, kurie prikaišiodavo, kad vadai merginoms viską leidžia, kad mums neskiria drausminių nuobaudų. Na taip, kartais merginų drausminės nuobaudos būdavo švelnesnės, tačiau tai subjektyvu – galbūt man 15 atsispaudimų reiškia tą patį, ką kuriam nors vyrui – 80. Iš pradžių galvojau, kad tik man, kuriai prasčiau sekasi su fizinėmis užduotimi, kai kurie vaikinai taiko tokią kritiką, bet po to pamačiau, kad ir kitoms, fiziškai pajėgioms merginoms, vaikinai sako tą patį. Ta įtampa į tarnybos pabaigą darėsi vis didesnė“,– prisimena pašnekovė.
Mergina sako, kad drausmines nuobaudas jie gaudavo už taisyklių pažeidimus, pavyzdžiui, už tai, kad miegodavo ar gulėdavo ant lovos ar grindų ne miego metu (gulėti buvo galima tik naktį) ar kad naudodavosi telefonu ne laisvomis valandomis. Drausminės nuobaudos būdavo įvairios – pritūpimai, atsispaudimai ir pan.
„Buvo ir įdomesnių drausminių nuobaudų – kartą vyrus pagavo miegančius, tai jie turėjo apsirengti striukėmis vasarą, užsidėti taktines liemenes, šalmus ir bėgioti per koridorių darydami pritūpimus, atsispaudimus, virsdami kūlio,“ – prisimena Marija.
Sunkieji žygiai
Nors mergina sako, kad fizinio krūvio nebuvo tiek, kiek ji tikėjosi, ir jai pritrūko dėmesio fiziniam pasirengimui.
„Aš niekada nebuvau sportininkė ir tikėjausi, kad fiziniam pasirengimui bus skiriama daugiau dėmesio, bet nebuvo daug fizinių treniruočių. Viskas buvo palikta savarankiškai veiklai laisvu laiku. O fiziškai labai sunkūs būdavo žygiai, į kuriuos keliaudavom su 20 kg sveriančiomis kuprinėmis.
Man tuose žygiuose visada kas nors nutikdavo. Pavyzdžiui, kartą nutariau į žygį neimti antrų kerzinių batų, nes jie daug sveria. Įklimpau į pelkę ir visą parą teko būti su šlapiais batais. O toje pelkėje įklimpau irgi juokingai – visur buvo pelkynas, reikėjo eiti per rąstą ir išlaikyti pusiausvyrą – buvo labai sunku. Kai užklimpau, traukė mane iš pelkės vyrai. Viena vertus, buvo juokinga, kita vertus, pridariau rūpesčių komandai ir visi manęs turėjo laukti.
Mano vadas iš manęs juokėsi: sakė, nebuvo žygio, kad Marija neįkristų į pelkę. Iš tikro, arba į pelkę įkrisdavau, arba dar kas atsitikdavo“, – kalbėjo pašnekovė.
Patyčios kaip mokykloje
Marija kaip komunikacijos specialistė, rašanti apie savo patirtį kariuomenėje blogą, susilaukė nemažai dėmesio iš kitų savanorių. Vieni kritikavo, esą ji čia daro žurnalistinį tyrimą, kiti tiesiog smagiai pokštavo.
„Man sakydavo: tu, žurnaliste, neaiškink. Jiems atrodė, kad aš pasipūtusi, išsilavinusi žurnalistė ir kad į kariuomenę atėjau tik dėl blogo. Tas blogas atsirado tik po to, kai jau nutariau eiti į kariuomenę – man jį sukūrė mano darbo kolegos.
Kai kartą mane kalbino žurnalistė iš vieno Kauno laikraščio, tai vėliau tą straipsnį pakabino kuopoje – visa kuopa po to juokėsi. Tie juokeliai dažniausiai būdavo draugiški, tačiau kiti ir piktokai man prikišinėdavo. Kariuomenėje nuolat vieni iš kitų šaipydavosi, jausmas būdavo kaip mokykloje“, – sakė mergina.
Ko išmoko
Marija sako, kad jai ši patirtis kariuomenėje buvo vertinga – Marija tapo tvirtesnė, išmoko nekreipti dėmesio į nepagrįstą kritiką.
„Užsiauginau storesnę odą: neimu į širdį kritiškų komentarų, suprantu, kad tai yra gyvenimo dalis. Gerai yra turėti tos tvirtybės – ir darbe, ir gyvenime. Kariuomenėje supratau, kad visos galimybių ribos yra tik mūsų galvoje – net neįsivaizduoji, kiek žmogus gali. Aš pavyzdžiui, neįsivaizdavau, kad naktį, žiemos metu, galiu miegoti miške ar nešti 20 kilogramų kuprinę,“– kalbėjo Marija.
Mergina džiaugiasi šia savo patirtimi, jai smagu, kad ji išbuvo visus 9 mėnesius, kad jos neiškomisavo ir kad grįžusi tapo tvirtesnė.
