„Jei po amžių kada skaudųs pančiai nukris ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis Ar jiems besuprantamos bus? „ Taip kažkada rašė mūsų tautos atgimimo dainius Maironis... Tai jo įkvėpti mūsų ainiai stojo į kovą už tėvynės Lietuvos laisvę, norėdami išsilaisvinti iš pančių, kuriais buvo supančiojusi carinė Rusija. Tada lietuviai troško būti laisvi ir nusimesti visus pančius, o dabar atrodo, kad be didelių pastangų patys leidžiamės būti supančioti. Gal iš tikrųjų nebe suprantame praeities kovų už laisvę esmės?
Beveik dvidešimt metų esame nepriklausoma valstybė, tačiau kasdien kaimynė Rusija mus spaudžia vis labiau. Pirmiausia savo netiesioginį spaudimą ji pradėjo jūra. 2006 metai pradėtas rengti „Nord Stream“ dujotiekio projektas tarp Rusijos ir Vokietijos, nejaukiai privertė pasijusti ne tik Lietuvą, bet ir kitas Baltijos šalis. Nepasiūlydama Lietuvai, Latvijai, Estijai prisijungti prie projekto, Rusija leido suprasti, kad tai nėra tik energetinis projektas. Jis turi ir kitą tikslą - atskirti Baltijos šalis nuo likusios Europos dalies ir galbūt net padaryti jas savo vergėmis. Tokia Baltijos valstybių izoliacija nieko gero nežada, atskirti nuo likusios Europos, tapsime ne tik, kad energetiniais įkaitais, bet ir įkaitais tikrąja ta žodžio prasme. Iki šiol neutraliuose Baltijos jūros vandenyse dabar galėsime išvysti Rusijos karinį laivyną, nes nutiesus „Nord Stream“ dujotiekį, Rusija turės teisę saugoti savo nuosavybę. Tai gero nežadantis dalykas, juk ne kartą Rusija prisidengdama savo teisėmis siekė savanaudiškų tikslų. Gal ir dabar jos tikslas apsupti Baltijos šalis iš jūros, o vėliau ir iš sausumos, tačiau tam reikia teisėtos priedangos ir tam puikiai tinka „Nord Stream“ projektas.
Slibinas „pareina“ ne tik jūra, jis veikia kryptingai. Užsitikrinęs priėjimą vandeniu, jis skverbiasi į šalį ir sausuma. Spaudoje pasirodę pranešimai apie Lietuvos liaudies sąjungos kūrimą, manyje sukėlė didelę audrą. Iš pradžių buvo pikta, o vėliau baisu. Kad nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė ir LLS iniciatyvinės grupės pirmininkė D. K. Prunskienė viešai deklaruoja savo simpatijas Rusijai žinoma jau seniai, tačiau kuriamą naują partiją pavadinti prorusiška yra akiplėšiška. Draugiški santykiai su kaimynais yra būtini, bet kas per daug, tas nesveika, bet kaip matome D. K. Prunskienė šia patarle nesivadovauja. Ne kartą kaltinta koloboravimu su Sovietine Rusija ji ir dabar nekelia didelio pasitikėjimo, nes rodo akivaizdų atsidavimą tai šaliai, o ne savo tėvynei. Ne, aš nenusiteikusi prieš bendradarbiavimą su Rusija, aš nusiteikusi prieš tai, kad Rusijos atstovai kištųsi į mūsų šalies vidaus politiką. Juk kartą „nudegęs“ žmogus tampa daug atsargesnis, todėl ir aš žinodama, ką gali ši valstybė, žiūriu su baime į bet kokį jos dominavimą šalies viduje. Ši naujai kuriama LLS partija yra galimybė Rusijai turėti „savų“ žmonių Lietuvos vidaus politikoje, juk taip ir patogiau ir saugiau, neireikia slapta stebėti ir bijoti, kad kas neužkluptų. K. Prunskienė teigė, kad jos partija pasisako ne už kapitalizmą ir laisvą rinką, o už socialiai orientuotą ekonomiką. Tai skamba labai paslaptingai, gal tai apie grįžimą prie planinės ekonomikos ir kolūkių? Gal taip, miela ekspremjere, įsivaizduojate Lietuvos ateitį? O kur dar ketinimai sumažinti JAV įtaką NATO aljanso viduje ir subalansuoti Europos sąjungos ir JAV vaidmenį. Tokie svaičiojimai skamba veikiau kaip Rusijos prioritetai nei Lietuvos. Nuo kada Lietuva imasi tokio masto operacijų ir stengiasi keisti JAV pozicijas pasaulyje ar mums to reikia? O Rusija, kaip žinome, visada jautė pavydo kartėlį Amerikai, jos visada buvo varžovės. Kodėl mes žiūrime ir nieko nedarome, kai į mūsų valstybės suverenitetą kėsinasi kažkas? Kodėl mes leidžiamės būti valdomi? Ar mums tikrai reikia dar vienos populistinės, tačiau vienintelės PROrusiškos partijos? Pabuskime! Už ką kovojo mūsų ainiai? Tikrai ne už tai, kad atgavę nepriklausomybę ją lengva ranka ir vėl atiduotume.
Indrė Cirtautaitė
