Šimtai tūkstančių lietuvių, kurie dabar sėdi be darbo, galėtų sukurti ilgalaikę pridėtinę vertę padėdami tiesti kelius, o ne tvarkydami parkus ar rinkdami šiukšles. Vyriausybei tereikia apsispręsti imtis užimtumo darbo rinkoje koordinavimo – tai turėtų tapti pagrindiniu savivaldybių rūpesčiu.
Kaip Lietuvoje sumažinti nedarbą? Ką daryti su 325 tūkst. darbo biržose užsiregistravusių bedarbių? Kokių priemonių turėtų imtis A. Kubiliaus Vyriausybė? Apie tai – „Balsas.lt“ kalbasi su Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi doc. dr. Boguslavu Gruževskiu.
***
– Vyriausybė dar tik siūlo priemones nedarbui mažinti – mažinti mokesčius pirmą kartą įsidarbinusiems, galimybę įsidarbinti su terminuota darbo sutartimi, taikyti lankstų darbo grafiką. Ar tokios priemonės bus veiksmingos? Kada jos realiai pradėtų duoti efektą, t.y. bent kiek amortizuotų nedarbo problemą?
– Tai, kad priemonės dar tik siūlomos parodo nepakankamą dėmesį, kuris skiriamas nedarbo mažinimui. O dar mažiausiai 3 mėn. praeis, kol šios priemonės pradės veikti.
Mokesčių mažinimas pirmą kartą įsidarbinusiems: idėja aiški, tačiau metais pavėluota. 2008-ųjų pabaigoje ir mūsų institutas ir kita tai taip pat nurodėme, tokios buvo ir Europos Sąjungos rekomendacijos. Vokietijoje taip pat buvo akcentuojama, kad būtent nedarbas yra pagrindinė problema, o mes pasirinkome ir kažkodėl garsiausiai kalbėjome apie biudžeto subalansavimą – kitų kalbų nebuvo.
O mes ir sakėme: biudžeto subalansavimas yra savaime suprantamas dalykas. O aktyviai sprendžiant nedarbo problemą lengviau subalansuotume ir biudžetą ir lengvesnes pasekmes turėsime. Politiniame lygmenyje taip būtų žymiai efektyviau: juk pigiau stabdyti nedarbą, jo augimą, išsaugoti užimtumą nei po to jį mažinti (bandyti amortizuoti). Ir tai tris kart brangiau nei investuoti į darbo vietos išsaugojimą, kompensacijas ir t.t.
Terminuota darbo sutartis, lankstus darbo grafikas – tai faktiškai įteisinta ir dabar, tai nėra nauja. Efektas bus nedidelis. Terminuotas užimtas patrauklus, tačiau mažiau socialiai apsaugotas.
Priemonė dėl pirmą kartą įsidarbinančiųjų turės tam tikrą efektą, tačiau ji turės ir neigiamą įtaką: kitos socialinės grupės, pavyzdžiui, dirbantys pensininkai gali būti atleidinėjami. Tad kur kas prasminčiau būtų taikyti pirmąją priemonę su antra.
Trečia priemonė, jos įtaka šių laikų darbo rinkoje. Ta priemonė dėl jaunimo turės tam tikrą efektą, tačiau yra efektas, kad turės ir neigiamą įtaką, kad atskiros grupės gali parrasti darbo vietą, formaliai tai tam laikotarpiui diskriminacija: atleisti pensininką. Taikyti pirmą priemonę su antra.
Tačiau priemonės turi būti sisteminės: ne bet kokį užimtumą reikia remti lengvatomis, o tik, pavyzdžiui, ugdantį. Remkime jauno žmogaus startą, o ne laikiną užimtumą. Valstybei turėtų būti svarbi jauno žmogaus tolesnė perspektyva. Kas iš to įdarbinimo, jei laikui pasibaigus jauną žmogų atleis – jį kažkas tuo metu išnaudos, jis nieko negaus: nei didesnės patirties, nei profesinių įgūdžių. O mes tiesiog „prašauname“: sumokėjome pinigėlius (darbdavys moka mažesnius mokesčius), už tai kad du privatūs asmenys gautų trumpalaikę naudą.
– Kokių dar siūlymų pasigendate? Gal valstybė galėtų kaip nors panaudoti ilgą laiką darbo ieškančius žmonės, o ne mokėti išmokas?
– Padėti gali tik priemonės orientuotos į gamybos raidą, nes svarbiausia – jos atsigavimas. Čia ir slypi visas mechanizmas. Jei jis nepajudės, visos tos antrinės, kurias jau aptarėme, priemonės efekto nepadarys niekada.
Kalbėkime pastangų užimtumo sferoje koordinavimą. Ir to turėtų imtis Finansų ir Ūkio ministerijos – kol kas jos nedaro nieko. Pirmoji – per mokestinę politiką, antroji – per ūkio įmonių restruktūrizaciją ir struktūrinį integravimą į investicinius projektus.
Pirmoje vietoje turėtų būti ne biudžetas, o užimtumas – orientuokimės ne į augančius pelnus, o socialinį naudingumą. Ir čia ypač svarbus pastangų koordinavimas.
– Kas turėtų to imtis?
– Kalbu apie savivaldybes. Šios galimybės visiškai neišnaudotos. Ir pirmiausia rajonų, ypač mažų, kur nedarbas milžiniškas. Svarbiausiu uždaviniu savivaldybėms turėtų tapti užimtumo organizavimas regiono lygmenyje. Pirmaeiliu!
Iš vienos pusės – teritorinių darbo biržų finansuojama sistema, iš kitos pusės – poreikiai, pavyzdžiui, viešieji darbai ir pan. Pradėkime kad ir nuo smulkių fizinių darbų: jei neturi būti pavieniai, o koordinuojami. Juk yra įmonės, jų transportas, mažiau naudojami autobusai. Bendrai organizuojame pastangas ir darome tai, kas gali tarnauti gamybai ateityje.
Meras jau iš ryto turi sužinoti, kas padaryta, kad neliktų apleistų žmonių. Turime daug mechanizmų, kaip darbo neturinčius aktyviai panaudoti. Yra masė potencialo: nejaugi mes nebeturime ką daryti?
Tiesiog susidaro įspūdis, kad galintys ir norintys dirbti žmonės jau niekam nebereikalingi. Žinoma, svarstant bedarbių panaudojimą regiono lygmenyje turi būti padaryti atitinkami sprendimai, jog tai būtų privalomas veiksmas. Iki tol, kol nesumažinsime nedarbo.
– Kitaip tariant, valstybės naudojama darbo jėga turėtų imtis ne, pavyzdžiui, parkų tvarkymo, o imtis didesnių ir ilgalaikių projektų. Gaires ir planus nubrėžtų Vyriausybė, Ūkio ministerija, o kontroliuotų ir įgyvendintų savivaldybės?
– Pastangų koordinavimu turėtų užsiimti ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – ji vykdo sanitaro funkciją. Kariu, žinoma, turėtų būti Ūkio ministerija ir Finansų. Būtent ten turi gimti sąlygos, kurios garantuotų nedarbo mažinimą.
Jei jau siekiame tokio tikslo, tai po 3 mėn. kiekviena ministerija man turėtų parengti ataskaitą, kaip jų pastangos įtakojo nedarbo mažinimą. Tą siūlo ir Europos Komisija.
Galime kalbėti apie konkrečius pavyzdžius. Tarkime, viešųjų darbų programa, kuri galėtų būti kontroliuojama Ūkio ministerijoje. Prisiminkime kad ir JAV, kur taikant tokias priemones šalyje pasikeitė visa transporto tinklo koncepcija. Kažkada planingai ir sistemiškai panaudojant darbo jėgą nuo traukinių transporto pereita prie automobilių – panaudojant viešuosius darbus sukurtas magistralinių kelių tinklas.
Jei to imtumės Lietuvoje! Dabar pinigai, kurie skiriami vešiesiems darbams pasiskirstomi per savivaldybes parkų tvarkymui. Gal sunkmečiu galėtume ir pakentėti ir metus kokius jų netvarkyti, bet per tą laiką baigti kokį kelio ruožą? Taip, galbūt reikėtų pasiskolinti, tačiau būtų investuota į infrastruktūros plėtrą. Reikia, kad žmonės neitų atsitiktinai dirbti: juk eitų į aiškią darbo vietą, būtų prižiūrimi, kontroliuojami, dirbtu pilną darbo laiką. Biudžeto pinigus galime skirti tikrai sisteminiams darbams, kurie kurs pridėtinę vertę ateityje.
***
Gegužės 1 d. Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje buvo beveik 325 tūkst. bedarbių: 136,6 tūkst. moterų ir 188,4 tūkst. vyrų. Nedarbas šalyje gegužės 1 d. sudarė 15,1 proc. visų darbingų šalies gyventojų.
