Atsisveikinome su rudeniu. Čia pat – kalendorinės žiemos pradžia. Diena trunka 7 valandas 45 minutes. Jai trumpėti – dar pusė valandos. Gyvename tamsių dienų ir juodų naktų metą. Nieko nekeičia žinojimas, kad kažkur už debesų šviečia saulė, o naktimis švyti pilnatis.
Tiesa, pranašaujama kažkas panašaus į žiemą, su šaltuku, sniegeliu ir sniegu. Matyt, tada taps šviesiau. Bent jau baltoji žiemos spalva nušvies trumpučių dienų pilkumą. Šiandien regime dar labai rudeniškus orus ir gyvūnų pasaulyje nematome jokių artėjančios žiemos ženklų. Sunku patikėti, kad jie ko nors nemato, negirdi ir nesupranta. O gal jie žino, jaučia, tik mums neaiški jų reakcija.
Dabar dar kalbame apie šių metų rudenį. Ko gero, jau galima suskaičiuoti ir metų viščiukus, kaip buvo sakoma. Taigi gamtos metai savo aktyvųjį ciklą baigia. Dabar trys mėnesiai bus skirti viskam išsaugoti, išgryninti.
Gamtoje statistikos duomenys nerenkami, tačiau galima konstatuoti, kad metai buvo geri. Augalų nemarino, nedžiovimo sausros, jie žaliavo ir vešėjo, barstė sėklas. Atrodo, kad graužikų gamtoje buvo tikrai daug, todėl atsigavo pelėdos, kai kurie plėšrieji paukščiai, o labiausiai – lapės. Dar prieš metus jų gausa buvo ypač kritusi, kai kas net abejojo, ar jų padaugės. Tačiau lapės dar sykį patvirtino seną kaip pati gamta ekologinį modelį, kai plėšrūnų gausa svyruoja kartu su graužikų pokyčiais. Praėjo metai ir štai – lapių vėl daug. Dažnam būrelyje ar medžiotojų klube per vieną dieną sumedžiojama po 5–7. Teismui panaikinus apribojimus vilkų medžioklei, visoje Lietuvoje, o labiausiai – šiauriniuose rajonuose, jau sumedžiota 11 šių žvėrių. Primenu, šiam medžioklės sezonui leistas vilkų sumedžiojimo skaičius – 50.
Mūsų paukščiai-keliautojai išskrido, tačiau ežeruose, tvenkiniuose liko pulkai ančių, laukių, o greta jų – gulbės. Kol kas paukščiams nėra ko skubėti, nes šios sąlygos geriausios, maisto gamtoje gausu. Tačiau artėjantis šaltis sukaustys mažuosius ežerus, tvenkinius, ir paukščiai bus priversti keliauti. Pradžioje – į greta esančius didesnius telkinius, o po to į tuos, kurie neužšąla visą žiemą.
Šis procesas – iškeliavimas – bus palaipsnis, paukščiai neskubės, lūkuriuos ant ledo. Todėl supraskime juos ir nedarykime skubių išvadų, kad paukščiai prišalo, kad juos reikia gaudyt ir kur nors vežti, gelbėti. Tokių priemonių prireiks tik tiems, kurie serga ar sužaloti. Jų tikrai nebus daug.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Pasakojimas skambėjo per LRT radiją.
