Egidijus Aleksandravičius: Dar 1991-1992 m. besikuriantis Vytauto Didžiojo Universitetas (VDU) ieškojo erdvės įkurdinti viliojamus iš užsienio ir Lietuvos profesorius. Tuometinė universiteto valdžia suderėjo su miestu dėl žemės sklypo Botanikos sodo pašonėje, keli šimtai metrų nuo paties sodo, o tame tarpe išsibarsčiusios kelios privačios erdvės. Tas sklypas buvo duotas, pradžiai tikintis kreditų ir didesnėms statyboms, vėliau, sužlugus viltims tai pasiekti apsispręsta statyti sublokuotus namus tokiomis kompozicijomis, kad netrukdytų nevienodu laiku ir tempu statantiems asmenims. Tam buvo sukurta bendrija, jai ir buvo skirta žemė. Tipingai tiems chaotiškiems laikams - kai dar ir vadinamos raudonos linijos ir detalieji planai buvo nenubrėžti. Berods jų tada dar ir nebūdavo. Toje vietoje, beje, dar sovietmečio Kauno urbanistiniuose planuose buvo braižomos statybvietės. Jei tuometinė VDU valdžia paliko kokius nors biurokratinius rykus - apie ką užsiminė Seimo komitetas, peikdama rektorių B.Vaškelį, tai tuo metu manęs VDU nebuvo. Šis faktas yra labai svarbus, kai brukamos publikacijos apie mane, kaip kone svarbiausią bendrijos narį ir "vagį". Kita vertus, jokio nusikalstamo turinio nei ši komitetas, nei prokuratūros, nei teismas, į kurį kreipėsi mūsų bendrija, nenustatė. Priešingai, teismo sprendimas parodė vietinės biurokratijos aplaidumus.
1994 m. pavasarį VDU valdžia prikalbino mane imtis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanystės, o B.Vaškelis tiesiog įkalbėjo, užleisdamas man savo "vietą" bendrijoje - jis apsisprendė pirkti butą Vilniuje. Taip tapau tos "žemgrobių" bendrijos nariu, ėmiausi savo jėgomis statytis namuką. Žemė iki šiolei yra bendrijos, ne mano. Visokios diskusijos vyksta dėl tos bendrijos likimo, o specialus dėmesys iš išorės padaro tai skausmingu košmaru. Per dešimtmetį buvo kokios šešios puolimo bangos. Pradžia atpažintina tada (maždaug 1998 m.), kai VDU ėmėsi tvarkyti it kolchoze susitelkusį sodo mokslinį personalą, prigriebė grobstymus ir interesų konfliktuose atsidūrusius bemokslinius mokslinius bendradarbius. Vienas iš jų, atrodo, dabar yra nenuilstantis Balso komentatorius. Tad tokios istorijos. Per visą tą laiką buvo Bendrijos vadovybė, keli VDU rektoriai ir taip toliau. Bet aš negaliu demonstruoti savo "atskirojo nekaltumo". Tame procese buvo daug "bardako" ir susisvarbinusių žmonių atsainumo. Buvo didelės įtampos paties VDU viduje. Blogiausia, kad jaučiaus tam tikra prasme pasiaukojęs vykdamas į provinciją, o gavau priešingą rezultatą. Man nuoširdžiai skaudu. Tad čia ir yra visa istorija.
