Apie tai, naujienų portalo laidoje „Dienos pjūvis“ diskusija su Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktoriumi Linu Kojala ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Ramūnu Vilpišausku.
Ko Jungtinės Valstijos siekia Irano krizėje?
Kokie tikslai Jungtinių Amerikos Valstijų?
L. Kojala: Logika gana aiški, padėtas spektras pasirinkimų prezidentui ant stalo. Vienas pasirinkimas yra intensyvinti karinius veiksmus, potencialiai panaudoti jūrų pėstininkus tam, kad būtų perimamos atskiros Irano teritorijos, galbūt salos, kurios leistų turėti dar didesnę karinę iniciatyvą. Tokiu būdu lūkestis būtų, kad Irano režimą pavyks prispausti jėga, nes vien atakų iš oro akivaizdžiai nepakako, kad tas režimas visiškai subyrėtų ir kad būtų išvengta komplikacijų, tokių kaip Hormūzo sąsiaurio uždarymas. Rizika, susijusi su tuo – aukos.
Jeigu panaudosi karinę jėgą, jeigu panaudosi karius ant žemės, tikėtina, kad aukų skaičius augs. Prezidentui Trumpui tai nepatinka, jis to aiškiai nenori. Tuomet kita alternatyva – toliau bombarduoti iš oro per atstumą, tikėtis, kad tai atneš kitokį rezultatą negu iki šiol, vėlgi, miglota perspektyva.
Arba trečias variantas – sėsti prie derybų stalo. Pats prezidentas Trumpas, aš manau, tai labai aiškiai įvardijo: „Aš nenoriu būti Huveris, nenoriu būti prezidentas, kuris yra siejamas su ekonominiu nuosmukiu ir didžiule krize. Nenoriu būti tas, kuris dar labiau priartins šalį prie situacijos, kai globalioje rinkoje naftos ištekliai bus išsekę.“
Dabar yra naudojami rezervai, yra sumažėjusi paklausa kai kuriose šalyse, įskaitant Aziją. Tokiu atveju pavyko subalansuoti situaciją tiek, kad kainos nešoktų į viršų labai smarkiai, bet jeigu nestabilumas tęstųsi, tikėtina, tas šuolis būtų tam tikroje perspektyvoje neišvengiamas, ir viso to pasekmės atsisuktų atgal Jungtinėms Amerikos Valstijoms, įskaitant ir rinkiminį kontekstą.
Trumpas sako aiškiai: „Aš nenoriu ekonominės krizės, nenoriu, kad amerikiečių kariai žūtų eskaluojant situaciją.“ Vadinasi, susitarimas yra tas tarpinis variantas, kurį pasirinko Trumpo administracija dabar, net jeigu ir sunku būtų įtikinti, kad visi pirminiai labai ambicingi siekiai, deklaruoti karo veiksmų pradžioje, yra lengvai realizuojami – netgi turbūt galime sakyti priešingai.
Paskutinis aspektas, matėme net ir tokį labai aiškų pokytį nuo teiginio, kad Iranas negali turėti jokių balistinių raketų pajėgumų – čia jau nekalbame apie branduolinį aspektą, vien apie balistines raketas – iki dabartinės situacijos, kai Trumpas pats sako, kad gal kažkiek tų balistinių raketų Iranas ir gali turėti, ir turi turėti, nes juk regione esančios valstybės turi pajėgumus, vadinasi, ir Iranas kažką turi turėti. Aiškus pokytis, lyginant su tuo, ką girdėjome prieš vos kelias savaites.
Ar 60 dienų pakaks susitarti dėl Irano branduolinės programos?
Pone Vilpišauskai, kaip jūs galvojate? Kaip jūs galvojate, kiek yra realu, kad tas memorandumas ir tie jo punktai bus įvykdyti? Kas yra realiausia, kad iš jų bus įvykdyta?
R. Vilpišauskas: Turbūt daugiausia dėmesio dabar bus skiriama laivybai Hormūzo sąsiaurio. Būtent dėl to matome ir prezidento Trumpo įvairius pareiškimus, kurie svyruoja nuo labai palankių Iranui bei aptartų įvairių pažadų, susijusių su ekonomine parama bei sankcijų naikinimu, ir vėl krypstant į tą karinės jėgos panaudojimo grasinimo pusę. Tai rodo ir yra interpretuojama Irane, kaip prezidento Trumpo nekantrumo ženklai.
Iš tiesų, artėjant Kongreso rinkimams rudenį, išaugus degalų kainoms bei pastaraisiais mėnesiais infliacijai Amerikoje, Iranas labai gerai išnaudojo šitą spaudimo priemonę. Dėl to manau, kad bus žiūrima į tai, kaip seksis sutarti dėl laisvos laivybos atkūrimo, bet matome, kad tai tiesiogiai priklauso nuo šalies, kuri nėra formaliai praėjusią savaitę pasirašyto susitarimo narė – turiu galvoje Izraelį ir dar prieš keletą dienų vykusius susišaudymus tarp Izraelio ir „Hezbollah“ grupuotės Libane, tad kaip toliau elgsis Izraelis, ar susilaikys nuo tolesnių karinių operacijų Libane, labai smarkiai priklausys ir nuo to, kaip Iranas įgyvendins pagrindines susitarimo nuostatas. Čia yra pagrindinė rizika, kylanti šio susitarimo įgyvendinimui.
Reikia dar kartą priminti, kad labai daug svarbių klausimų lieka nukelta ateities deryboms. Per tas 60 dienų bus bandoma sutarti ir dėl Irano branduolinės programos, dėl jo balistinių raketų pajėgumų išsaugojimo bei kitų svarbių klausimų. Ar tų 60 dienų užteks, daug kas abejoja. Irano derybininkai turi patirties, yra išgyvenę pirmines karines Amerikos atakas.
Matome, kad ir užsienio reikalų ministras, kuris derėjosi Šveicarijoje, taip pat turi daug patirties derantis anksčiau su amerikiečiais. Gali būti, kad prezidento Trumpo administracijos atstovams ir jo dažniausiai siunčiamiems derybininkams, kurie atėję iš verslo ir veikiausiai nelabai supranta Irano ideologinių paskatų bei vidaus situacijos, gali būti labai sudėtinga pasiekti susitarimą, kuris atitiktų bent didžiąją dalį pirminių prezidento Trumpo deklaruotų tikslų.
Daug kam atrodo, jog buvo įsivaizduojama, kad pavyks pakartoti greitą operaciją, kokią Amerika vykdė Venesueloje. Tai neįvyko – Irano situacija visiškai kitokia negu Venesuelos.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
