Tuo metu viešose vietose Kauno valdovais jautęsi nusikaltėliai šiurkščiais veiksmais siekė įbauginti visuomenę.
Užvirė kova dėl įtakos
Apie kriminogeninį Lietuvos TSR foną tuo metu byloja ir 1989-ųjų kovo 27-ąją Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Organizacinio inspekcinio skyriaus parengta slapta pažyma apie kovos su organizuotu nusikalstamumu Lietuvoje būklę. Joje pažymima, kad „Vilniuje egzistuoja Vesnuškos grupė, Klaipėdoje vyksta ginčai dėl įtakos sferų tarp Gaidjurgio ir Burilianų grupuočių, Alytuje veikia Kubės grupė, Biržuose – Karveliai, o Kaune – Daškiniai...“
Kaune dėl įtakos su žemesnio rango Vilijampolės Daktarais ir kitomis gaujomis vis dažniau pradėjo kovoti jauni Žaliakalnio sportininkai, anksčiau su teisėsauga nekonfliktavę. Remigijaus Daškevičiaus suburtas jaunimas tapo įžūlus ir absoliučiai nebesiskaitė su vyresniaisiais, kai didžiausi Daktarų autoritetai – Henrikas Daktaras, Vidmantas Siaurusevičius, Rimvydas Žilinskas, pagarsėjęs pravardėmis Taisonas ir Rimvis – Sibire atliko bausmes už lapių vagystes.
Tais laikais Kaune klestėjo nuo Daktarų atskilę Kampiniai ir Daškiniai. Reketo klestėjimo metais R. Daškevičiaus-Daškės pasekėjai išgarsėjo savo šaltakraujišku žiaurumu. Žaliakalniniais anuomet reketuojamus Kauno verslininkus gąsdindavo netgi didžiausi jų konkurentai – vilijampoliečių gaujos veteranai.
Atrodo, kad Daškės vyrai nesiskaitė su jokiais autoritetais. Jiems buvo tas pats, kas prieš juos: ilgametis konfliktuojančios gaujos atstovas, turintis užnugarį netgi Rusijoje, žinomas verslininkas ar aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ryšių turintis bankininkas.
Naktinės provokacijos
Kadangi R. Daškevičiaus sėbrai veikė agresyviai, su jais netrukus pradėjo skaitytis. Jie į savo grupuotę ėmė vilioti netgi kai kuriuos įtakingus žmones iš kitų miesto gaujų. Į savo gretas Daškiniams kuriam laikui buvo pavykę prisivilioti ir patyrusius plėšikus, vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių išėjusius į aną pasaulį: Gintautą Bakanauską-Bakaną, Vaidotą Stankevičių-Smauglį, Ramūną Kuzminą-Ramaškę, Algirdą Žemaitį-Kuką, taip pat jau daugelį metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantį didžiulių aferų sumanytoją Mėjų Velonskį-Žydą.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Daškiniai nuolat siautėjo Žaliakalnio, Dainavos, Kalniečių rajonuose, važinėdami baltos spalvos „Žigulių“ markės devintukais užtamsintais langais, o vakarus mėgdavo leisti anuomet populiariame „Kolegų“ pramogų centre ir „Pasimatymo“ restorane.
Dėl tokių jaunųjų banditų išsišokimų į Kauną buvo nuolat siunčiami VRM įsteigto 6-ojo skyriaus pareigūnai. Neretai prieš juos, „šeštokus“, surengdavo provokacijas, kurių tikslas buvo vienas: sukompromituoti ir atleisti iš darbo arba bent kuriam laikui nušalinti nuo konkrečių bylų tyrimų banditams neparankius kriminalistus.
Vertas dėmesio pavyzdys: 1989-ųjų rugsėjo 25 dieną VRM Kadrų skyriuje buvo gautas piliečio E. B. pareiškimas apie tai, esą rugsėjo 23-iosios naktį naktį šeši esą girti Kauno 6-ojo skyriaus pavaduotojai, atvykę į „Pasimatymo“ restoraną, grasindami pistoletais prirėmę jį prie sienos, paskui išsivedę į lauką ir pavartoję prieš jį „fizinį smurtą“. Su panašiais pareiškimais tą pačią dieną į tuometinį Kauno Lenino rajono vidaus reikalų skyriaus viršininką kreipėsi dar du piliečiai.
Tačiau jau tą pačią rugsėjo 23-iąją Kauno VRV viršininkas J. Liaudanskas patvirtino Kadrų skyriaus išvadą, kurioje teigiama: „1989 m. rugsėjo 22 d. Kauno VRV 6-ojo skyriaus darbuotojai Olegas Mažuika, kapitonai S. Dzunkovas ir J. Dičiūnas, vyr. leitenantas R. Pravdzinskas, leitenantas A. Pravdzinskas, jaun. leitenantas R. Nekrošius vykdė priemones išaiškinant asmenis, terorizuojančius restoranų, kavinių ir barų lankytojus bei darbuotojus...
Apsilankę restorane „Žalias kalnas“, pareigūnai reketininkų nerado, todėl išvyko. Apie 0.30 val. važiuodami pro restoraną „Pasimatymas“, pareigūnai išgirdo garsą, panašų į šūvį. Susibūrę prie restorano įėjimo piliečiai, pamatę milicijos pareigūnus, išsilakstė. Pačiame restorane, ant laiptų, vyko muštynės, tačiau jų dalyviai, išvydę pareigūnus, taip pat pabėgo. Restorano lankytojai jokių pretenzijų milicijos darbuotojams nepateikė. Restorano „Pasimatymas“ darbuotojai G. ir B. pareiškė nematę jokių muštynių tarp milicijos darbuotojų ir lankytojų ir apskritai atsisako kažką aiškinti, nes ateityje nenori turėti reikalų su vadinamaisiais „reketininkais“.
Taigi duomenys apie tai, jog tuometines Kauno gaujas tramdę „šeštokai“ vartojo alkoholį arba patys terorizavo restorano klientus, sukeldami muštynes restorano patalpose, nepasitvirtino.
Sprogmuo nutraukė rankos plaštaką
1989-aisiais šalia „Pasimatymo“ įvykęs pirmas rimtas ginkluotas susirėmimas tarp Vilijampolės Daktarų ir Žaliakalnio Daškinių sukėlė dar nebūtą rezonansą – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio tarpusavyje konfliktuojančių banditų susirėmimų.
Plačiai nuskambėjęs seno H. Daktaro bičiulio Vladimiro Seneckio-Turisto arba Sosiskos nesėkmingas bandymas susprogdinti priešininkus iš Daškės gaujos aplinkos įsiminė daugeliui Kauno kriminalinio pasaulio atstovų. Būtent po minėto konflikto su tuo metu Kaune autoritetingiausia Vilijampolės grupuote Daškiniai pajuto nuolatinį jėgos struktūrų dėmesį – ir ne tik 6-ojo skyriaus, bet ir saugumo darbuotojų.
Nors tikėtina, kad konfliktų aiškinimosi vakarą prie „Pasimatymo“ buvo atvykęs ir pats R. Daškevičius, tačiau niekas iš tais laikais dirbusių kriminalistų negalėjo šio fakto patvirtinti.
Kaip pasakojo tuomečiame Kauno Lenino (vėliau K. Požėlos) rajono vidaus reikalų skyriaus tardymo poskyryje vyr. tardytoja dirbusi Nijolė R., Turistui netekus kairės rankos plaštakos nuo savadarbio sprogmens, skirto Daškinių vyrams, Kauno traumatologijos klinikoje susirinko visas tuomet įtakingiausių vilijampoliečių žiedas.
Nijolė R. tvirtino, kad tą vakarą palaikyti V. Seneckio su dovanomis ir gėlėmis atvažiavo ne tik jo sėbrai, bet ir jų žmonos, merginos, pasipuošusios išeiginiais drabužiais, išsikvepinusios prancūziškais kvepalais. Tą naktį klinikos koridoriuje tvyrojusi tokia įtampa, kad gerai savo darbo negalėję atlikti ne tik Turistą operavę chirurgai, bet ir jo sėbrus apklausę milicijos darbuotojai.
„Dėl šio įvykio tyrimas nebuvo pradėtas, nes abi pusės jį nuslėpė, niekas nieko konkretaus nepranešė“, – šiandien prisimena buvęs Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) pavaduotojas O. Mažuika.
Žudiko ieškojo tarp savų
„V. Seneckis paliko įžūlaus, chamiško asmens įspūdį. Tais laikais Kaune Turistas siekė dominuoti bet kokia kaina, todėl nebuvo mėgstamas net tarp artimiausių draugų, – „Akistatai“ prisimena buvęs ilgametis svarbių bylų tardytojas. – Kaskart mums atvykus atlikti kratos jo namuose, pasitikdavo baisiai piktai nusiteikęs ir sūnaus nekaltumu tvirtai įsitikinęs jo tėvas. Atrodo, buvęs vienas anuomet Kaune dislokuotų sovietų kariškių.“
Kauno ONTT veteranai prisimena, kad nuo jaunystės V. Seneckis turėjo didžiulį potraukį šaunamiesiems ginklams ir savarankiškai pasigamintiems sprogmenims. 1989-ųjų pavasarį į pirmąjį reketo žygį Vilijampolėje susiruošusių banditų automobiliuose milicijos darbuotojai surado daug metalinių strypų, o V. Seneckio mašinoje aptiko netgi įvairių savadarbių sprogdiklių ir detonatorių.
„Kartą Turistas buvo sulaikytas su ginklu. Tačiau dėl jo pateiktos istorijos – neva jis važiavo automobiliu, jį Aleksote sustabdė nepažįstamas vaikinas ir paliko jo automobilyje ginklą – netrukus tyrimą teko nutraukti ir jį paleisti“, – pasakojo O. Mažuika.
Iki šiol manoma, kad V. Seneckis buvo nužudytas 1993-iųjų liepą. Tuomet jis buvo pakviestas į Daktarų pamėgtą „Vilijos“ restoraną ir nebegrįžo. Kai kuriuos senus Daktarų gaujos nusikaltimus jau atskleidę ir prokurorams perdavę Kriminalinės policijos biuro pareigūnai mano, kad su šiuo, kaip ir su kitų Daktarų veikėjų mįslingu dingimu, yra susijęs Lukiškėse įkalintas H. Daktaras ir keli jau mirę asmenys.
