Tomas Vaiseta penktadienį „Litexpo“ vykusioje Knygų mugėje pristatė savo knygą „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrinės ligoninės socialinė istorija 1940–1990“. Diskusijoje dalyvavo ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus bei rašytojas Herkus Kunčius.
Sunkus kelias į psichiatrinę
Rašytojas pamena, kad jo jaunystėje, sovietmečiu, visi vyresni draugai buvo gulėję psichiatrinėje ligoninėje ir tai tuo metu atrodė taip natūralu, kad „visas pasaulis va taip ir turi elgtis“. Todėl H. Kunčius pripažįsta sąmoningai pasiryžęs nuo karo Afganistane prisiglausti psichiatrinėje ligoninėje.
Rašytojas pasakoja, jog besitikrindamas sveikatą kariniame komisariate ėmė skųstis, kad jam skauda ir svaigsta galva, todėl nedelsiant buvo paguldytas į neurologijos skyrių. Ten medikai, atlikę stuburo punkciją, pripažino, kad jaunuolis turi sveikatos problemų, todėl H. Kunčius gavo nuo kariuomenės atleidžiančius dokumentus.
Tačiau juos, kraustydamasis iš Kauno į Dailės institutą Vilniuje, rašytojas pametė ir visos pastangos nuėjo perniek, teko viską kartoti iš naujo.
„1983 m., kada po pirmo kurso pradėjo imti mano kartos žmones į kariuomenę, buvau pasiruošęs kitiems veiksmams, kad papulčiau į Vasaros gatvę. Vėl sakiau, kad galvą skaudą, sukasi. O kadangi Dailės institute, pagal jų suvokimą, galėjo mokyti tik bepročiai, man tiesus kelias į Vasaros gatvę buvo (Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras – aut. past.)“, – pamena H. Kunčius.
Niūri pažintis su vietos papročiais
Atsidūręs įstaigoje adresu Vasaros g. 5, H. Kunčius prisiglaudė palatoje, kur vienu metu gyveno apie 15–16 pacientų, todėl rašytojas aplinką prisimena gana rūsčiai.
„Kai kurie man kėlė tam tikrą nuostabą, jie gulėjo lovose, nesikėlė ir, nors buvo neypatingai sunkūs ligoniai, buvo privaryti tiek aminazino, kad buvo visi nutukę. Jau pirmąją naktį vienas iš kaimynų pradėjo kitą kaimyną smaugti. Tada teko susipažinti su vietiniais papročiais. Visi ligoniai, kurie galėjo pastovėti ar buvo simuliantai, buvo labai solidarūs ir iš karto tą mano kaimyną sutvarkė, o kitą išlaisvino“, – pasakojo rašytojas.
Vėliau rašytoją perkėlė į kitą palatą, kur, jo žodžiais, prasidėjo kiek kitoks gyvenimas.
„Visas kultūrinis simuliantų ir ligoninių gyvenimas vykdavo tualete. Visi susirinkdavo tualete, vienas turėdavo magnetofoną, vieni užsiimdavo vienais reikalais, kiti klausydavo muzikos“, – sakė H. Kunčius.
Svarbia bendravimo sistema buvęs pacientas įvardija vadinamuosius „arkliukus“.
„Pro grotuotą langelį nuleidžiamas maišelis, kur draugai prikraudavo gėrybių, neretai alkoholio. Po to kai kuriems išgėrusiems tikrai prasidėdavo tam tikros haliucinacijos. Šalia manęs buvo toks pacientas, kurį vadinome „žmogus-šuo“. Kol jis buvo blaivus, viskas tvarkoj, o tik išgeria – ir pradeda loti“, – prisiminė rašytojas.
Pažeidę vietinį režimą pacientai kaip mat būdavo prisotinami aminazino (tai slopinantis neuroleptikas).
„Tuo metu aminazinas buvo labai populiarus. Man yra tekę matyti, kaip mano kai kurie pažįstami iš Vilniaus po savaitės tapdavo pasyvūs viskam, svoris augdavo“, – prisiminė buvęs pacientas.
Galiausiai H. Kunčiaus noras pabėgti nuo sovietinės kariuomenės baigėsi tragikomiškai – kelis mėnesius psichiatrinėje praleidęs rašytojas tarnybos vis tiek neišvengė.
„Tuo metu atrodė labai svarbu, kad tave išleistų į užsienį ar turėtum vairavimo teises. Tada reikėdavo susitarus su gydytojais ieškoti diagnozės, kad ir teises galėtum gauti, ir į užsienį išvykti. Tai man parašė tokią diagnozę, kad vis tiek išėjau į sovietų kariuomenę ir ten dvejus metus puikiai atbuvau. O teisių vis tiek neturiu“, – juokėsi H. Kunčius.
