tomas vaiseta

„Metas pradėti kurti naują kalbą, naujus žodžius sovietmečio laikotarpiui apibūdinti“. Taip teigia Tomas Vaiseta, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apsigynęs disertaciją apie vėlyvojo sovietmečio Lietuvą. Savo darbe „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva“ mokslininkas tyrė archyvinius dokumentus, laiškus, dienoraščius, kalbėjosi su žmonėmis ir į Brežnevo epochos laikotarpį nuo 1964-ųjų iki 1984-ųjų metų pažvelgė kurdamas teorinį modelį, grįstą „nuobodulio“ sąvoka.

Paskutinį šių metų liepos savaitgalį „Meno avilys“ ir „ŽemAt“ kvies įsijausti į kiną ir istoriją autentiškoje Žeimių dvaro aplinkoje. Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio čia vyks jau trečioji kino stovykla tema „Kinas ir istorija“. Renginio metu suksis juostos, pranešimus skaitys ir diskutuos režisieriai – Giedrė Beinoriūtė, Audrius Stonys, Lina Lužytė, Kristijonas Vildžiūnas, akademikai – Gintaras Mažeikis, Tomas Vaiseta, Almira Ousmanova, Andrei Gornykh ir kt.

Sausio 13-osios naktį per žmonių kraują televizijos bokštą užėmę tankai pasuko netoliese stovinčio Radijo ir televizijos komiteto link. „Visą kūrybinę grupę išrikiavo prie sienos vienoje pusėje, kaip prieš sušaudymą, o kitoje pusėje išsirikiavo desantininkai ir užsitaisė automatus. Va, tada tai buvo kulminacija, kai galvojau, – viskas“, – tą naktį prisiminė ten dirbęs Vytautas Markevičius.

Kelerius metus Lietuva teikia tiesioginę paramą kitoms valstybėms, tad iš įprasto sau pagalbos gavėjos vaidmens perėjo į naują – paramos teikėjos. Persiorientuoti turi ne tik valdžios institucijos, bet ir visuomenė. Užsienio reikalų ministerijos Daugiašalių santykių departamento direktorius Rokas Bernotas teigia, kad valdžia pati tik dabar baigia mokytis ir keičia savo supratimą, bet tam tikrą persilaužymą jau galime pastebėti ir žmonių poelgiuose.

Lietuviai mūru stoja ginti savo pozicijų mūšyje dėl Europos Sąjungos biudžeto, kad tik negautume mažiau. Bet ar stotume lygiai taip pat ginti savo įsipareigojimų teikti paramą kitoms valstybės? 2004 m. pabaigoje Pietryčių Azijoje įvykusi tragedija ir dosni Lietuvos gyventojų parama tarsi nepalieka abejonių – nelaimės ištiktiems žmonėms paaukota daugiau nei milijonas litų, vadinasi, esame solidarūs ir užjaučiantys.

Vos dėlto politinėje Lietuvos padangėje susitelkia juodi skandalo debesys, visi sužiūra į laikinąsias komisijas. Ar laikinųjų komisijų sudarymas išties yra neišvengiama būtinybė, ar besitęsiantis jų vajus tiesiog atveria opiausias mūsų valstybės valdymo ydas? Valdančiajam kvartetui užblokavus iniciatyvą per laikinąją komisiją ištirti premjero Algirdo Brazausko šeimos verslo reikalus, opozicijai, atrodo, neliko nieko kito tik kaip konstatuoti triuškinamą smūgį šalies demokratijai ir blaškytis i...

Bene vienintelis dabartinės mūsų šalies teritorijoje išlikęs Mažosios Lietuvos kultūros paveldo objektas - Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose įkliuvo į verslo interesų spąstus. Kultūrininkų bandymas praplėsti muziejaus erdvę atsimušė į priešingus užmojus - norą muziejų paversti pelno šaltiniu. Garsaus XIX a. pab. – XX a. pr.

Nieko tokio, kas galėtų atsiliepti dvišaliams santykiams, neįvyko, - toks dažniausiai buvo girdimas balsas Lietuvoje, po Seimo ir prezidento rinkimų Lenkijoje. Iš tikro dešiniųjų pergalė buvo laukta, spėlionių kėlė tik ar kaimynės valdžia atiteks liberalams, ar konservatoriams. Laimėjo pastarieji, su dvyniais broliais Kaczynskiais priešaky. Bet ir tai Lietuvoje nesukėlė jokio didesnio nerimo.

Mūšyje dėl "abonento" girdime tik kelių patrankų šūvius. Todėl "Omni.lt" domėjosi, kodėl vis sunkesnę kaltinimų naštą turintis pakelti Vilniaus meras Artūras Zuokas išlaiko stabilią koaliciją savivaldybės taryboje, ką apie skandalą mano tylesni šios koalicijos nariai ir kodėl jie išlieka kompromituojamo mero rėmėjais. A. Zuoko vadovaujamą koaliciją Vilniaus miesto taryboje sudaro liberalai, modernieji krikščionys demokratai, lenkų bendruomenės ir nepriklausomi atstovai.