Vyriausybei geriau sekasi piešti skaidres ir rašyti deklaracijas bei dumti akis, nei įgyvendinti konkrečius energetinius projektus, – mano buvęs Europos parlamentaras, ekonomistas Eugenijus Maldeikis. „Balsas.lt“ teiravosi jo apie Visagino atominės elektrinės projekto perspektyvas ir bendrą energetikos projektų būklę.
– Kodėl galėjo žlugti konkursas strateginiam investuotojui? Kas visgi nutiko? Ar tikrai sutrukdė rusų šnipai ir diplomatai, kurie kažkaip sužinojo Lietuvos labai saugotą paslaptį – konkurso dalyvių sąrašą?
– Aš norėčiau pažvelgti į tai kitu kampu. Mano požiūriu, politinės valios prasme, Lietuva turėjo dvi alternatyvas. Pirmoji yra ta, kurią šiandien mėginame įgyvendinti ir gauname logišką rezultatą. Nutarta, kad Lietuva pati sau užsitikrins energetinį saugumą. Tarsi kartu su latviais ir estais, bet tai tik žodžiai, kadangi gilesnių susitarimų nėra, o laiko praėjo daug. Nutarta imti ir pasistatyti sau elektrinę, apsirūpinti, būti saugiems ir dar duoti kažką draugams. Šio trumparegiško modelio rezultatą dabar ir turime – jį pakomentuosiu vėliau.
– Kokia ta jūsų minima alternatyva?
– Antroji alternatyva, kuri nebuvo svarstyta, yra sudėtingesnė. Lietuva, o tiksliau – tie žmonės, kurie priiminėjo sprendimus, turėjo imtis iniciatyvos ir, kaip Europos Sąjungos (ES) nariai, pateikti pasiūlymą baltarusiams bei rusams. Jo esmė – Lietuva, kaip turinti branduolinė Ignalinos įdirbį ir reikiamą infrastruktūrą, stato regione modernią elektrinę. Kaip brandi ES narė, norinti būti regiono lyderė, Lietuva galėjo: pirma, užsitikrinti savo saugumą; antra, tapti stambiu regiono energetiniu žaidėju, aprūpinant tą regioną elektra, trečia, ko mes visi skelbiame norį, turėti eksportą. Dešroms mes kažkodėl eksporto norime, o štai energetikoje mums jo kažkodėl nereikia, nors elektra yra strategiškai svarbesnė prekė ir labai pelninga. Tai padidintų mūsų ekonominį ir politinį svorį ir kartu didintų saugumą.
– O kokia būtų politinė nauda?
– Tai didintų mūsų politinį svorį ES, nes būtų galima kalbėti, kad esame brandūs jos nariai, palaikome ryšius su rusais ir baltarusiais ne šnibždėdami kažką į ausį ar deklaruodami kažkokius posūkius, o vykdydami realius, svarbius partnerystės projektus. Mes užmirštame, kad pasaulyje tik kiek daugiau nei trisdešimt šalių turi branduolines jėgaines. Tai yra klubas. Tai buvo rodiklis, kad esame aukštųjų technologijų šalis. ES, santykių su Rusija kontekste, būtų labai apsidžiaugusi, kad Lietuva imasi ir sugeba vaidinti realų, o ne deklaratyvų vaidmenį šioje srityje. Neišnaudojome fakto, kad nei Kaliningradas, nei Baltarusija, kur mėginama vystyti atominius projektus, neturi to įdirbio ir infrastruktūros, kokią turime mes, dėl Ignalinos.
– Bet mes juk aiškiai deklaravome, kad norime būti nepriklausomi nuo rusų visomis prasmėmis, tad ir rusiško reaktoriaus nenorime.
– Alternatyvos realiai būtų dvi – prancūziškas reaktorius arba rusiškas. O kaip gi yra Europoje? Reaktoriai yra arba europietiški, arba rusiški (kaip ir naftos perdirbimo gamyklos yra iš tokių pat alternatyvų visoje Europoje). Europietiški – reiškia prancūziški. Dabar įsivaizduokite – į tokią mažą rinką ateina visiškai naujas operatorius. Ar jam naudinga čia rizikuoti ir mėginti suvaldyti situaciją? Lenkijoje dar suprasčiau – didelė rinka. Štai ir turime rezultatą, kad niekas neatėjo. O tai, kad nuo mūsų slėpė neva egzistavusių dalyvių sąrašus, aiškino, kad pralaimėtojų akcijos nukris, jei kas sužinos – tai akių dūmimas kvailiams.
Kokios paslaptys, kai egzistuoja penki ar šeši galimi dalyviai? Amerikiečių „Westlinghouse“, prancūzų „Areva group“, kanadiečiai, japonai, tie patys korėjiečiai ir dar rusai, kurių baidomės? Šiame klube visi nutuokia apie vienas kito planus, tad visas tas paslapčių saugojimas yra vaikų žaidimas.
Suomijoje, kažkodėl, viskas buvo vieša ir jokie rusai nesutrukdė, nors ir į Suomiją jie eksportuoja energiją.
Kartoju, mes neįvertinome, kiek kainuoja turėti patirtį, specialistus. Kiek kainuoja juos paruošti. Rusai, kurie turi ROSATOMĄ, žinoma, ras iš kur permesti specialistų, kuriuos patys ruošia. Baltarusiai viso to neturėjo ir neturi. Mes nepasinaudojome. Galiu tik nusistebėti, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuomet Rusijos premjeras Vladimiras Putinas jai dar prieš kurį laiką pasiūlė dalyvauti Kaliningrado projekte, nepateikė pasiūlymo rusams dalyvauti mūsiškiame. O gal mes pirmi ir turėjome tai siūlyti? Kaip pirmi turėjome siūlyti ir tą patį vamzdį, kuris dabar vadinasi „Nord Stream“. Vietoje to juk irgi sapnavome tuo vamzdžiu ateinančius rusų kareivius....
– O dabar kalbėtis su rusais ar baltarusiais būtų vėlu?
– Manau, traukinys jau nuvažiavo. Ir politine prasme, ir visomis kitomis.
– Dabar Energetikos ministras Arvydas Sekmokas ir visi, kas jam antrina, kalba apie tiesioginių derybų etapą ir net nesutinka, kad konkursas žlugo. Perėjo, anot jų, į naują fazę ir tiek... Pagaliau ir daryti nėra ką, nes A. Sekmoko sukurtoje nacionalinėje energetikos strategijoje ir jos pristatymo metu aiškiai deklaruota – strategijos ir visų vizijų ašis yra atominė elektrinė, o be jos – nieko nebus: nei saugumo, nei patikimo elektros tiekimo už priimtiną kainą. Ką daryti? Išmesti strategiją? Rašyti kitą?
– Geras klausimas. Vyriausybė paprašė, kad „N. M. Rothschild &. Sons“ pagrįstų atominės reikalingumą, už tai sumokėjo ir kompanija sąžiningai padarė, ko prašyta. Būtų paprašę pagrįsti visko pervedimą į biokurą – būtų pagrindę, patikėkite. Kur dėti studiją, jei nebereikės atominės – klauskite vyriausybės.
Taip. Dabar reikia tikrai eiti kalbėtis ir tikėtis, kad kažkas užsikabins, nors aš tuo ir abejoju. Tik dabar jau teks sutikti su tomis sąlygomis, kurias padiktuos tas, kurį prisiprašysime. Iškart įvertinkime ir pasakykime, kad Kaliningrade rusai elektrinę tikrai pastatys, nes turi technologiją, specialistus ir finansus (tai ne 1990 metų rusai). Aš dar būdamas Europos Parlamente, kai išgirdau šią naujieną, supratau, jog tai bus smūgis mūsų planams. Gi premjeras Andrius Kubilius dar ligi šiol aiškina, kad čia rusų propaganda ir jie blefuoja.
– Tačiau „blefuodami“ gali pasakyti kokie bus reaktoriai, kokio galingumo, kas finansuoja, kada pradės veikti. O ką gali pasakyti mūsų neblefuojanti vyriausybė?
– Būtent, kad nieko. Tad ir beliko vienintelis kelias – jei kas nors sutiks – prisiimti žiaurias sąlygas, nes tas, kas čia ateis, turės ne tik konkuruoti su Kaliningrado elektrine, kuri tikrai bus pigesnė, bet ir rizikuos įsivelti į politinį konfliktą su ta pačia Rusija. Dabar partnerį mums reikia sudominti kažkuo ypatingu, kad jis tam ryžtųsi...
– Turite omenyje kokius nors eksperimentinius dalykus? Tarkime, tik Lietuvai pakankamą mažo galingumo reaktorių, kurį koks nors „Westlinghouse“ yra nusipiešęs tik eskizuose? Sutikti pabūti poligonu?
– Taip. Tai vienas iš variantų, bet už tai reikės ir sumokėti plačiąja prasme. Prisiimti visas technologines, ekonomines, politines rizikas, kurių būna. Pažiūrėkite – net ir „Areva grop“ Suomijoje iškrito iš visų statybos grafikų, tuo didžiai pradžiugindama atominės energetikos priešininkus – žaliuosius, kitokios energetikos lobistus ir pan. Lietuva, jei žlugs jos projektas, padarys dar ir žalą pačiai branduolinės energetikos plėtrai. To irgi nedera pamiršti. Tai taip pat aukštoji tarptautinė politika. Suvaldyti tokį projektą – didžiulė atsakomybė ir kartu prestižas.
– Gal Lietuvai dabar aktualiausia nusitiesti bent jau kabelį į Švediją?
– Tai galima padaryti. Tik jis prasmę turi vieninteliu atveju – jei turėsime atominę. Nes Skandinavijos elektros rinka yra deficitinė ir importuojanti. Gal pastačius jėgainę Suomijoje padėtis ir keisis – negaliu pasakyti.
– Kalbant apie atominės elektrinės ir visos energetikos strategijos finansavimą, sakoma: reikia apie 30–40 milijardų litų. Maždaug tiek, kiek jau dabar sudaro valstybės skola. Bet A. Sekmokas sako, kad viskas vis tiek atsipirks per maždaug dešimtį metų, nes jei vietoje generuosime tai, ką turime importuoti (energijos trūkumą), pinigai liks Lietuvoje. Jūsų komentaras?
– Aš patikėčiau tuo, jei matyčiau realius žingsnius. Kalbame apie energetinį saugumą, sukūrėme net ministeriją, o kai kurie itin svarbūs klausimai jos net nedomina. Smagiau vėl jungti, sujungti kažkada išskaidytus paskirstymo tinklus. Tokios reformos, nors ir kainuoja, jokios prasmės neturi. Neseniai buvo mėginimas Vilniaus šilumos ūkį, kuris suvartoja trečdalį visos Lietuvos importuojamų dujų, pertvarkyti, kad naudotų biokurą. Klausimas net nebuvo nacionaliniu mastu svarstytas – paliktas Vilniaus miesto tarybai. Ten kilo šurmulys, kad čia „Rubiconas“ ir taip toliau. Tegul ši kompanija negera, suraskite gerą, išdiskutuokite reikalą ir padarykite tai – bus rezultatas – Lietuvai reikės trečdaliu mažiau dujų. Štai jums būtų ir žingsnis link saugumo ir t.t. Bet tai nedomina nei ministerijos, nei vyriausybės. Tai nurašoma į savivaldybės vidaus reikalus. Konkretūs darbai energetiniam saugumui nepadaromi. Skaidres ir deklaracijas kurti lengviau.
