2012-12-21 – data, kuri tapo puikia proga užsidirbti siūlant „paskutinę“ vakarienę, nakvynę ar kelionę. Visokio plauko pranašai spekuliuoja majų kalendoriumi, patys nežinodami nei kas tie majai, nei koks jų kalendorius. Psichologė Eglė Žaronaitienė įspėja, kad kalbos apie artėjančią pabaigą ypač pavojingos vaikams. Istorikas Jonas Sireika ragina mąstyti kritiškai ir remtis faktais.
Kenkia vaikams
Ne vienas tėvas jau susidūrė su vaikų baime dėl pasaulio pabaigos. Respublikinės Šiaulių ligoninės psichologė Eglė Žaronaitienė perspėja, kad vaikų psichika dar nėra visiškai susiformavusi, todėl jie pasaulio pabaigą įsivaizduoja labai konkrečiai, kaip visa ko išnykimą.
„Dėl to jie gali jausti baimę, prasčiau miegoti, sapnuoti nerimą keliančius, gąsdinančius sapnus“, – sako psichologė.
Visiškai atriboti vaikų nuo tokios informacijos, vargu ar pavyks, jie išgirs per televiziją, iš bendraklasių mokykloje, todėl reikia ieškoti būdų pakreipti ją kita linkme. Vyresniems galima paaiškinti, kad kažko pabaiga, tai – nauja pradžia. Nuraminti mažuosius padės terapinės pasakos, kuriose kalbama apie cikliškumą, pavyzdžiui, „rudenį lapai nukrenta, bet pavasarį sužaliuoja nauji“.
Daugumos suaugusiųjų, net ir jaučiančių nerimą dėl pasaulio pabaigos, elgesys akivaizdžiai nepasikeičia. Tačiau yra pavyzdžių, kad tokio pobūdžio informacija juos veikia ne tik emociškai.
„Jau girdime ir skaitome apie tai, kad solidūs verslininkai nusipirko Meksikoje bunkerius ir ruošiasi artėjančiai pasaulio pabaigai“, – su šypsena tokias naujienas vertina E. Žaronaitienė.
Suaktyvėja sektos
Psichologės manymu, advento laikotarpiu žmonėms ypač būdingas laukimo jausmas. Įvairios pranašystės jį tik dar labiau sustiprina. E. Žaronaitienė tikintiems pasaulio pabaiga siūlo prisiminti, kad panašių „laukimų“ buvo ne vienas.
Ji perspėja, kad tokia panika linkusios naudotis įvairios sektos, įtraukiančios į savo veiklą įtaigai lengviau pasiduodančius žmones. Pavyzdžiui, aktyvios rusų sektos savo nariams jau liepia laukti pasaulio pabaigos visiškoje vienumoje, nirvanos būsenoje, atsisakius visų materialinių dalykų, žinoma, jų naudai.
E. Žaronaitienė pataria susimąstyti, ką darytume, jei iš tiesų kiekvienam iš mūsų liktų gyventi kelios dienos.
„Dažnai pamirštame patiems artimiausiems pasakyti, kad juos mylime. Pasinaudokite situacija pagerinti santykius su jais, įprasminkite savo būtį“, – siūlo specialistė.
Data paminėta 1966-aisiais
Šiaulių universiteto istorijos katedros docentas Jonas Sireika skeptiškai vertina kalbas apie artėjančią pasaulio pabaigą ir mėginimus jas patvirtinti garsiuoju majų kalendoriumi. Nors pagrindą kalboms duoda buvusi itin aukštos kultūros civilizacija.
Kas tie majai? „Tai Amerikos – dabartinės Gvatemalos, Salvadoro ir Pietų Meksikos teritorijose nuo 250 iki 1000 mūsų eros metų klestėjusi civilizacija“, – aiškina istorikas.
Majai didelių laimėjimų buvo pasiekę astronomijoje ir matematikoje. Jie turėjo tiksliausią kalendorių senovės pasaulyje. Jis tik keliomis tūkstantosiomis dalimis skiriasi nuo dabartinio Grigaliaus kalendoriaus.
Žinomas ir sudėtingas majų menas, stebėtis verčia jų statyti miestai, kuriuose galėjo gyventi nuo 5 iki 50 tūkstančių gyventojų, aniems laikams tai – didelis skaičius. Visa tai atkreipia dėmesį į majus.
„Archeologui, antropologui Michaeliui Koe (Michael Coe) 1966 metais išleidus knygą „Majai“ ir joje pirmą kartą paminėjus datą 2012-12-21, kai pagal majų kalendorių gali įvykti pasaulio pabaiga, ji neliko nepastebėta. Tačiau data buvo toli ir tada didelio ažiotažo nekilo“, – pasakoja J. Sireika.
Majai turėjo tris kalendorius
Anot istoriko, majai turėjo tris kalendorius. Vienas buvo skirtas kasdieniam skaičiavimui, kitas – šventėms, trečias – ilgojo laiko skaičiavimui, kai skaičiuojama šimtais ir tūkstančiais metų.
Šių metų gruodžio 21-oji siejama su pastaruoju, ilgojo laiko majų kalendoriumi. Pagal jį, laikas sukasi ratu ir laiką sudaro didieji ratai arba amžiai. Kiekvieną didįjį ratą sudaro 13 atkarpų, vadinamų baktunais.
Archeologas M. Koe išskaičiavo, kad būtent 13-asis baktunas, paskutinioji penktojo didžiojo rato dalis baigsis 2012-12-21.
„Teko skaityti minint ir tikslesnį šio baktuno pabaigos laiką – gruodžio 21 dienos 11 valandą 11 minučių. Taigi, laukiančius pasaulio pabaigos, raginu nesikankinti visą gruodžio 21-osios parą, o išlaukti bent pusdienį ir likusią dienos dalį praleisti ramiai“, – ironizavo istorikas.
Majų kalendoriuje metai turėjo 18 mėnesių po 20 dienų, dar penkios dienos nepriklausė nė vienam iš mėnesių. Tai buvo ypatingas laikas, dienos, kurių metu nebuvo leidžiama nieko daryti – nei plaukų tvarkyti, nei šluotis, nei valytis. M. Koe pritaikė majų kalendorių mūsų naudojamam Grigaliaus kalendoriui ir išskaičiavo „pasaulio pabaigos“ datą.
„Kadangi šis antropologas buvo laikomas rimtu specialistu ir vienu geriausių majų žinovų, jo pastebėjimai negalėjo nesulaukti atgarsio. Nors pačiame majų kalendoriuje išskyrus datą nieko plačiau ir konkrečiau apie pasaulio pabaigą nerašoma. Ne visi majų kalendoriaus įrašai yra išlikę, tai palieka vietos interpretacijoms“, – sako J. Sireika.
Su data siejamas ir Nibiru planetos priartėjimas
J. Sireika prisimena ir kitą senovės civilizacijomis besidomėjusį pseudoistoriką Zacharijų Sitčiną (Zecharia Sitchin), kuris 1976 metais išleido knygą „Planeta X“. Joje rašoma apie dabar planeta Nibiru vadinamą hipotetinę planetą.
Autorius mini Babilonijos miesto griuvėsiuose rastą šumerų dantiraščio lentelę, kurioje pasakojama apie planetą Nibiru, maždaug kas pusketvirto tūkstančio metų priartėjančią prie Žemės.
Kartą ji neva buvo taip priartėjusi, kad toje planetoje gyvenusios būtybės – anunakiai sukilo prieš savo valdovą ir jų dalis atvyko į Žemę. Šumerams anunakai buvo ne dievai, bet graikų fėjoms prilygstančios būtybės, veikiančios žmonių gyvenimus.
Anunakiai Žemę rado jau gyvenamą. Čia jau būta įvairių gyvūnų ir į žmones panašių humanoidų. Anunakiai neva pradėjo su jais eksperimentuoti, nes jiems reikėjo tarnų. Taip jie esą sukūrė žmones.
Aiškinama, kad Nibiru kaskart prie Žemės priartėja taip arti, kad gali su ja susidurti. Z. Sitčinas su 2012-12-21 data siejo eilinį Nibiru priartėjimą prie Žemės.
Ir dar pora teorijų
J. Sireika mini dar porą teorijų, siejamų su 2012-12-21 diena. Pagal vieną iš jų majų žyniai numatė tam tikrus pokyčius visatoje. Vienas iš dabartinių tokių pokyčių, kuris maždaug gali būti tapatinamas su šių metų pabaiga – saulės aktyvumo kulminacija.
1974 metais amerikiečių astronomai atrado vadinamąją juodąją skylę – Sagitarrius A – mūsų galaktikos centre esantį kosminį darinį, turintį didžiulę traukos jėgą. „Tai taip pat davė pagrindo kalboms, esą kai Žemė pernelyg priartės prie tos juodosios skylės, bus jos suvalgyta“, – pasakojo istorikas.
Faktai paneigia teorijas
Jonui Sireikai labiau priimtini kitų mokslininkų dėstomi faktai. Anot vieno iš jų, majų minimą pasaulio pabaigą siūloma suvokti ne kaip fizinį sunaikinimą, o kaip vieno etapo perėjimą į kitą dvasinį būvį. Pasaulis ir žmonija turėtų atsinaujinti dvasiškai.
Majai iki šiol gyvena minėtose Amerikos valstybėse, net kai kuriose vietovėse tebenaudoja savo kalendorių. Vienas šiuolaikinių majų šamanų su gruodžio 21-ąja sieja majų mitologijos simbolį – deivę sparnuotos gyvatės pavidalu Kukulkan. Ji tądien turėtų grįžti. Manyta, kad ji yra visur, kaip pulsuojanti kiekvienos ląstelės, atomo energija. Ji neva buvo nutolusi nuo Žemės ir dabar sugrįžta, kad lemtų atsinaujinimą.
„Be to, visi tyrinėtojai pripažįsta, kad majų laikas buvo ciklinis, taigi po gruodžio 21-osios tik prasidės naujas ciklas, o ne ateis visa ko pabaiga. Iš Biblijos priimta sistema, jog pasaulis sukurtas, vystosi ir baigiasi – linijinis laikas. Todėl mums lengva įsivaizduoti apokaliptinę baigtį. Bet jei yra ciklinis laikas, jis sukasi ratu. Kur pabaiga? Ji neegzistuoja, egzistuoja pasikeitimai“, – aiškina J. Sireika.
Marina VISOCKIENĖ
