Šitiek košės dėl nelietuviškų pavardžių rašymo nebuvo privirta per visą lietuvių raštijos metą. Internetiniai lietuviški tinklapiai pilni w ir x , nors lietuvių kalbos taisyklės nelietuviškas raides vartoti griežtai draudžia. Tarkim, jog tai, kad visi rašo, kaip netingi, ir kad taisyklės vieniems egzistuoja, bet kitiems - ne, yra smulkmena, tačiau tai, kad dėl lenkų pavardžių lietuvinimo atsiprašinėjo net ministras, jau rimta. Galiausiai viskas taip susipainiojo, jog niekas nebežino, ar asmenvardžių rašymas yra kalbos ar politikos reikalas.
Ką daro anglai, kurie jau ne vieną šimtmetį susiduria su skirtingomis kalbomis bei rašmenimis ir kurių asmenvardžius bei vietovardžius jiems gana anksti teko išmokti perteikti angliškai? Juk asmenvardžiai, vietovardžiai, organizacijų pavadinimai yra itin svarbi informacija, kuri turi būti perteikta kuo tiksliau.
Angliškus dokumentus gaunančiam lenkui Britanijoje nekils jokių problemų dėl w, nes ši raidė anglų kalbos raidyne egzistuoja. Visi szcz ir czh irgi bus sąžiningai surikiuoti pagal eilę, nepaisant, kad tokios garsų samplaikos anglams labai sudėtingos. Tačiau visos n su nosinėmis ir l su skersais brūkšneliais be mažiausios abejonės bus pakeisti paprastomis n ir l. Tokia tvarka – vardai ir pavardės britiškuose dokumentuose yra rašomi lotyniškais rašmenimis ir pagal „spelingą“ t.y. ne pagal tai, kaip ištariama, o kokios raidės asmenvardį sudaro. Visi iki vieno Anglijoje gyvenantys lietuviai puikiausiai išmoko „spelinguoti“ savo pavardes.
Anglai asmenvardžius ne transkribuoja pagal tarimą, bet perteikia paraidžiui, t.y. transliteruoja lotyniškais rašmenimis. Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, kad transliteracija taikoma tik tada, kai kalba eina apie kiniečių hieroglifais, arabiškais rašmenimis ar kirilica prašytų vardų bei pavardžių perteikimą lotynišku raidynu. Nebūtinai.
Transliteracija buvo kuo puikiausiai panaudota ir mano atžvilgiu pavardę Čepaitė pakeičiant Cepaite. Nepasijutau dėl to per daug nukentėjusi, nors kartais ją tardami iškraipo taip neatpažįstamai, kad nesuprantu, ar į mane kreipiasi, ar kates šaukia. Dievai nematė, tarimą galima pataisyti, be to, pareigūnai jau išmokyti atsiprašyti, jei neteisingai ištarė, bet reikia tik įsivaizduoti, kokia sumaištis ištiktų, jei pavardžių versijos pagal tarimą būtų surašytos dokumentuose.
Priimti tokią taisyklę, kad užsienietiškos pavardės būtų rašomos originalo kalba, kaip siekia Lietuvos lenkai, tikrai nepraktiška – reikia tik pagalvoti, kiek visokių paukščiukų, uodegėlių, brūkšniukų ir rutuliukų reikėtų turėti instaliavus savo kompiuteryje. Tačiau kas draudžia nustatyti, kad pavardės būtų rašomos lotyniškais rašmenimis, ir ne pagal tarimą, o paraidžiui. Visos Malgožatos būtų patenkintos, o nutrupėję nosinės ir brūkšneliai, žymintys tarimo ypatumus, didelio skirtumo nesudarytų. Bet kad toks sprendimas būtų pasiektas reikėtų pamesti tautinius aikštinimusis ir norėti problemą spręsti, o ne mėtyti kaip karštą bulvę, laukiant kol subręs dar vienas skandalas ir dar vienas ministras lankstysis atsiprašinėdamas.
Beje, kalbant apie asmenvardžius, sprendimas juos transliteruoti lotyniškais rašmenimis būtų tik pradžia. Šiais laikais beveik neišvengiama, kad vis daugiau įvairiataučių vardų ir pavardžių atkeliaus į Lietuvą su savo vardų ir pavardžių suteikimo tradicijomis, ir klausimų dokumentų tvarkytojams kils vis daugiau. Besidomint, kaip kitos šalys tvarkosi su vardais ir pavardėmis, man užkliuvo išsamus JAV Užsienio reikalų ministerijos išleistas aprašas, nurodantis, ką daryti pačiais įvairiausiais atvejais, pavyzdžiui, jei asmens vardas užrašytas skaičiumi, tarkim 7 Jones. Instrukcija paprasta ir aiški - vardą reiškiantį skaičių 7 reikia užrašyti raidėmis – Seven Jones.
Tikėtina, kad ir Lietuvoj kada nors bus lygiai taip pat apie viską pagalvota. Bet lygiai taip pat tikiuosi, kad vardo Septyni Lietuvoje bent artimiausiais dešimtmečiais pavyks išvengti.
