Visai neseniai socialiniame tinkle „Facebook“ buvo sukurtas netikras NATO ginkluotųjų pajėgų Europoje vyriausiojo vado admirolo Jameso Stavridžio profilis. Situacija atrodo labai komiška. Juk visi, kas norėjo, galėjo sužinoti, kad profilį sukūrė kinai.
Esą taip jie siekė pasinaudoti tikrojo Stavridžio aktyvumu socialiniame tinkle, prisivilioti admirolui artimus žmones ir surinkti apie juos asmeninę informaciją. Ką kinų šnipai surinko – neaišku, bet dabar visas pasaulis žino, kaip jie veikia socialiniuose tinkluose. Išorės stebėtojui kyla suprantamas klausimas – kokia viso to prasmė? Jei mes tiek daug žinome apie šnipus, tai ko jie dar nežino vieni apie kitus?
Iki šiol slaptojo agento gyvenimą įsivaizdavome taip, kaip aprašė Ianas Flemmingas: „Bondas pasilenkė ir įsitikino, kad vienas iš jo paties plaukų vis dar yra ten, kur buvo paliktas prieš vakarienę – prispaustas rašomojo stalo stalčiumi. Jis patikrino ir vos matomą talko pėdsaką ant drabužių spintos rankenėlės vidinės briaunos. Pėdsakas atrodė nepaliestas. Nuėjęs į vonią, Bondas pakėlė klozeto bakelio dangtį ir nustatė, kad vandens lygis atitinka beveik nepastebimą įbrėžimą. Tikrinti šiuos slaptus ženklus jam neatrodė kvaila ar perdėta. Jis buvo slaptasis agentas ir tik profesinis kruopštumas padėjo jam išgyventi.“
Bet Bondas tikrai pasijustų kvailai, jei sužinotų, kad jį filmuoja slaptos kameros, o minia žiūrovų ne tik mato, bet ir girdi, kaip šnipas bergždžiai braižo klozeto bakelį. Paslaptingi veiksmai netektų prasmės ir trileris virstų komedija. Gal tai ir vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame žvalgyba tampa realybės šou?
Tokį įspūdį stiprina ir nepamirštama Annos Chapman istorija. 2010 m. iš JAV išsiųstos prisipažinusios Rusijos šnipės nuotraukų ir pasakojimų internete nors vežimu vežk. Apie Anną galima sužinoti viską: kaip prieš pat areštą ji skambino savo tėčiui kagėbistui patarimo ir pagalbos, ką apie savo demaskavimą liudijo 2011 m. Rusijoje vykusiame uždarame teismo posėdyje. Galima pasižiūrėti JAV Federalinių tyrimų biuro filmuotą medžiagą – tikrus vaizdelius iš tikrų šnipų gyvenimo.
Trumpai tariant, Chapman viešumoje visiškai apnuoginta ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Be to, jos tolesnis gyvenimas klostėsi kaip tipiškos realybės šou žvaigždutės: dabar ji veda televizijos laidas, rašo straipsnius, skaito paskaitas ir organizuoja labdarą vaikams. Žodžiu, gyvena iš savo vardo. Vardo, kurį susikūrė šnipinėdama. Skamba kažkaip keistai, tiesa? Juk iki šiol susikurti gerą reputaciją šnipinėjant pavykdavo tik išgalvotiems personažams, tokiems kaip Bondas.
Greta Chapman paslaptingi ir niekam nežinomi Rusijos žvalgai, Estijoje užverbavę NATO slaptą informaciją
teikusį Gynybos ministerijos pareigūną Hermaną Simmą ar saugumietį Aleksejų Dresseną, atrodo kaip Šaltojo karo laikų atgyvenos. Todėl savaime kyla abejonė: arba Chapman nėra tikra šnipė, arba šnipinėjimas šiuolaikiniame pasaulyje yra praradęs bet kokią prasmę.Reikia pripažinti, kad žvalgybos padėtis iš tiesų kinta. Mūsų pasaulyje informacijos tikrai daugiau nei Šaltojo karo metais, ir ji tikrai lengviau prieinama. Ypač svarbu, kad net slaptos informacijos rinkimas slysta iš valstybės rankų. Privati žvalgyba jau seniai egzistuoja, verslo kompanijos dažnai ją vykdo net efektyviau nei kai kurios valstybės. „Google“ leidžia kiekvienam iš mūsų mėgautis iš palydovų gaunamais tiesioginiais vaizdais, o patyręs internautas dažnai gali sužinoti ne mažiau, nei surenka iš savo agentūros eilinis operatyvininkas.
Tačiau valstybės monopolis nėra žvalgybos esmė. Slaptųjų tarnybų institucinė istorija nėra sena – ji siekia tik XIX a. pabaigą. Iki tol informaciją rinko ir dėl jos konkuravo ne tik valstybės, bet ir karvedžiai, didikai, kiti politikos veikėjai. Panaši padėtis gali ir pasikartoti.
Be to, kintantis žvalgybos vaidmuo ir įvaizdis atskleidžia daug gilesnius pokyčius. Iš esmės keičiasi viešumo ir privatumo sąvokos. Kuo daugiau naudojame elektroninių duomenų, kuriuos galima masiškai kaupti ir lengvai perduoti, tuo didesnę gyvenimo dalį esame priversti pripažinti vieša. Pavyzdžiui, pokalbis telefonu viešumu tikrai prilygsta pokalbiui kur nors aikštėje. Jis gali būti tyčia ar netyčia nugirstas. Teisinė privatumo apsauga negali kompensuoti smukusios pasiklausymo kainos.
Tačiau kartu klaidinga manyti, kad viską vieni apie kitus žinome. Informacijos gausoje nesunku paslėpti jos turinį. Tuo seniai naudojasi teroristų organizacijos. Kol policija nustato kokio nors interneto forumo dalyvius, teroro aktas gali būti įvykdytas, o vykdytojai – pasislėpti kitoje valstybėje. Taigi, net ir visiškai skaidriame pasaulyje žvalgybos nereikia nuvertinti. Paslaptys ir noras jas sužinoti yra įaugę į žmogaus prigimtį. Sąmokslai nemirtingi, kaip ir sąmokslo teorijos.
O būti šnipu galima net ir tada, kai visi žino, kad esi šnipas. Kaip man kartą sakė vienas antisovietinis disidentas, svarbiausia neslėpti to, kas daroma viešai. Priešingai – viešumu reikia pridengti tai, kas daroma slaptai. Juk argi kas nors galėtų įtarti, kad, pavyzdžiui, Anna Chapman ir toliau šnipinėja?
