Laidoje užsienio politiką komentavo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Žygimantas Pavilionis ir su JAV prezidento specialiuoju pasiuntiniu bei Kinijos atstovais susitikęs Seimo narys Ignas Vėgėlė.
Šaltiniai kalba, kad Maskvos reikalavimas būtų atitraukti NATO pajėgų pozicijas iki 1997-ų metų ribų, kaip jūs tai vertinate ir ar esate tikras, kad D. Trumpas tokio reikalavimo nesvarstytų?
Ž. Pavilionis: Aš manau Rusija dabar bando pasinaudoti silpniausiu laikotarpiu Amerikoje – vyksta rinkimai, po kurių, tikėtina, tęsis teisinės audros. Bus tas laikotarpis, kai dar nebus naujas kongresas susitikęs, o senasis jau bus praradęs galias.
Dabar, manau, rusai bando visas kortas išmesti Vašingtone, visus mygtukus paspausti, kad D. Trumpo administracija prakalbėtų kuo labiau Vladimiro Putino, Kremliaus lūpomis.
Man visi šitie siūlymai, kurie ateina dažnai dabar jau ir iš D. Trumpo, man jie labai panašūs į Kremliaus siūlymus. Jie yra labai seni siūlymai, kuriuos seniai normalūs žmonės sveiko proto atmetė. Europa su tuo tikrai nesutiks.
Dabar mums svarbu tą laikotarpį atlaikyti ir, žinoma, kai tik bus paskelbti rinkimų rezultatai važiuoti į Vašingtoną ir susitikinėti jau su žinomais rinkimų nugalėtojais, dirbti labai smarkiai su abiem stovyklom ir bandyti Vašingtoną grąžinti į ankstesnį europinį takelį, į Ukrainos takelį – tai yra sankcijos, mielas Vašingtone, ne degtinės gėrimas pakeliui per Vilnių į Baltarusiją ar Rusiją.
Ne sankcijų atšildymas, bet ginklų tiekimas Ukrainai. Ir dar noriu vis priminti – Ukrainos pakvietimas į NATO.
Kaip jūs matote, ar įmanoma, kad D. Trumpas svarstytų reikalavimus, kurie mus stipriai žeidžia?
I. Vėgėlė: Pasirodžius informacijai apie galimą JAV, Rusijos ir Kinijos susitikimą, minčių ir vertinimų, ką tai galėtų reikšti yra labai daug. Pradedant nuo visiškai simbolinio susitikimo, kuris realiai padėtų V. Putinui sugrįžti į pasaulio lyderių trejetuką, iš kitos pusės yra ir labai gąsdinančių pranešimų ir politologų vertinimų, kad galbūt mes turėsime Jaltą numeris du, pagal kurią buvo pasidalintos įtakos sferos po Antro pasaulinio karo Franklino Ruzvelto, Josifo Stalino ir Vinstono Čerčilio.
Deja, tas pasidalinimas Rytui Europai, Centrinei Europai nebuvo ypatingai skanus. Mes turėjome vilkti tą okupacijos naštą ilgus dešimtmečius. Tai kuris iš tų variantų bus? Ir šalia yra viduriukas – vertintojų, kurie sako, kad apie tai nėra kalbos.
Pagrindinis klausimas šiame kontekste – kaip Lietuvai jaustis? Iš tiesų, ar mes esame saugesnis ar ne – atsakymas labai paprastas. Ar mes esame pasiruošę šitiems scenarijams?
Mano vertinimu Lietuva yra nepasiruošusi. Lietuva veikia visą laiką pagal vieną ir vienintelį scenarijų. Iki 2020-ų metų visas politinis elitas investavo be galo mažai į gynybą, šiek tiek į pabaigą buvo paauginta, bet realiai buvo visiškai neinvestuojama į mūsų galią. Per galią gali ir kalbėtis, kaip suomiai dabar. Suomiai įgyja galia kalbėtis – ir su V. Putinu gali pasikalbėti, ir dalyvauja NATO formato diskusijose, nes jie turi realią karinę galią.
Mes to neturime, bet Baltarusiją laikėme buferine zona tarp Lietuvos ir Rusijos. Ką mes padarome po 2020-ų metų? Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, Baltarusiją atiduodame visiškai Rusijos įtakai ir puolame didžiuliais mastais investuoti į Lietuvos gynybą.
Šalia to, susipykstame su Kinija, tai iš tų trijų lyderių du jau yra tokie, kurie mūsų, švelniai tariant, nemėgsta. Su trečiuoju, tai yra D. Trumpu, kuris yra vienintelis, kuris galėtų realiai, šiuo metu, užtikrinti Lietuvos efektyvią gynybą, jo mes nesugebame išgirsti.
Ar nepadarėme klaidos, kad susipykome ir su Kinija?
Ž. Pavilionis: Šiek tiek ironizuodamas ir reaguodamas į tai, ką ponas I. Vėgėlė pasakė – įsivaizduokite, mes esame dabar Miuncheno suokalbio išvakarėse arba kur nors prieš Jaltą. Yra du pasirinkimai: ar pasiduodame, tikime, kad viskas bus tvarkoje, turime pataikauti mus pasidalinančioms šalims ir patys tampame meniu ant jų stalo, o galime elgtis, vis dėlto, kaip pasielgė V. Čerčilis, kuris turėjo vieną liniją – gintis, nenusileisti. Labai sunkiai, bet po poros metų įkalbino Ameriką stoti į jo pusę. Jei ne V. Čerčilis, mes šiandien čia nekalbėtume taip laisvai.
Turime jokiu būdu nepasiduoti, nes dabar, aš matau, net ir suomiškas, kabutėse, didvyriškas poelgis man yra kaip tik silpnumo ženklas – tartis su rusais, nesitariant su savo partneriais. Tikrai nelabai tvarkinga.
Ar galime pilnai pasitikėti Europos sąjungininkėmis? Galbūt ir JAV galime tikrai pasitikėti?
I. Vėgėlė: Turbūt ne paslaptis, kad Europos Sąjungos valstybės deja neturi tokios karinės galios, kuri yra būtina, siekiant eiti į derybas. ES valstybių gynybos infrastruktūra remiasi visų pirma NATO, o pagrindinė NATO jėga yra JAV. Reikia labai aiškiai ir tiesiai tai pasakyti.
Čia ir yra Lietuvos, mano vertinimu, didžiausia klaida, kad ji pasirinko vieną vienintelį kelią, pastatė visas kortas ant vieno vienintelio galimo varianto ir ignoravo visus kitus galimus kelius. Dabar Lietuva yra pasirinkusi vieną vienintelį kelią – susipykti su visais aplinkui. Net ir su JAV buvo ketinama pyktis, nes laimėjo ne tas prezidentas.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
