Kokios šiandien yra dažniausios skyrybų priežastys? Ar jos skiriasi nuo tų, kurios būdavo anksčiau?
D. Ražauskas: Man būtų sunku kalbėti, kokios buvo anksčiau, nes klausimas, kiek mes kalbame anksčiau. Aš dirbu tik pastaruosius 15 metų. Per apytiksliai praeitą dešimtmetį iš esmės niekas daug nepasikeitė. Gal tik tiek, kad atėjo daugiau virtuali realybė, virtualios technologijos, socialiniai tinklai, atsirado visokie pykčiai dėl susirašinėjimo su priešingos lyties atstovais socialiniuose tinkluose, virtualios neištikimybės, bendravimai, susirašinėjimai ir t. t. Galbūt šito truputį padaugėjo, nes atsirado naujos technologijos.
Dažniausiai man tenka susidurti su tokiomis skyrybų priežastimis, kaip dažni konfliktai, nesugebėjimas suvaldyti savo ego, charakterio, to subalansuoti. Kyla nuolatiniai ginčai, konfliktai, kurie žmones išvargina ir nėra noro tęsti santykių. Neištikimybė irgi pakankamai dažnai paskatina skyrybas.
Tokios priežastys kaip aistros pasibaigimas, santykių atvėsimas, atšalimas. Taip pat įvairiausios priklausomybės: nuo alkoholio, narkotikų, pornografijos, telefono, kas irgi yra tik pastarąjį dešimtmetį atsiradęs reikalas. Prieš keletą dešimtmečių mes neturėjome tokių technologijų, kad galėtume sėdėti visą dieną prie telefono, nes nebuvo pakankamai išvystytas šitas reikalas.
Dėl kokių dalykų poros šiandien labiausiai pykstasi?
D. Ražauskas: Jos pykstasi dėl pačių įvairiausių dalykų, nes kiekvienoje poroje konfliktai yra šiek tiek unikalūs. Žmonės turi skirtingas vaikystes ir paauglystes. Iš ten atsineša traumų, nusivylimų, savivertės kažkokių iškraipymų. Labai retas užauga ir praeina paauglystę, vaikystę, visus mokyklos laikus, pirmąsias meiles, pirmus romantinius santykius negavęs jokių traumų ar rimtesnių psichologinių smūgių.
Viskas priklauso nuo to, kokį mes bagažą iš praeities atsinešame, kokia mūsų genetika, kokį tėvų pavyzdį matėme. Būtent dėl to labai išsikraipo konfliktai, jie būna skirtingi. Vienoje šeimoje vieno dalyko nesupranta, kitoje šeimoje kito dalyko nesupranta. Visų konfliktų esmė yra, kad mes turime dvi atskiras asmenybes, du ego, nenorinčius nusileisti.
Kitaip sakant, visų problemų šaknis yra mūsų susitapatinimas su savimi, žiūrėjimas tik į save, noro neturėjimas empatiškai pasigilinti į kito savijautą, jausmus, praeitį ir traumas. Kartais priežastis yra neišgydytas žmogus. Nėjo pas psichologus, psichoterapeutus, nėra susitvarkęs su savo praeitimi, atleidęs savo skriaudėjams, susitaikęs su savo tėvais ar jų padarytomis nuodėmėmis vaikystėje. Tai tampa stabdančiais blokais. Kiekviena pora, kuri gyvena buityje, santykiuose atsiranda 108 priežastys, dėl ko galima pyktis ir dėl ko galima nesutarti. Tos priežastys istorijoje kartojasi.
Dabar dažnai kalbama, kad poros skiriasi, kadangi nori siekti asmeninių karjeros aukštumų. Kaip manote, ar tai tiesa? Kaip santykius veikia skirtingi karjeros prioritetai ir darbo tempas?
D. Ražauskas: Ir taip, ir ne. Laikas nuo laiko aš turiu klientų, kurie abu yra labai ambicingi, labai investuoja į savo karjeras, nenori mažinti apsukų ir tiesiog pritrūksta laiko buvimui kartu, meilei ir šilumai. Galima sakyti, kad tokių atvejų tikrai būna. Ar tai yra masinis reiškinys? Aš nematau ir negalėčiau įvardinti, neturiu tokios statistikos.
Skirtingi karjeros prioritetai ir darbo tempas veikia santykius, žinoma. Ypač jeigu abu yra mirtinai susikoncentravę į karjerą, tai garantuotai taps kažkada jų susikirtimu. Turiu dažnai porų, kai vienas labai pasinėręs į karjerą, kitas labiau šeimyniškas žmogus yra. Tokioms šeimoms anksčiau ar vėliau iškyla rimti sunkumai. Reikia persvarstyti, peržiūrėti vertybes.
Jokia šeima be laiko, dėmesio, buvimo kartu, be laiko leidimo kartu, bendrų tikslų negali ilgalaikėje perspektyvoje sėkmingai išsilaikyti. Ji vienaip ar kitaip pradeda šlubuoti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia siekti karjeros tikslų, tiesiog psichologijoje raktinis žodis yra balansas. Reikia ieškoti balanso, kad ir šeima gautų laiko, ir karjera nenukentėtų. Tą balansą šiais laikais atrasti labai sunku, nes yra daug įvairių trikdžių, priklausomybių, informacinio triukšmo. Bet kokiu atveju atsakymas yra balansas.
Ar karjera svarbiau už šeimą?
Ar žmonės šiais laikais karjerą stato aukščiau šeimos? Ar tai gali būti viena iš prastos demografijos priežasčių?
D. Ražauskas: Ir taip, ir ne. Nėra vienareikšmio atsakymo, nes aš vis daugiau konsultuodamas jaunimą susiduriu su tokiais brandžiais ką tik tapusiais pilnamečiais, kurie labai sąmoningai žiūri į šeimos kūrimą ir nori jos ateityje. Aišku, yra žmonių, tikrai negalima pasakyti, kad jų mažėja, kurie labai koncentruojasi į savo pasiekimus, karjerą. Tai nėra blogai. Tiesiog reikia viską gyvenime balansuoti.
Reikia atrasti laiko šeimai, sportui, karjerai. Ką rodo statistika? Vien tik sunkus darbas ir daug darbo ilgalaikėje perspektyvoje neatsiperka, nes yra labai svarbus ir sveikatos, ir sėkmės faktorius, ir daug kitų dalykų. Nėra taip, kad tie, kurie dirba dieną ir naktį, jie galų gale laimi.
Kalbant apie prastus demografijos rodiklius tiek Lietuvoje, tiek visame Vakarų pasaulyje, Vakarų Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai jau seniai bando išsiaiškinti sociologai, psichologai, įvairios jungtinės pajėgos. Niekas nėra išradęs jokio moksliškai, tikro atsakymo, sprendimo, kaip sugrąžinti gimstamumą. Panašu, kad su geru gyvenimu, karjeros galimybėmis, pakilusiais atlyginimais, bendru pragyvenimo lygiu visose pasaulio valstybėse, kuriose tai nutinka, ateina ryškus gimstamumo mažėjimas.
Kitaip sakant, nei Lietuva, nei jokia, man žinoma, Vakarų pasaulio valstybė nėra demografijos klausimo užtikrintai ir solidžiai išsprendusi. Aš nekalbu apie sprendimą įsileisti 100 tūkst. ar 200 tūkst. imigrantų, nes jie sukelia įvairiausias kultūrines, integracines problemas. Imigrantas imigrantui nelygus, ne visi jie norės dirbti. Galų gale yra klausimas, kokia jų kultūra, religija, ką jie atsineša, kaip jie vėliau integruosis ar neįsiintegruos.
Tai yra nemažai valstybių vakaruose, kurios, dabar, švelniai tariant, gailisi savo daugiametės politikos, kad tiesiog įsileiskime bet ką, atverkim plačiai duris imigracijai ir taip išspręsime gimstamumo problemą. Taip, gimstamumo problemą tarsi kuriam laikui mes nustumsime į šešėlį ir išspręsime, bet ilgalaikėje perspektyvoje mes turėsime daug sociokultūrinių ir ekonominių problemų, ką rodo kai kurių Vakarų valstybių praktika.
Demografinis klausimas yra atviras visam vakarų pasauliui. Panašu, kad reikia aktyvesnio politikų įsikišimo ir darbo. Reikia didesnio gimstamumo skatinimo, mokestinių lengvatų, įvairiausių privilegijų šeimoms, kurios turi vieną, du, tris, keturis vaikus ir t. t. Kitaip sakant, reikia labai aktyvaus ir apčiuopiamo skatinimo.
Žinoma, tai dar nėra garantija, kad tai galutinai suveiktų. Tiesiog nėra nei vienos Vakarų valstybės, kuri būtų labai drastiškai, radikaliai tai iki galo pabandžiusi. Panašu, kad visiems tas laikas artėja arba reikės įsileisti daugybę imigrantų, o tai irgi gali turėti liūdnų pasekmių, kai atsiranda getai, rajonai, kur net policija bijo važiuoti. Labai nesinorėtų tokio scenarijaus Lietuvoje.
Kalbant apie tai, kad žmonės stato karjerą į pirmą vietą ir dėl to negimsta vaikai, aš nesutikčiau, nes šis reiškinys turi daugybę dimensijų. Jeigu viskas būtų taip paprasta, mokslininkai seniai būtų atradę sprendimus. Tai sudaro daugybė faktorių.
Pirmiausia manyčiau, kad tam įtakos turi visa pasikeitusi kultūra, aplinka, mūsų senėjanti visuomenė, ne visada aiškios ekonominės ir geopolitinės sąlygos, daugelis kitų faktorių. Lauksime kažkokio stebuklo iš mūsų politikų ir sociologų, bet tikrai nesitikiu, kad lengvai pavyks šitą klausimą išspręsti, nes karjera nėra vienintelis atsakymas sprendžiant gimstamumo klausimą.
Dėl ko dažniausiai kyla ginčai skyrybų metu?
D. Ražauskas: Įvairiai, yra kelios pagrindinės kategorijos. Viena iš dažniausių konfliktų priežasčių skyrybų metu – kaip pasidalinti turtais. Ypač jeigu kažkuris kažką pirko, kažkas investavo, apiformino ant kažkurio vieno įmonę, ant kito namą, kažkas nupirkta iš bendrų pinigų. Iškyla klausimas, kaip dabar viską atsekti, kaip viską dalintis. Dar yra krūva vaikų, kas globos vaikus. Tai pinigai tikrai yra dažnas klausimas arba problema.
Dėl vaikų pakankamai dažnai kyla pykčiai. Kai kurios šeimos iš anksto turi kažkokį susitarimą ir nesipyksta dėl vaikų globos, bet kai kurios dar nėra apsisprendusios ir dažnai sužaidžia jų ego, keršto elementai. Kartais mes tikrai turime tokią situaciją, kai labai aršiai yra nepasidalinama vaikais ir vyksta negražūs draskymaisi per teismus, bandymai prisiteisti ir įrodyti. Vaikai dažnai irgi papuola tarp tų dviejų ugnių. Tai yra liūdnas reiškinys ir tikrai nepadeda jų vaikų sveikatai.
Kas pražudo santykius?
Jei reiktų įvardinti vieną dalyką, kuris „pražudo“ santykius, kas tai būtų?
D. Ražauskas: Vieno absoliutaus dalyko negalėčiau išskirti, bet manau dažniausiai tai elementarus psichologinių žinių neturėjimas ir nesupratimas, kad partneris gali visiškai kitaip jausti ir matyti tą pačią realybę. Jis gali kitaip suprasti tuos pačius įvykius, būti kitaip traumuotas arba atsinešti kitokias patirtis, modelius iš šeimos, vaikystės. Todėl jį kritikuoti, pulti ir sakyti, kad blogai elgiasi, viskas blogai, yra neverta.
Dažniausiai yra trūkumas žinių, supratimo, empatijos, įsijautimo į partnerį. Reikia tokios terapijos ir psichologinio darbo, kad tas situacijas galėtų subalansuoti ir išspręsti. Aš sakyčiau, kad tai, galbūt, yra vienas iš dalykų, kurio labiausiai trūksta, norint išvengti dalies skyrybų.
Gal turite kokių nors įdomių skyrybų istorijų?
D. Ražauskas: Mane labiausiai visada įkvepia istorijos, susijusios su skyrybomis, kurios parodo asmenybės augimą ir pasikeitimą. Turėjau klientus, kur prieš 10 metų įvyko skyrybos. Tiksliau, vyras netikėtai pabėgo, dingo ir niekada nekontaktavo su savo dviem vaikais ir buvusia žmona. Žmona nusprendė tą traumą išsigydyti, nes pamatė, kad su dabartiniu, nauju vyru stringa santykiai. Kaip mes išsianalizavome psichologinėse konsultacijose, taip buvo todėl, kad atsirado tarsi blokas vyriškai giminei.
Ji negalėjo atsiverti ir priimti iki galo meilės, šilumos, nes nuo praeito vyro, kuris pabėgo, yra išlikęs užsiblokavęs santykis su vyrais. Mums bedirbant, darant psichologinius pratimus, jai skaitant knygas, tobulėjant, dirbant su savimi įvyko labai gražus lūžis, kuris kažkokiu būdu tą vyrą paskatino paskambinti, atsiprašyti, pradėti kontaktuoti su vaikais, pervesti pinigų šeimai, kurią jis kažkada paliko.
Svarbiausia, jog tai padėjo užgydyti tos moters traumas, nes ji gavo atsiprašymą. Ji pati darė įvairius atleidimo, paleidimo, emocijų pratimus ir jai santykiai su dabartiniu vyru susibalansavo ir pagerėjo. Jai pavyko tą seną nuoskaudą, įsižeidimą, kuris buvo ant visos vyrų giminės, nusiimti ir tokiu būdu turėti jau stabilius, gražius santykius.
Pabaigai labai norėčiau užakcentuoti, kad ir kokia būtų sunki santykių ar gyvenimo situacija, visada reikia nepasiduoti ir ieškoti sprendimų. Jeigu pačiam nepavyksta knygose, literatūroje, paskaitose, seminaruose rasti tų atsakymų, tada nebijokime kreiptis pagalbos pas psichologą ar psichoterapeutą.
Konsultuotis, ieškoti, žiūrėti, ką gali pasiūlyti mokslo pasaulis, nes svarbu yra priimti praeitį ir jai atleisti. Tai nereiškia, kad mes visiškai susitaikome ir tampame akli, kvaili. Jokiu būdu ne, bet nešioti skausmą ir būti savo praeities vergu, kaliniu yra mažų mažiausiai kvaila. Todėl padirbti su praeitimi ir dabar turėti gražią ateitį, švarų ir pasitikintį vidų, sutvarkytą savivertę linkėčiau kiekvienam. Matau, kad po truputį prie to judame.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
