„Ar mes tinkamai išnaudojame tas priemones, kad mūsų visuomenės psichologinė būsena būtų geresnė? Manau, kad ne, ir čia esama tikrai daug klaidų, nenuoseklumo ir kartais net erzinančių visuomenę sprendimų, kurie tam tikra prasme provokuoja žmones maištauti ir daryti atvirkščiai“, – interviu BNS pirmadienį sakė prezidentas.
Šalies vadovo teigimu, Vyriausybė turėtų ieškoti būdų, kaip saugiai leisti dalį renginių, taip pat peržiūrėti judėjimo ribojimus, nes dabartinė tvarka skatina žmonių susibūrimus keliose tos pačios savivaldybės vietose.
Prezidentas taip pat išsakė lūkestį, kad jau birželį gali pradėti veikti imuniteto sertifikatas, kuris leistų gyventi atsparumą virusui turintiems žmonėms.
G. Nausėdos teigimu, Seimo konservatorių iniciatyva į Europos Vadovų Tarybą deleguoti ne jį, o premjerę Ingridą Šimonytę, prieštarauja Konstitucijai ir be pagrindo kursto įtampą.
Prezidentas taip pat skeptiškai įvertino valdančiųjų siūlymus sumažinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą maitinimo paslaugoms ir sukritikavo planus atidėti mokesčių reformos įsigaliojimą iki 2023 metų.
Interviu prezidentas pareiškė, kad pritaria JAV lyderiui Joe Bidenui (Džo Baidenui), jog Rusijos vadovą Vladimirą Putiną galima pavadinti žudiku.
Jau antrąsias Velykas lietuviai pasitinka karantino sąlygomis, uždarytose savivaldybėse. Ar palaikote Vyriausybės žingsnius tvarkantis su karantinu? O gal yra kokia nors alternatyva, gal pritariate tiems, kurie sako, kad karantinas jau išsisėmė?
Du klausimo aspektai: viena vertus, ar pati kryptis yra teisinga, antra, ar pasirinkę tą strategiją, mes įgyvendiname ją tinkamomis priemonėmis.
Šiandien būtų nusikalstama teigti, kad turime viską atpalaiduoti, nes tiesiog visiems nusibodo – jokiu būdu ne. Manau, kad susirgimų dinamika, ir ypač dinamika aplinkinėse valstybėse, o ir apskritai visoje Europos Sąjungoje, yra kelianti nerimą, atsipalaiduoti, deja, mes negalime.
Ar tinkamai išnaudojame tas priemones, kad mūsų visuomenės psichologinė būsena būtų geresnė? Manau, kad ne, ir čia esama tikrai daug klaidų, nenuoseklumo ir kartais net erzinančių visuomenę sprendimų, kurie tam tikra prasme provokuoja žmones maištauti ir daryti atvirkščiai. Nenoriu badyti pirštais į visai neseno pobūdžio įvykius, kurie sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, noriu kalbėti apie esmę.
Kultūros, švietimo įstaigas atvėrėme per vėlai, ypatingai kultūros įstaigas, ir turime daryti viską, kad saugodamiesi, laikydamiesi saugumo reikalavimų, atvertume tuos dalykus, kurie kiekvienam žmogui, jo savijautai yra be galo svarbūs. Šiandien mes, pasiėmę Maslow (Maslou) piramidę, sakome, kad valgyti ir miegoti reikia, o kultūra kažkur viršūnėje gali palaukti. Aš manau, kad kaip tik, dalykai, kuriuos mes atskleidžiame sau kultūros pasaulyje, padėtų mums lengviau ištverti šitą tikrai nelengvą metą ir šioje vietoje, deja, mes tikrai kol kas turime, kur pasitempti, ir tikiuosi, kad atitinkami sprendimai bus padaryti.
Tai šiandien atsakymas yra paprastas: karantinas turi būti griežtas, bet jis turi neprovokuoti daryti veiksmų, kurie yra demonstravimas tam tikro nesiskaitymo su nustatytais reikalavimais, o atvirkščiai – ieškoti kūrybinių sprendimų, kurie pademonstruotų, kad saugantis, laikantis tam tikrų saugumo reikalavimų galima pasiekti, kad liga neišplistų ir, kita vertus, įvykis, renginys įvyktų ir visi būtų dėl to laimingi.
Konkretus pavyzdys – Kauno „Žalgirio“ klubas pateikė pasiūlymą Vyriausybei dėl sporto varžybų organizavimo, esant tam tikriems nustatytiems reikalavimams. Atsakymo nėra iki šiandien. Kodėl nėra? Trūko laiko, trūko noro ar apskritai negalvojama, ką šiuo klausimu daryti? O reikėtų galvoti.
Konkrečiai kalbate būtent apie renginius? Nes muziejai, galerijos jau veikia, tiesiog renginių negali būti. Jūsų manymu, galėtų būti leidžiami renginiai tam tikromis sąlygomis?
Aš manau, kad pirmiausia, būkime lankstūs, žiūrėkime į labai konkrečius atvejus ir žiūrėkime į organizatorių atsakomybę, kaip jie ketina tą renginį įgyvendinti ir ar tikrai gali būti šitas renginys organizuojamas. Jeigu post factum išaiškės, kad kas nors buvo nepadaryta iki galo, taip, teks susitaikyti su tuo, kad yra atsakomybė. Bet gal tokiu būdu mes galėsime skleisti tą gerąją patirtį ir į kitas sritis, sudaryti sąlygas mūsų žmonėms jaustis ramiau, užtikrinčiau ir išgyventi tuos likusius, aš manau, keletą mėnesių, kurie dar bus pakankamai sudėtingi ir prieštaringi, iki tos galbūt ir ne visiškai pergalingos pabaigos, bet vis dėlto tam tikro atsipalaidavimo arba galimybės leisti atsikvėpti sau.
Sutikime, kad visiems yra sunku, ir kai kurios nuostatos, kaip aš matau, ypatingai tuo metu, kai yra uždarytos galimybės būti gamtoje net ir aplinkinėse savivaldybėse, verčia žmones koncentruotis tam tikrose vietose. Aš pats kaip mėgstantis gamtoje lankytis žmogus matau, kaip žmonės tiesiog trinasi vienas į kitą dėl to, kad jie yra pakankamai apriboti erdvėje, ir labai daug žmonių pasklinda tuo pat metu į tas pačias vietas ir tokiu būdu rizika yra ne mažinama, o didinama.
Tai siūlote ir atlaisvinti judėjimą tarp savivaldybių?
Aš nemanau, kad galima taip urmu paimti ir atlaisvinti judėjimą tarp savivaldybių, tačiau, žinoma, atsižvelgus į konkrečių savivaldybių situaciją, galimybę judėti miesto apylinkėse, kuri sumažintų tą žmonių koncentraciją, tikrai galima būtų organizuoti.
Ką tik užsiminėte, kad bus keletas mėnesių, kaip sakėte, iki kito etapo – turbūt kalbat apie vakcinaciją. Prisimename Jūsų pasakymą, kad 70 proc. suaugusiųjų galėtų būti paskiepyta per Mindaugines. Lieka 99 dienos iki šios šventės. Ar galime konstatuoti, ar ta data vis dėlto bus vėlesnė?
Judame tinkama linkme, jeigu statistika neapgauna, esame 12 proc. šalies gyventojų paskiepiję, bet čia skaičiuojant ne nuo suaugusių gyventojų skaičiaus, o nuo viso gyventojų skaičiaus. 12 proc. yra įgiję, vėlgi skaičiuojant nuo viso gyventojų skaičiaus, natūralų imunitetą, kadangi persirgo. Vadinasi, nemažą žingsnį į priekį esame padarę, o turint omenyje, kad antrąjį metų ketvirtį tikrai keleriopai paspartės pats vakcinacijos ir skiepijimosi tempas, šis tikslas dar laikytinas realiu.
Bet net jeigu mes ten būsime į vieną ar į kitą pusę per keletą procentinių punktų, aš manau, kad tai vis dėlto leis mums gerokai labiau atpalaiduoti savo viešąjį gyvenimą, ypač dar ir atsižvelgiant į tai, kad, ko gero, jau birželio mėnesį turėsime imuniteto sertifikatą, kuris leis ne tik plačiau jį naudoti judant tarp atskirų valstybių, bet plačiau naudoti ir organizuojant įvairius renginius šalies viduje. Aš, pavyzdžiui, matau didelį potencialą imuniteto sertifikatą taikyti ne tik tarptautinėje praktikoje, bet ir viduje.
Tokios sertifikato kritikai sako, kad sukurtumėme dviejų lygių visuomenę. Kai kurie psichologai teigia, kad dar augtų susipriešinimas, todėl tai dar nėra geras sprendimas. Ar pagrįsta tokia kritika?
Kol nebus sudaryta galimybė masinei vakcinacijai, pritarčiau, kad kritikai turi racijos šitaip teigdami, tačiau kai turėsime galimybę masiniam vakcinavimui, o tai jau turės būti netrukus, aš manau, kad turime sudaryti ir tam tikra prasme sukurti paskatą skiepytis, testuotis. Ir tokiu būdu leisti ne tik sau pačiam asmeniškai daugiau laisvės, bet ir suteikti daugiau laisvės visuomenei.
Pagal Jūsų viziją turėtų būti daugiau laisvių žmonėms, kurie turi imunitetą, ar ir tiems, kurie dar neprieis savo eilės, negalės pasiskiepyti, bet jiems užtektų nuvažiuoti į punktą, išsitestuoti ir galėtų eiti į kavinę, į barą?
Aš manau, kad galime priimti sprendimus, atsižvelgdami į tai, kad išsitestavęs žmogus, nustatęs savo situaciją žmogus, galėtų sau leisti daugiau nei tas, kuris visiškai nesitestuos. Na, o jei persirgęs žmogus, savaime suprantama, kad jei tai yra imunitetas, kuris įgyjamas bent keletui mėnesių, vėlgi automatiškai leis jam laisviau naudotis to laisvesnio viešojo gyvenimo privalumais, nesukeliant grėsmės nei sau pačiam, nei kitiems žmonėms.
Baigiant pandeminius klausimus, pone prezidente, kokį Jūs asmeninį vaidmenį matot valdant pandemiją, įvertinus tai, kad pagrindiniai teisiniai sprendimai yra Vyriausybės ir sveikatos apsaugos ministro rankose?
Jeigu jūs sekate mano veiksmus, tai pamatysite, kad tikrai stengiuosi neįsivelti į operatyvinį krizės valdymą būtent karantino požiūriu. Šitoje vietoje prezidento vaidmuo yra daugiau apsiriboti raginimais visuomenei laikytis tam tikrų nustatytų reikalavimų ir, be jokios abejonės, jei tai yra tikslinga daryti – kritikuoti pačią bendrąją karantino pokyčių situaciją, jei tokia kritika yra pagrįsta, o ne vien kritika dėl kritikos.
Bet jūs turbūt pastebėjote, kad nuo pat pradžių aš esu labai aktyvus skiepijimosi programos prasme, skiepijimosi ambicijos prasme, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra vienintelis patikimas kelias išeiti iš šitos situacijos, išeiti iš šitos krizės. Karantino pokyčiai – tuo jau turėjome pakankamai progų įsitikinti anksčiau – jie sukelia galbūt tam tikrą pagerėjimą, bet čia atsiranda daugiau atmainų arba pradeda plisti tam tikros atmainos – žiūrėkite, statistika vėl blogėja. Ko gero, jau šiandien mes suvokiame, kad griežtinimas ar švelninimas pats savaime problemos neišsprendžia. Su problema reikia kovoti, kovojant su jos priežastimis. Mano įsitikinimu, skiepijimas yra patikimas būdas ne visiškai išspręsti problemą, bet vis dėlto padaryti didžiulį žingsnį sprendžiant šitą problemą. Ir tą, beje, byloja ir atskirų valstybių patirtis, valstybių tų, kurios yra nužengusios gerokai toliau skiepijimosi prasme. Pirmiausia, Izraelis, bet taip pat ir Didžioji Britanija ir kitos valstybės, todėl sekime tais geraisiais pavyzdžiais, susiformuokime ambiciją ir stenkimės visi vieningai padaryti gerą darbą mūsų žmonėms. Čia, aš manau, prezidento vaidmuo yra labai svarbus.
Dar vienas vaidmuo, kuris tradiciškai būdavo prezidentui pastaruosius dešimt metų – Europos Vadovų Taryba. Seimo konservatoriai ėmėsi iniciatyvos, kad EVT jus pakeistų Ingrida Šimonytė. Kaip reaguosite, jei Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija nuspręs ir sudarys premjerės vadovaujamą delegaciją vykti į EVT?
Pirmiausia, jokia institucija, ministerija, Seimo narių grupė negali sudaryti galimybių ar apriboti prezidento galimybių vykdyti jo konstitucinę, pabrėžiu, ne teisę, o prievolę, pareigą. Ir tokia pareiga yra – šalies prezidentas vykdo šalies atstovavimą įvairiose tarptautinėse organizacijose, užsienio valstybėse, išgyvendindamas šalies užsienio politiką.
Konkrečiai jeigu kalbate apie Europos reikalų komitetą, taip, ERK gali suformuoti Lietuvos poziciją, tačiau jis neturi teisės nustatyti delegacijos sudėties.
O kaip atsakytumėte į tuos argumentus, kad prezidentas, turintis tautos mandatą, bet iš esmės neatskaitingas nei Seimui, nei Vyriausybei, gali nukrypti nuo Seimo patvirtinto mandato ir Vyriausybės pozicijos. Ar yra praktinių būdų išspręsti šitą situaciją?
Pirmiausia, galbūt pasiremkime precedentu. Ar yra buvęs toks precedentas, kuomet prezidentas, nežinau, ar svarstydamas, ar derėdamasis dėl daugiametės finansinės perspektyvos ir gaivinimo fondo ar kitais klausimais, svarstydamas arba derėdamasis dėl klimato kaitos tikslų, kas visiškai neseniai buvo daryta, nukrypo, kaip jūs sakot, nuo Lietuvos pozicijos? Lietuvos pozicija yra formuluojama, formuluojama kartu, dirbant įvairioms institucijoms ir mes tos pozicijos laikomės. Tai yra mandatuojama – surandamas bendras vardiklis tarp skirtingų valdžios įstaigų. Ir mes tai pozicijai atstovaujame.
Tikrai nėra taip, kad prezidentas susigalvoja savo poziciją, stovėdamas prie „Spartano“ lėktuvo ir nuskridęs improvizuoja. Prezidentas atstovauja Lietuvos pozicijai dėl to, kad jis, kaip aukščiausias valdžios pareigūnas, yra saistomas, be jokios abejonės, noro bendradarbiauti su kitomis valdžios institucijomis. Tą jis daro.
Iš mūsų pusės problemos niekada dėl kažkokių bendrų gairių arba pozicijų nustatymo nėra kilę. Todėl aš labai tikiu, kad jeigu visos į šio klausimo sprendimą įtrauktos pusės turi geros valios bendradarbiauti, nėra jokių problemų nei formuojant bendrą poziciją, nei paskui pasidalijat arba informuojant apie procesus EVT post factum, kai įvyksta šitie renginiai ir kalbantis su premjere, kalbantis su ministru, kalbantis su Seimo nariais.
Man atrodo, kad mes čia kuriame problemą ten, kur jos iš esmės galėtų ir nebūti. Galbūt tai yra sąmoningai daroma – problema yra sukuriama tam, kad būtų atrasta tam tikra įtampos vieta arba įtampos šaltinis.
Įsivaizduojate tokią situaciją, kad ir premjerė sudaro savo delegaciją, ir Jūs sudarote savo delegaciją – kas tada?
Be abejo, kad valstybėje turbūt tai nesudarytų prielaidų atrodyti tinkamai tarptautiniame kontekste, tai būtų šiek tiek komiška situacija. Bet aš dar kartą grįžtu prie to, kad turime vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir jokie veiksmai, kurie prieštarautų Konstitucijai, yra tiesiog negalimi. Nes priešingu atveju, jeigu kurie nors Seimo nariai dirbtinai kuria situaciją, kurioje atsiranda konfliktas su pagrindiniu šalies įstatymu, na, jie turėtų jau dabar pagalvoti apie savo politinę ir ne tik politinę atsakomybę.
Ar Jūs jaučiate, kad konservatoriai bandytų jus izoliuoti?
Nematau kokių nors labai kryptingų mėginimų. Prezidentas turi tiek daug visokiausių iniciatyvų šiuo metu. Jau yra iš esmės pateikta eilė įstatymų pavasarinei Seimo sesijai, yra daugybė kitų klausimų, susijusių su konkrečių pareigūnų paskyrimais ir šitose srityse man niekas jokių bandymų apriboti mano kompetencijas nedaro, jaučiuosi visiškai laisvai ir visiškai ramiai galiu dirbti tą darbą, kuris man yra numatytas.
Pakalbėkime plačiau apie Seimo sesijos darbus ir apie pareigūnų skyrimą. Užsienio reikalų ministras, berods, praėjusią savaitę Jums turėjo atnešti kandidatus į kai kurias ambasadorių pareigas. Didžiausias dėmesys – Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungai, tos pozicijos nėra jau nepateisinamai ilgai. Ar jums tiko Gabrieliaus Landsbergio atnešti kandidatai?
Aš nenoriu urmu kalbėti apie visas septynias pavardes – tiksliau, pavardžių yra gerokai daugiau, kadangi į visas pozicijas yra mažiausiai po du kandidatus. Mes labai išsamiai įvertinsime tų žmonių tinkamumą pareigoms ir tada aš jau galėsiu jums pateikti atsakymą. Tikrai yra daug rimtų kandidatų atsakingoms pozicijoms užimti, taip kad – kaip pirminis žingsnis, aš jį užskaitau, jis yra tinkamas ir, manau, kad judėsime toliau į priekį.
Kalbant apie Seimo sesiją – kreipdamasis į parlamentą sakėte, kad pavasario sesija yra kaip reta palankus metas esminėms permainoms, nes artimiausi rinkimai gana toli. Valdantieji sprendimus dėl mokesčių, dėl švietimo nukelia anksčiausiai į rudens sesiją. Kaip Jums atrodo pavasario sesijos darbotvarkė?
Sakyčiau, toks mišrus įspūdis. Konkrečiai dėl jūsų minėtos mokesčių politikos arba reformos programos – neslėpsiu, man atrodo, nevisiškai priimtina, kad tie sprendimai, kurių visuomenė laukia dabar, nukeliami į 2023-iuosius, o de facto valstybės biudžetą – jeigu kalbame apie tam tikrų lengvatų arba neteisingumų ištaisymą – tai biudžeto įplaukos padidėtų kai kuriais atvejais 2024-aisiais metais, tai yra, jau praktiškai, kitų rinkimų metais.
Tai turbūt nėra tas lūkestis, kurį šiuo metu turi mūsų verslas ir visuomenė, kurie laukia, ką mes galime pasiūlyti. Suprantu, kad konkrečiai, dabar, šią minutę negalime pasiūlyti mokesčių politikos priemonių. Geriausiu atveju galime tą padaryti nuo kitų metų pradžios, bet net ir nuo kitų metų pradžios sprendimai negimsta, jeigu jie nebus priimti, pavyzdžiui, pavasario sesijoje, net ir išlaikant tą būtiną šešių mėnesių terminą.
Tai štai kodėl, atsižvelgiant į tai, ką aš dabar pasakiau, nusprendėme, jog einame į Seimą pavasario sesiją konkrečiai su pasiūlymu, kuris, mūsų manymu, yra labai prasmingas daryti dabar, nelaukiant 2023 ar 2024 metų: tai yra pelno mokesčio nuostatų pakeitimas toms išlaidoms, kurias įmonės daro išmokėdamos aukštesnį vidutinį darbo užmokestį arba kurdamos naujas darbo vietas. Kitaip tariant, šias sumas galima patrigubinus atskaičiuoti iš apmokestinamojo pelno. Paskatos kurti darbo vietas, paskatos kelti darbo užmokestį net ir tokiomis nelengvomis pandemijos aplinkybėmis – tai yra būtent tos paskatos, kurių reikia dabar.
Štai kodėl mes ir teikiame šį pasiūlymą – ne norėdami užbėgti už akių diskusijai, kaip tik ta diskusija galės kilti Seime ir galėsime diskutuoti iš įvairiausių pusių šitą pasiūlymą, bet tai reikalinga dabar.
Kaip ir nedarbo draudimo neįgaliems žmonėms įstatymas. Na, turbūt žmonės, sutikime, praranda darbo vietas šiandien ir neįgalūs žmonės, deja, praranda dar gerokai didesne sparta negu kiti žmonės. Ir taikyti toliau tokią nuostatą, kuri šiuo metu yra, kad neįgalūs žmonės negauna visos nedarbo draudimo išmokos, o tiktai tą dalį, kuri viršija jų pensijas ir kitokias pašalpas, – mano nuomone, tai yra tiesiog nusikalstama. Ir kiekvienas papildomas pusmetis, atidėliojant šito sprendimo įgyvendinimą, yra nusikalstamas dalykas.
Kalbame apie sumas, kurios iš esmės yra 1 mln. eurų, ir tuo pat metu svarstome mokesčių politikos pakeitimus, kurie kainuoja šimtus milijonų eurų. Ar tai yra moralu? Mano manymu, ne.
Kaip vertinate šviežią konservatorių pasiūlymą mažinti PVM maitinimo įstaigoms, galbūt renginiams?
PVM mokestis yra vartotojo mokestis. Tad klausimas – ar šiuo metu mums labiausiai turėtų rūpėti restoranų lankytojai, kaip vartotojai? O galbūt šitą sumą, kurios neteksime pritaikę PVM lengvatas, galėtume skirti, pavyzdžiui, neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimui arba kitoms priemonėms, kurios orientuotos tiesiogiai į žmones, kurie konkrečiai nukenčia dėl pandemijos. Vartotojai, šeimos, ypač mažus vaikus auginančios šeimos, senjorai, tie patys neįgalūs žmonės.
Mano manymu, kalbėti apie paramą verslui reikia, tačiau PVM lengvata, kaip mes puikiai prisimename iš mūsų diskusijų praeityje, dažniausiai nėra perduodama vartotojui. Ir jeigu kalbame apie PVM sumažinimą konkrečioms verslo grupėms, tai jau iš esmės kalbame apie konkrečią paramą toms verslo grupėms, o ne vartotojams, ne žmonėms.
Reikia atsižvelgti dar ir į kitą aspektą, kad PVM yra apyvartos mokestis. Kitaip sakant, kuo didesnė bus įmonės apyvarta, tuo labiau jos ta PVM lengvata pasinaudos. Šia prasme šita priemonė dar yra net ir šiek tiek procikliška. Tuo metu, kai apyvartos mažos, tai yra, dabar, pasinaudoti bus galima mažesne suma. Tuo metu, kai ekonomika atsigaus, bus galima pasinaudoti kur kas labiau.
Visi šie samprotavimai verčia manyti, kad tikrai neišnaudojome visų galimybių apsvarstyti, – jeigu jau kalbame apie konkrečią sumą, kurią iš biudžeto esame skyrę paaukoti, – svarstyti kitoms, alternatyvioms priemonėms taikyti. Ir tos priemonės turėtų būti kur kas taiklesnės, labiau adresuotos į labiausiai nukentėjusias visuomenės grupes.
Seimo vadovybė siūlo atleisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovą Adą Jakubauską. Ar matote pagrindą jo atleidimui?
Manau, šioje institucijoje tikrai yra daug ir paveldėtų ir kitokio pobūdžio bėdų ir problemų. Šiandien aš norėčiau, kad nusistatytume labai aiškų tikslą, ar mums Genocido ir rezistencijos centras kaip toks yra reikalingas. Mano atsakymas – taip, jis yra reikalingas ir ne tik kaip genocido arba tik kaip rezistencijos centras, bet kaip genocido ir rezistencijos centras. Tokią funkciją jis gali įgyvendinti turėdamas tinkamą finansavimą, tinkamą vidinę organizaciją, tam tikrą reputaciją mokslinėse sferose ir viso šito šiandien mes neturime.
Ar vien vadovas yra kaltas dėl visų susidariusių problemų? Deja, daugelį problemų mes paveldime iš anksčiau, bet šiandien nesinorėtų, kad vyktų šios mokslinės institucijos prarijimo ir galbūt prijungimo prie kokios kitos struktūros procesas. Deja, tokių nuogąstavimų matydamas dabartines tendencijas aš turiu ir tai man kelia nerimą.
Norėčiau paklausti apie Jūsų komandą. Vos pradėjęs dirbti pavadinote ją stipriausia iš visų prezidentų, kodėl ta komanda taip sparčiai keičiasi?
O ar ji tikrai sparčiai keičiasi?
Iš tų žmonių, su kuriais mes bendraujame kaip žurnalistai, komunikacijos vadovas jau trečias.
Komunikacijos vadovas liko dirbti mūsų struktūroje, jis tikrai turi labai didelių privalumų ir mes jo privalumus įžvelgiame per jo darbo Prezidentūroje mėnesius, žmogus puikiai dirba su kultūriniais, pilietinės galios projektais ir ten atsiskleidžia visa apimtimi.
Kalbant apie bendrą politinio pasitikėjimo patarėjų skaičių, aš tikrai nedaryčiau esminių išvadų, kad ta kaita yra didesnė nei buvo anksčiau arba kitų prezidentų kadencijos metu. Vyksta natūralus atsinaujinimo procesas, aš ir šiandien galiu pasakyti, kad man tikrai be galo patinka dirbti su mano komanda, tai yra atsidavę, motyvuoti žmonės, kurie tikrai atiduoda geriausias savo jėgas tam veikos barui, kuris jiems yra patikėtas ir aš ir šiandien optimistiškai vertinu savo komandą.
Tik dar kartą noriu pasakyti, kad tikrai esu pateikęs nemažai pažadų, kuriuos mes stengsimės įgyvendinti, bet pažado, kad aš su nekintančia komanda būsiu penkerius metus, niekada niekam nesu davęs.
Praėjusią savaitę pirmą kartą turbūt pabendravote su Joe Bidenu kartu su kitais Europos Sąjungos vadovais, nors ir nuotoliniu būdu. Pirmiausia toks tiesus klausimas: ar jūs kaip ir Joe Bidenas galite Vladimirą Putiną pavadinti žudiku?
Deja, taip. Manau, kad daugelis faktų byloja, kad ši sistema yra toli nuo demokratiškos, jeigu ne pasakyti stipriau.
Tai kas vyksta Rusijoje, vyksta blogėjimo prasme pastaruoju metu. Aš matau daugybę požymių, kurie demonstruoja atvirą nusispjovimą, pavadinkime tai taip, į civilizuoto pasaulio vertybes, nesiskaitymą su tautų apsisprendimo teise, nesiskaitymo su kaimynių teritoriniu suverenumu ir tą Kremlius pastaruoju metu demonstruoja pakankamai demonstratyviai, taip pat ir Ukrainoje, kurią man teko garbė neseniai aplankyti. Situacija vėl blogėja, vėl žūsta žmonės, jauni vyrai, jaunos moterys, vaikai netenka savo tėvų, tėvai netenka savo vaikų, ir tai yra tikrai labai labai apgailėtina, tai kas, vyksta Europos viduryje XXI šimtmetyje, nors tai nepateisinama jokiame pasaulio kampelyje.
Pridėkime tuos faktus, kuriuos mes žinome, tai, kas vyksta šiuo metu pačios Rusijos viduje, kai režimas akivaizdžiai krūpčioja nuo stiprėjančios opozicijos, mėgina užgniaužti bet kokį opozicijos judesį pačioje užuomazgoje, persekioja brutaliausiu būdu opozicijos lyderius, matome, kas vyksta su Aleksejumi Navalnu, bet tai toli gražu tik aisbergo viršūnė tai, ką mes stebime šitoje istorijoje.
Ir toliau įtraukus galvą į pečius sakyti, kad mes ieškome įsitraukimo į santykius su Rusija, kaip aš kartais girdžiu iš savo kolegų Europos Sąjungoje, na, tikrai reikia būti ir emociškai ir teritoriškai labai toli nuo to kas vadinama Rusija, kad kalbėtume šitokius dalykus. Lietuva tikrai nebus tas, kuris abejingai sėdės galiniame suole, stebės procesus ir sakys, kad reikia didesnio įsitraukimo, matydama, kad vyksta brutalūs žmogaus teisių pažeidimai čia pat mūsų pašonėje.
Šioje vietoje aš manau, kad susitikimas su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Joe Bidenu buvo man asmeniškai labai patrauklus ta prasme, kad per visą Joe Bideno kalbėjimo laiką aš labai džiugiai konstatuodavau, kad štai grįžome į tą patį puslapį, kalbame apie tuos pačius dalykus, apie tas pačias rizikas ir štai susidarė vėl prielaidos matyti Europos Sąjungą ir Jungtines Amerikos Valstijas plaukiančias vienoje valtyje.
Aš labai tikiuosi, kad šitas priminis įspūdis nebus sugadintas ir galėsiu tą konstatuoti po tam tikro laiko, kada jau atsiras labai praktiniai susitikimai, praktiniai įvykiai, kurie demonstruos transatlantinę vienybę, o tokių bus netrukus, birželio mėnesį NATO viršūnių susitikimas, kuriame, tikiuosi, JAV prezidentas dalyvaus fiziškai.
Ačiū už Jūsų laiką.
