Tėvynėn sugrįžę tremtiniai čia pasijunta kaip kitame pasaulyje. Vieni jaučiasi išsilaisvinę iš sunkios buities, kiti sako, kad tremtyje gyveno netgi geriau, rašo „Kauno diena“.
Dienraštis primena, kad praėjusią savaitę paminėjome tautos ir valstybės nacionalinės tragedijos dieną, kai tūkstančiai Lietuvos piliečių buvo ištremti iš tėvynės. „Kauno diena“ pasidomėjo, kaip jaučiasi tremtiniai, po keliasdešimt metų tik dabar grįžę į Lietuvą.
Suvalkijoje gimęs Algirdas Pijus Dievokaitis tremtyje atsidūrė per karą, būdamas 12 metų. Traukiantis hitlerinės Vokietijos kariuomenei, jo šeima buvo išvežta į nacių lagerį. Vėliau juos išlaisvino amerikiečiai, bet šeima Berlyne buvo perduota rusams. Grįžus namo tėvas buvo apkaltintas nacionalizmu, ir 1947 m. Dievokaičių šeima atsidūrė Sibire.
Kelis kartus iš tremties bėgęs A. Dievokaitis 1957 m. sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo slapstytis, tačiau buvo sugautas ir pasodintas į kalėjimą. Išėjęs į laisvę Lietuvoje vėl bandė ieškoti teisybės, bet tai jam kainavo dar 10 metų nelaisvės.
1959 m. jis buvo amnestuotas, tačiau giminaičiams patarus nebeieškoti teisybės, nes vėl gali patekti į kalėjimą, liko gyventi Kazachstane. Į Tėvynę jis grįžo 2003 m. pagal Tremtinių grįžimo programą.
„Gaila, kad niekas iš giminių laiškuose neparašė, jog Lietuvoje viskas taip brangu, - sakė jis. – Būčiau tikrai pagalvojęs, ar verta palikti Kazachstaną, nes čia pragyventi yra sunku, ypač iš vienos pensijos“.
Pasak „Kauno dienos“, iš A. P. Dievokaičio pasakojimo susidarė įspūdis, kad Kazachstano sostinėje Astanoje, kurioje jis gyveno, kyla dangoraižiai, o žmonės gyvena itin prabangiai. Anot jo, paprasti darbininkai ten uždirba 6 – 7 tūkstančius litų, kvalifikuoti specialistai – dar daugiau.
„Pensijos ten gaudavau apie 200 litų, iš kurių šimtą sumokėdavau už komunalines paslaugas, telefoną“, - kalbėjo 73-jų A. P. Dievokaitis. – Ten gyvendamas leidau sau tris kartus nuskristi į Ameriką ir kiekvienais metais aplankyti gimines Vokietijoje.“
Algirdo žodžiais, dabar iš 700 Lt pensijos jis negali sau leisti kada panorėjęs nuvažiuoti į Vilnių.
Kalbėdamas apie skirtumus, kuriuos įžvelgė grįžęs į Lietuvą, vyras paminėjo valdžią. „Valdžia vagia visur, bet jau kaip čia (Lietuvoje) vagia, tai niekur kitur nemačiau, - sakė A.P. Dievokaitis. – Kazachstane bent jau valstybė yra turtinga, o čia vagia vieni iš kitų“.
Tuo tarpu Kasko šeima Lietuvą vertina visiškai priešingai, rašo dienraštis. Šiemet bus dveji metai, kai ši šeima iš Nižnij Tagilo persikėlė gyventi į Lietuvą.Ttremtinių grįžimo programa leidžia Lietuvon grįžti ir tremtinių palikuonims, kuriems iš karto suteikiama Lietuvos pilietybė.
„Visa mūsų šeima nekalba lietuviškai, bet jau antri metai stengiamės išmokti“, - sakė šeimos galva Vladimiras Kasko.
Tik jo mama, kuriai šiuo metu 72 –eji, yra lietuvė. Ji ištekėjo už tremtinio ukrainiečio, todėl pagal tautybę Vladimiro vaikai yra ukrainiečiai.
Iš Vladimiro ir jo žmonos Svetlanos lūpų nesijautė jokio kartėlio, kad šeima paliko Rusijos juodosios metalurgijos centru laikomą Nižnij Tagilą, rašo dienraštis.
„Jūs nė neįsivaizduojate, kokia sunki ten buitis, - kalbėjo Svetlana. – Viskas kainuoja beveik tiek pat, kiek ir čia, bet atlyginimai perpus mažesni“. Dabar ji dirba tinkuotoja vienoje Kauno bendrovėje, „į rankas“ uždirba 1200 Lt. Nižnij Tagile už tokį pat darbą jos alga siekė 450 Lt.
Rusijos kariuomenėje papulkininkiu tarnavęs Vladimiras sako, kad „Lietuva ir yra tikroji Vakarų Europa“.
„Čia viskas kitaip, nei Rusijoje, o didžiausią skirtumą parodo žmonės, - kalbėjo Vladimiras. – Lietuviai visi laimingi, daug šypsosi. Savo ruožtu Rusijos gatvėse matai susirūpinusius veidus, o jei pradedi šypsotis, tai pagalvoja, kad tau kažkas negerai“, - pasakoja „Kauno diena“.
