Živilė KAVALIAUSKAITĖ „Laba diena“ – su Šiaulių bulvaro praeiviais linksmai labinasi kavinės savininkas Alfonso Poccia. Lietuviškai kalbantis italas verslą kuria Šiauliuose ir stebisi, kad lietuviai ieško lengvesnio kelio užsienyje: „Man gaila, kad kiekvienas, kuris turi galimybę išvažiuoti, išvažiuoja. Negalvoja apie savo miestą, savo šalį.“ Jo akimis, Šiauliuose žmonių mažėja kiekvieną mėnesį ir net savaitę.
Pamatė galimybę
Alfonso zuja kavinėje. Pakalbina klientus, nuskuba kepti picą. Jei klientų nėra, groja akordeonu. „Jei man malonu, galiu bet ką daryti“, – nusišypso. Kalbėti lietuviškai italas išmoko per porą metų. „Jei nemokėčiau, kaip kalbėčiausi su klientais?“ – nusistebi.
– Kodėl iš Italijos atvykote gyventi į Lietuvą?
– Mano šeimos verslas – kavinės, restoranai. Jaučiausi pavargęs nuo didelio verslo, todėl metus nieko neveikiau. Atvykęs pas draugus į Lietuvą pamačiau galimybę dirbti Vilniuje.
Pirmas dalykas, kurį sužinojau apie Lietuvą – lietus lyja. Antra – cepelinai. Trečia – gražios merginos. Dabar, manau, trečią punktą būtų galima sukeisti su pirmuoju (juokiasi).
Vilniuje turėjau savo verslą, bet sulaukiau pasiūlymo nuomotis patalpas tuomet dar statomame Šiaulių „Bruklino“ prekybos centre. Tada man nebuvo didelio skirtumo, Vilnius ar Šiauliai. Dabar skirtumai akivaizdūs.
Per Kalėdas bus šešeri metai, kaip aš Šiauliuose.
– Koks buvo pirmasis įspūdis apie Lietuvą?
– Vilnius pasirodė nelabai tvarkingas. Per didelės automobilių spūstys, nesureguliuotas eismas. Bardakas. Penktą valandą baigęs darbą, porą valandų stovi kamštyje.
Dabar Vilnius pasikeitęs, perėmęs europietišką stilių. Atsirado daugiau skirtingo verslo rūšių – smulkių verslininkų. Nebėra vien žinomų ženklų franšizės – vienodos kavinės. Senamiestis tapo gyvesnis, ten nebe vien drabužių ir batų parduotuvės.
Popierinė meilė Tėvynei
– Ko gero, dažnai sulaukiate klausimo, ką veikiate Lietuvoje, kai daug žmonių iš čia emigruoja?
– Manęs visi klausia, ką aš čia veikiu, aiškina, kad čia nėra ką veikti. Turiu mažą verslą, bet pats ir dirbu.
Šiauliuose matau tik jaunimą, studentus ir pensininkus. Vidutinio amžiaus žmonių beveik nėra. Man gaila, kad kiekvienas, kuris turi galimybę išvažiuoti, išvažiuoja iš Šiaulių. Negalvoja apie savo miestą, savo šalį.
Galite papriekaištauti, kodėl aš čia. Į Italiją galiu grįžti kad ir rytoj. O iš Lietuvos išvykę į Angliją, Airiją, Daniją ar Norvegiją grįžti neplanuoja. Kiekvieną mėnesį, net savaitę matau, kad žmonių Šiauliuose mažėja.
Man nemalonu, kad visi išvažiuoja: juk Lietuva, tiek metų buvusi priklausoma nuo Rusijos, dabar yra laisva. „Ant popieriaus“ visi myli savo šalį, bet faktai rodo ką kita. Lengvai numojama: „Čia sunku, vykstu į Angliją, kur lengviau.“
Atrodo, kad iš Šiaulių ar nedidelių miestų lengviau išvažiuoti į užsienį nei į Vilnių.
– Italai – didesni patriotai?
– Po Antrojo pasaulinio karo daug italų išvyko į Ameriką, Australiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją. Bet išvyko turėdami planą: važiuoju 10–20 metų ir sugrįžtu.
Skirtingas lietuvių ir italų temperamentas. Nenoriu sakyti, kad lietuviai nemyli šeimos. Bet pas jus pastebėjau daugiau šaltumo. Kai emigruoji, po 3–5 metų prarandi ryšį su savais, nebelieka minties, kad turiu grįžti namo dėl saviškių.
Aš dažnai važiuoju į Italiją, birželio pabaigoje mama su tėveliu atvyks pas mane.
– Ar lietuviai lengvai bendrauja, ar yra uždari?
– Dabar truputį lengviau. Mieste yra užsieniečių, išsiskiria ir naujoji karta. Nemačiau nė vieno vyresnio žmogaus, einančio bulvaru ir geriančio ar valgančio. Toks nusistatymas: reikia valgyti ar gerti tik sėdint.
Trūksta lankstumo
– Ar sunku Lietuvoje kurtis verslininkui? Ką manote apie smulkųjį verslą?
– Biurokratija yra visame pasaulyje. Verslui reikia kažko naujo. Bet Lietuvoje kažkodėl kuriama vienodai. Atsidarė viena rūbų parduotuvė, šalia bus kita tokia pat. Bet juk yra skirtumas, vieną pyragą dalinsime į du gabalus ar į dešimt.
Lietuvoje niekas nieko nedaro už dyką. Daro tik tai, kas apsimoka. Kai padarau nuolaidų, akcijų, manęs klausia, ar apsimoka. Gal būna truputį ir į minusą. Bet juk svarbiausia – gera reklama.
Jei stovėsiu viduje ir lauksiu, nieko nebus. Pas jus trūksta bendradarbiavimo. Žmonės kitais nepasitiki arba pavydi. Mano klientas yra mano klientas, tavo yra tavo. Bet mano klientai gali būti tavo ir atvirkščiai. Juk vien cepelinų ar picų kiekvieną dieną nevalgysi.
Mano nuomone, verslo vietoje privalo būti pats savininkas – nuo ryto iki vakaro. Nesvarbu, ką parduodi: rūbus, batus ar kavą. Svarbu, kad savininkas parodytų klientui dėmesį. Pas jus kartais atrodo, kad dirba automatai – kaip prekybos centre.
Aš elgiuosi kitaip. Pavyzdžiui, ateina mokinių ekskursija, klausia, kiek kainuoja ledai. Žinau, kad vaikų pinigai yra paskaičiuoti. Pasikalbu su mokytojais: jei norite ledų, mokėsite ne 3, o 2 litus. Jie apsidžiaugia, o aš iš karto parduodu 20–30 porcijų.
Man buvo keista, kai prieš 3–4 metus, paprašęs citrinos prie arbatos, turėjai mokėti 30 centų!
Ateina klientai manęs paprašyti papildomo vienkartinio šaukštelio ledams ir teiraujasi, kiek kainuoja. Nieko nekainuoja! Arba mama mažam vaikui paprašo parduoti vien vafliuką – be ledo. Sakau, neparduodu. Prašau – dovana.
Kavinėje, restorane reikia lankstumo, patrauklumo. Į kavinę eini ne vien dėl maisto. Valgyti gali ir namie.
– Diskutuojama, kaip atgaivinti Šiaulių bulvarą. Ko jums trūksta Šiauliuose?
– Bulvare reikia daugiau renginių. Esu muzikantas, turiu akordeoną. Ateina klientai, paprašo pagroti. Man negaila, jei turiu laiko.
Laikraštyje skaičiau: kodėl galvojama tik apie bulvarą, Šiauliai nėra vien bulvaras. Suprantama, apie visą miestą reikia galvoti. Bet širdis yra širdis.
Bulvare nėra galimybės vidurnaktį pavalgyti, atsigerti kavos ir pabendrauti normalioje aplinkoje – kad nereikėtų eiti į klubą, kur yra girtų ir triukšminga.
Šeštadienį pirmą valandą nakties puodelis kavos man kainuotų 24 litus: 20 litų sumokėčiau už įėjimą į klubą ir 4 litus už kavą.
Suprantu, aplink gyvena žmonės. Arba sako: „Man rytoj reikia į darbą“. Bet juk vasaros sezonas labai trumpas.
– Ar turite mėgstamiausią vietą Šiauliuose?
– Mano darbo vieta. Penkerius metus dirbau prekybos centre. Supratau, kad man trūksta oro. Ateini 10 valandą ryto, išeini 8 valandą vakare. Gal dieną lijo, snigo, o tu nieko nematai.
Panašios problemos
– Kokią matote čia perspektyvą, atsižvelgdamas į Italijos patirtį?
– Lietuvoje lengvai uždaromos įmonės – nėra apyvartos ir uždaro. Negalvojama apie darbuotojus, kurie netenka darbo.
Italijoje irgi yra nemažai bedarbių, sunku gauti nuolatinio darbo. Yra žmonių, kurie gyvena iš pašalpų, seniai nebedirba, ir sako: kam man dirbti? Bet jei rato nesuksi, jis sustos. Jei iš šulinio vien semsi, nebeliks vandens. Turi galvoti apie ateitį.
Pas mus dabar kyla didelių problemų dėl pensijų. Vyresnieji dar gauna pensijas, bet problemų kyla tiems, kuriems yra apie 60 metų. Pensija mokama nuo 70 metų arba reikia 40 metų darbo stažo. Ir kasmet vis nukeliama. Kyla pavojus, kad pensijos nebebus iš ko mokėti, nes nėra papildymo, kaupiamų pinigų.
Bijau, kad ir Lietuvoje gali būti tokia situacija.
– Ar planuojate likti Šiauliuose?
– Paslaptis. Pasakysiu pasibaigus vasarai.
