Austėja Landsbergienė išklojo tiesą apie didžiausią pavojų vaikams: „Galime atiduoti savo mąstymą“

Atrodo, kad vaikai skaito labai daug. Pažvelgę į juos troleibuse matome, kad jie nuolat kažką skaito ar žiūritelefonuose, tačiau mažai ką įsimena. Iš kur kyla šis paradoksas?

Austėja Landsbergienė: Jau kurį laiką nerimauju dėl to, kad mokytojai kalba apie vaikus, kurie perskaito tekstą, bet nesupranta, ką perskaitė. Viena vertus, skambiname pavojaus varpais, nes žmonės skaito mažiau nei anksčiau. Sakome, kad technologijos tikriausiai vaidina nemažą vaidmenį šiuose procesuose. Kita vertus, norint suprasti tekstą, nebūtinai reikia perskaityti labai ilgą ir sudėtingą tekstą. Tyrimuose buvo tikrinamas ne tik labai ilgų ir sudėtingų tekstų supratimas.Tai galbūt rodo, kad įsivyravo labai greitas skaitymas. Permetame tekstą akimis ir galvojame, kad jau supratome, jog viskas aišku. Ne tik taip galvojame, bet ir drąsiai apie tai pasisakome.

Man teko skaityti labai įdomų vieno mokslininko straipsnį apie tai, kaip manipuliuojama žmonėmis, kurie nebesigilina į tekstą. Pavyzdžiui, lentelė pateikiama šiek tiek kitaip, todėl žmonėms atrodo, kad rodikliai yra puikūs. Tačiau prie tos lentelės pasėdėję bent penkias minutes suprantame, kad šiek tiek sukeistos ašys, todėl duomenys atrodo visiškai kitaip, tuomet ir duomenų interpretacija turėtų būti visiškai kitokia.

Mes labai skubame. Ne veltui Danielius Kahnemanas gavo Nobelio premiją už darbus, susijusius su greituoju ir lėtuoju mąstymu. Gyvename greitojo mąstymo režimu, pirmojoje sistemoje. Ji veikia daug greičiau ir reikalauja mažiau pastangų.

Mūsų smegenys mėgsta mažesnes pastangas, nes tai rodo, kad galima sutaupyti daugiau kalorijų. Nors mums kalorijų taupyti jau tikrai nebereikia, už krūmo nebesėlina tigras, nuo kurio turėtume labai greitai pabėgti, tačiau mūsų smegenys vis dar veikia tokiu principu.

Deja, prie šios problemos prisidėjo ir daugybė kitų veiksnių. Prieš kelias dienas teko skaityti apie psichologą Jonathaną Haidtą, kurio knygoje „Prarasta karta“ daug kalbama apie tai, ką mums padarė technologijos. Tačiau jo kolega, taip pat psichologas, teigia, kad negalima dėl visko kaltinti technologijų. Jo nuomone, pasikeitė tėvystė. Nebeturime aukštų lūkesčių vaikams ir nebereikalaujame iš jų atlikti sudėtingų užduočių, tai taip pat yra vienas iš veiksnių.

Tėvų atsakomybė ir švietimo sistemos spragos

Mūsų minėtoje ataskaitoje teigiama, kad tėvų įsitraukimas į vaikų ugdymą yra susilpnėjęs. Tėvai mažiau domisi vaikais, o vaikai  tėvais, todėl silpnėja jų tarpusavio ryšys. Ar tai gali būti viena iš švietimo nuosmukio priežasčių?

Austėja Landsbergienė: Manau, kad problema susijusi su visuomenės polinkiu perkelti atsakomybę kitiems: vieni kaltina technologijas, kiti tėvus, mokyklas ar pedagogus. Visi ieško kaltų, tačiau retai pažvelgia į save. Švietimas yra sudėtingas socialinis reiškinys, apimantis daugybę veiksnių ir niuansų, todėl negalime tikėtis paprastų atsakymų ar manyti, kad problemą išspręs vienas sprendimas. Kai kurios valstybės į švietimą investavo daug pinigų, tačiau vien finansinės investicijos pokyčių neatnešė. Teiginys, kad švietimas yra tik pinigų klausimas, rodo sistemos sudėtingumo nesupratimą.

Kas lemia švietimo sėkmę?

Aurimas Perednis: Kokie veiksniai lemia švietimo sėkmę ir kas iš tiesų skatina jo pažangą: mokytojai, šeima ar įgimti vaiko gebėjimai?

Austėja Landsbergienė: Visada stengiuosi paneigti nuostatą, kad matematikos ar kitų dalykų gali mokytis tik gabūs vaikai. Mokyklos programa skirta visiems, todėl kiekvienas į mokyklą atėjęs vaikas yra pajėgus mokytis. Didžioji dauguma vidutinių gebėjimų vaikų gali pasiekti patenkinamą dažniausiai septynetu vertinamą lygį.

Žinoma, vaikų gebėjimai skiriasi. Kai kurių stiprybė yra lietuvių kalba, anglų kalba ar matematika, todėl jie gali pasiekti aukščiausią lygį, dalyvauti olimpiadose ir net tarptautinėse varžybose. Lietuviai olimpiadose nuolat pasiekia puikių rezultatų, o tai rodo, kad turime stiprią mokyklą ir tradiciją rengti vaikus olimpiadoms.

Kodėl mus aplenkė estai?

Austėja Landsbergienė: Norėčiau turėti atsakymą, kodėl estai mus aplenkė. Manau, kad jį norėtų žinoti visas pasaulis. Stanfordo universitete Estija minima beveik kiekviename susitikime ir konferencijoje. Kartais tai net erzina, nes Lietuvoje taip pat turime daug puikių idėjų ir iniciatyvų.

Vienas iš galimų paaiškinimų – estų požiūris į atsakomybę. Man teko kalbinti buvusį Estijos švietimo ministrą ir reformos architektą, Tartu universiteto profesorių bei rektorių. Jis pabrėžė, kad turime kelti lūkesčius sau, o ne perkelti atsakomybę kitiems. Manau, čia ir slypi esmė – nuolat kelti iššūkius sau, o ne kitiems.

Austėja Landsbergienė: Mano nuomone, būtų labai svarbu, jei kiekvieną rytą atsibudę pagalvotume, ką galime padaryti geriau nei vakar, ypač kalbėdami apie švietimo sistemą, nes visi esame su ja susiję.

Švietimo sistemą lengva paveikti ir manipuliuoti ja, žadant lengvus bei greitus sprendimus. Tokie pažadai paveikia daugybę žmonių. Lietuvoje yra daugiau nei 30 tūkstančių mokytojų, jeigu neklystu. Tai didelė žmonių grupė, kurią supa šeimos nariai, vaikai, paaugliai ir suaugusieji, kuriems rūpi mokytojų savijauta. Mokytojai turi ir antrąsias puses, todėl šis ryšys apima labai platų žmonių ratą.

Kai sakome, kad į sistemą reikia investuoti labai daug pinigų, tai paveikia daugybę Lietuvos žmonių ir skamba patraukliai. Tačiau nemažai žmonių, kurie kasdien nedirba švietimo srityje ir nėra joje praleidę bent penkerių metų, nesupranta, kaip iš tiesų veikia mokykla. Mano manymu, visą mokyklos sistemą pradedama suprasti tik po penkerių ar šešerių metų darbo joje.

Mokytojo darbą klasėje galima pradėti suprasti jau po metų, tačiau norint suvokti visą sistemą reikia patirties ir sukauptų žinių. Darbas mokykloje didele dalimi yra amatas. Mačiau daugybę mokytojų, kurie baigę mokslus ateina į mokyklą, tačiau susidūrę su realybe palūžta. Kartais juos sutinki apsiverkusius, nes kažkas nepavyko. Tėvai parašė piktą laišką, mokinys nepagarbiai bendravo, o mokytojas nežinojo kaip elgtis. Į klasę gali ateiti vaikas, turintis specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokytojas galbūt apie tai mokėsi, tačiau susidūręs su realia situacija nežino, kaip elgtis, tuomet gali atrodyti, kad žemė slysta iš po kojų.

Mokykloje daug ko reikia išmokti jau pradėjus dirbti. Tas pats galioja planavimui. Viena yra planuoti trijų mėnesių darbą universitete, kai tai yra pagrindinė užduotis. Visai kas kita planuoti darbą mokykloje, kai klasėje yra specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, tėvai parašo piktą laišką, mokyklos vadovui kažko reikia, o per mokinių atostogas dar laukia profesinio tobulėjimo mokymai. Todėl mokytojo darbas yra amatas, kurio išmokstama pradėjus dirbti konkrečioje srityje.

Reformos ir nuoseklumas

Austėja Landsbergienė: Turime suprasti, kad nuo reformos pradžios iki pirmųjų rezultatų praeina maždaug 12–15 metų. Tiek reikia laiko, kad pamatytume reformos poveikį, jeigu ją pradėtume šiandien ir kasmet nekeistume krypties. Iki 38-erių metų beveik nieko nepamatytume, tik šiek tiek galėtume pastebėti, kad einame ta pačia kryptimi.

Man atrodo, kad mūsų problema – nuolatiniai pokyčiai. Keičiami egzaminai, atostogų trukmė ir vertinimo tvarka, todėl sistema destabilizuojama ir praranda nuoseklumą. Suprantu mokytojus, kurie dėl to skundžiasi.

Austėja Landsbergienė: Atrodo, kad spręsdami problemas tik klijuojame pleistrus, pridedame balus, ilginame ar trumpiname atostogas. Trūksta aiškios krypties ir susitarimo dėl ilgalaikių prioritetų. Jeigu siekiame pirmauti, šiam tikslui turi būti pritaikytas mokytojų profesinis tobulėjimas, darbas su pradedančiais mokytojais, mokyklų vadovų veikla ir visa švietimo sistema. Tačiau šiandien ne visada galime teigti, kad sistema iš tiesų orientuota į mokymąsi.

Tai supratau pati, kai maždaug prieš dešimt metų pirmą kartą nuvykau į Singapūrą. Ten man pasakė, kad jų švietimo sistema jau penkiolika metų veikia kitaip. Lankydamasi Singapūro klasėse ir stebėdama mokymą, pastebėjau keletą svarbių dalykų.

Kaip jie dirba, kad yra pirmi pasaulyje?

Austėja Landsbergienė: Visų pirma, Singapūre keliami labai aukšti lūkesčiai visiems mokiniams, nepriklausomai nuo to, ar jie mokosi prestižinėje, ar mažiau prestižinėje mokykloje. Net ir silpnesniems mokiniams taikomi aukšti lūkesčiai, tačiau jie pritaikomi pagal jų galimybes. Jeigu vaikas nesistengdamas gauna penketą, iš jo tikimasi pastangų ir patenkinamo lygio pažymio.

Mokiniai daug dirba grupėse, o individualaus darbo yra mažiau nei įprasta mūsų mokyklose. Lankydamasi kinų kalbos, matematikos, biologijos ir kitose pamokose pastebėjau, kad mokiniai dažnai užduotis atlieka grupėse. Tai taikoma net muzikos ir kūno kultūros pamokose, kuriose taip pat pasitaiko konkurencijos elementų.

Kitas svarbus dalykas – didelis dėmesys skiriamas klaidų analizei. Klaidos nėra paliekamos mokiniui išsiaiškinti savarankiškai. Jos analizuojamos kartu: aptariami sprendimo būdai, aiškinamasi, kur ir kodėl mokinys suklydo. Tai naudinga ir tiems, kurie užduoties iki galo nesuprato, ir tiems, kurie ją išsprendė teisingai, tačiau galbūt nesuvokė, kodėl jų sprendimas buvo teisingas. Svarbiausia, kad mokiniai nebijotų klysti. Grįžusi savo patirtimi dalijausi su kolegomis, tačiau Lietuvoje mažai pažinojau mokytojų, kurie taip dirbtų ir tokį darbo krūvį laikytų normaliu.

O kiek jie dirba? Koks jų krūvis?

Austėja Landsbergienė: Pavyzdžiui, klasėje gali būti 40 mokinių ir jie dėl to nesiskundžia. Viena mokytoja man pasakė, kad tądien jos klasėje buvo mažai vaikų. Suskaičiavau, klasėje buvo 34 mokiniai.

Vis dėlto labai sunku lyginti skirtingas kultūras.

Austėja Landsbergienė: Tikrai taip. Singapūre vis dar jaučiama konfucianizmo tradicija, todėl išsilavinimui skiriama daug dėmesio. Kalbėjausi su keliais tėvais, laukusiais vaikų po pamokų. Nors imtis buvo nedidelė ir negaliu daryti plačių apibendrinimų, paklausiau, kaip jie bendradarbiauja su mokykla. Jie atsakė, kad daro viską, ką nurodo mokytojas, nes tai yra svarbu.

Lietuvoje tėvai kartais praneša, kad vaikas neatliko namų darbų, nes šeima buvo šventėje arba, kad dėl nuovargio ar sunkumų jis nedalyvaus pamokose. Kai apie tai papasakojau Singapūro tėvams, jie nustebo. Jų požiūris paprastas: jeigu vaikas neserga, jis turi eiti į mokyklą.

Singapūre mokytojas yra autoritetas, mokiniai jį gerbia, klausia, o nesupratę prašo paaiškinti. Toks pats požiūris taikomas ir tėvams, jie pasirengę klausti, ką galėtų pakeisti savo santykiuose su vaiku. Tai buvo nedidelė mano patirtis, tačiau būtent tokį grįžtamąjį ryšį gavau.

Jeigu galėtumėte pakeisti vieną dalyką švietimo sistemoje, kuris labiausiai paveiktų kokybiško švietimo sėkmę, kas tai būtų?

Austėja Landsbergienė: Pirmiausia sėsčiau kalbėtis su mokytojais, nes viskas labiausiai prasideda ir baigiasi klasėje, kiekvienoje klasėje. Reikia kalbėtis su mokytojais ir klausti: Ką mes kartu galime padaryti? Kai žmogus jaučiasi įgalintas ir sprendimo dalimi, jis visiškai kitaip tame sprendime dalyvauja. Dabar man atrodo, kad mokytojams tiesiog pasakoma: Štai čia jums reikia tobulėti, štai čia turite dirbti kitaip. Mes darysime taip, o jūs dabar taip padarykite.

Tačiau pas mus tai neveikia, nes gyvename demokratijoje. Turime suprasti, kad mokytojai gali laisvai pasirinkti, ar dirbti mokykloje. Jie gali parašyti prašymą išeiti arba apskritai neateiti dirbti. Gyvename laisvoje, teisinėje ir demokratinėje valstybėje, todėl mokytojus turime vertinti panašiai kaip savanorių grupes. Jie mums nieko neprivalo, patys pasirenka čia būti. Su jais reikia kalbėtis ir tartis, o ne vien nurodinėti.

Kalbėdami apie visą valstybę, turėtume važiuoti į mokyklas diskutuoti. Reikėtų kalbėtis su mokytojais arba jų atstovais ir kartu svarstyti, ką galime padaryti. Lietuvoje yra milžiniškas atotrūkis tarp vadinamųjų gerų ir blogų mokyklų. Mus taip pat stipriai veikia dezinformacija. Tai kelia nerimą, nes rodo, kad pasiduodame populizmui ir pažadams. Ne visada atsižvelgiame į tai, kad švietimas yra ilgalaikis projektas, reikalaujantis kantrybės ir susitelkimo. Jeigu susitariame kažką daryti, turime visi laikytis susitarimo.

Keliaudama po Lietuvą ir susitikdama su žmonėmis dažnai girdžiu: Ten pasakė taip daryti, bet mes žinome, kaip reikia dirbti, todėl darysime savaip. Jokiu būdu nesakau, kad taip elgiasi visi. Tačiau esmė ta, kad jeigu turime tikslą, visi turime judėti jo link.

Man labai įdomus Estijos pavyzdys. Su estais daug bendravau Stanfordo universitete. Ten sutikau ir žmogų, kuris dabar vadovauja dirbtinio intelekto įmonei. Jis buvo atvykęs į Stanfordą ir susitiko su OpenAI vadovais. Mes taip pat buvome susitikę ir kalbėjomės apie švietimą.

Vienas iš jo pasakytų dalykų buvo toks: jeigu Estijoje susitariama kažką daryti, visi to susitarimo laikosi. 

Man tai sukėlė kognityvinį disonansą, nes Lietuvoje turime tikrai daug gerų dokumentų. Kai kuriais atvejais pagal juos netgi labai gražiai atrodome pasauliniame kontekste. Tačiau svarbiausia yra įgyvendinimas konkrečioje klasėje. Ar aš, mokytojas, iš tiesų tai darau? Kodėl Lietuvoje tai nevyksta? Labai norėčiau tai išsiaiškinti. Estui buvo labai keista, kai iškėliau šį klausimą. 

Lietuvoje nuolat girdžiu: „Čia ministerija, čia jie kažką pasakė, o mes žinome, kaip dirbti, todėl taip ir dirbsime“. Dar kartą pabrėžiu, kad taip kalba ne visi. Tačiau kol taip elgsis ne viena ir ne dvi, o daugiau mokyklų, tol proveržio galime ir nesulaukti.

Kaip mokytojams įtraukti dirbtinį intelektą į pamokas, ignoruoti ar priimti kaip mokymosi įrankį?

Austėja Landsbergienė: Jeigu turėčiau vieną aiškų atsakymą, tikriausiai apie jį jau kalbėtų visas pasaulis. Stanfordo universitete vyksta daug tyrimų ir konferencijų, todėl stengiausi dalyvauti kuo daugiau paskaitų ir konferencijų, kad geriau suprasčiau šią temą.

Tačiau vieno aiškaus atsakymo nėra, nes skirtingos pusės pateikia skirtingas nuomones. Patikimų tyrimų apie dirbtinį intelektą švietime vis dar labai nedaug. Stanfordas atliko tyrimų metaanalizę ir nustatė, kad išanalizuotuose tyrimuose patikimais galima laikyti tik aštuonis tyrimus apie dirbtinį intelektą švietime.

Vis dėlto šie tyrimai gali padėti suprasti, kuria kryptimi turėtume judėti. Viena iš išvadų – dirbtinis intelektas gali būti naudingesnis mokytojams nei mokiniams. Mokytojams jis gali sutaupyti daug laiko ir pakelti pamokų kokybę į kitą lygį, tačiau mokytojus reikia mokyti dirbti su dirbtiniu intelektu.

Mokytojas gali perduoti savo mąstymą dirbtiniam intelektui, būtent tai turime keisti. Dirbtinis intelektas yra įrankis, kaip anksčiau tokiais įrankiais tapo skaičiuotuvas, spausdintuvas ir kitos technologijos. Nebereikėjo visko perrašinėti kalkiniu popieriumi, tekstą galėjome tiesiog atsispausdinti. Tai rodo, kad įrankis žmogaus rankose gali padėti kurti nuostabius dalykus ir sustiprinti jo galimybes arba, priešingai, jį susilpninti.

Austėja Landsbergienė: Pavojus slypi tame, kad galime atiduoti savo mąstymą, mano nuomone, tai yra didžiausias pavojus. Jau dabar kalbame apie atotrūkį tarp išsilavinusių žmonių ir tų, kurie mažiau skaito bei mažiau gilinasi. Išsilavinę žmonės dirbtinį intelektą naudoja tam, kad greičiau atliktų technines užduotis. Jie patys parašo tekstą, o tada jį pakoreguoja, ištaiso klaidas ir suredaguoja. Jie neatiduoda dirbtiniam intelektui savo mąstymo, kūrybos ir idėjų, tik techninį darbą.

Tuo tarpu daugybė žmonių pradėjo naudoti dirbtinį intelektą kaip Google paiešką. Jie patys nesugalvoja, o iš karto kreipiasi į dirbtinį intelektą. Pavyzdžiui, vienas mokytojas gali paprašyti suplanuoti devintos klasės chemijos pamoką. Aš visą mąstymą atiduodu dirbtiniam intelektui, tegul jis suplanuoja ir viską padaro.

Kitas mokytojas gali pasakyti: „Štai mano pamokos planas, kaip galėčiau diferencijuoti užduotis, ką galėčiau duoti vaikams, kuriems šis planas per lengvas ir ką tiems, kuriems jis per sudėtingas? Klasėje turiu vaiką, turintį disleksiją. Štai jo rekomendacijos, kaip galėčiau pakoreguoti užduotis, kad galėtume judėti personalizavimo ir individualizavimo link?“ Tokiu atveju dirbtinis intelektas tampa asistentu. Įsivaizduokite, kiek daug mokytojas gali nuveikti, kai turi asistentą, kuris sutaupo laiko, atlieka technines užduotis, diferencijuoja užduotis ir gali įvertinti duomenis.

Pavyzdžiui, mokytojas nuolat rašo komentarus apie mokinius. Dirbtinis intelektas gali juos apdoroti, nes komentarų analizė gali užimti valandas ar net dienas. Dirbtinis intelektas tai padaro labai greitai. Tuomet mokytojas, matydamas kiekvieno vaiko apibendrinimus, gali suteikti grįžtamąjį ryšį ir mokiniui, ir jo tėvams. Mokytojui nebereikia pačiam atlikti viso techninio darbo.

Tačiau jeigu mokytojas tiesiog paprašo parašyti apie mokinį, nepateikia jokių duomenų ir nori tik dirbti trumpiau bei greičiau, laiko galbūt sutaupoma, tačiau kokybė, gylis ir rezultatas būna visiškai kitokie.

Skaitymo kultūra prasideda šeimoje

Kodėl skaitymas toks svarbus ir kaip jis susijęs su mūsų kritiniu mąstymu, žodynu bei gebėjimu suprasti informaciją?

Austėja Landsbergienė: Kalbame apie tą pačią matematiką. Yra daugybė žodinių uždavinių, kurių tekstą reikia suprasti. Kartais matematikos klaidos atsiranda todėl, kad vaikas nesugeba perskaityti ir suprasti uždavinio sąlygos. Skaitymas yra nepaprastai svarbus. Vienas iš patarimų – daugiau skaityti savo malonumui ir mokyti vaikus skaityti savo malonumui. Čia svarbūs visi: tėvai, mokykla ir seneliai. Jie turi rodyti pavyzdį, patys skaityti ir skaityti kartu su vaikais.

Prieš kelerius metus pradėjau iniciatyvą „Knygos Tauta“. Suskaičiavome, kad jeigu kiekvienas lietuvis skaitytų bent trisdešimt minučių per dieną, Lietuva patektų tarp daugiausiai skaitančių tautų. Mes esame maža tauta, todėl mums nereikia labai daug.

Kalbuosi su daugybe žmonių, kurie sako, kad jiems sunku skaityti, nes būna pavargę. Tuomet sakau, jeigu skundžiatės, kad Vilniuje daug spūsčių, važiuodami namo įsijunkite audio knygą, štai jums ir pusvalandis skaitymo. Kartais žmogus atsako, kad tai audio knyga ir nėra tikras skaitymas. Taip, audio knyga nėra visiškai tas pats, tačiau tyrimai rodo, kad yra tam tikras kokybinis skirtumas. Vis dėlto audio knyga yra geriau nei jokio skaitymo.

Galime skaityti kartu su vaikais, jiems taip pat yra įrašytų knygų. Pavyzdžiui, važiuodami pasiimti vaiko galite klausytis savo knygos, o grįždami iš būrelio klausytis vaiko knygos. Grįžę namo, kol rengiatės ar kažką tvarkote, pasikalbėkite apie tai, ką išgirdote. Kokie buvo veikėjai? Kur viskas vyko? Kodėl taip atsitiko? Kas būtų nutikę, jeigu veikėjai nebūtų ten nuvykę? Kaip tu manai? Taip mokome vaiką analizuoti tekstą ir apie jį kalbėtis.

Austėja Landsbergienė: Šeimoje turėjome tradiciją. Vakare pavakarieniaudavome, susitvarkydavome ir visi susėsdavome svetainėje skaityti, kiekvienas skaitydavome savo knygą. Žinoma, tai ne visada veikia, nes reikia atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnio ypatumus. Neseniai gavau žinutę iš moters, kuri padėkojo už „Knygos Tauta“ iniciatyvą. Ji rašė, kad paskatinti iniciatyvos pradėjo skaityti kartu prieš miegą. Visa šeima susėda į didelę lovą ir pusvalandį skaito. Galima skaityti garsiai, tyliai, kartu arba klausytis knygos.

Kartais tėvai sako, kad vaikai skaito nekokybišką literatūrą. Jie klausia kaip padaryti, kad vaikai skaitytų kokybiškas knygas? Kol vaikas mažas, galima susitarti, kad vieną knygą išrenka tėvai, kitą išsirenka vaikas. Su penkiolikmečiu taip jau gali nepavykti. Tai reikia daryti, kol vaikas yra pradinukas, nes būtent tada formuojasi įgūdis ir įprotis. Vaikas turi pajusti geros knygos skirtumą ir malonumą, kurį suteikia geros knygos skaitymas. Yra knygų, kurias tiesiog perskaitai ir pamiršti, tačiau yra knygų, kurios lieka su tavimi visam gyvenimui.

Tėvai kartais sako, kad vaikas turėtų pats pasirinkti knygą. Parodykite man žmogų, kuris visada pats pasirinks sunkesnį kelią vien todėl, kad jo nori. Tokių žmonių yra, tačiau jie sudaro mažumą. Jeigu norime būti skaitanti tauta, turime mokyti vaiką rinktis sunkesnį kelią. Juk nuėję į orkestro koncertą ne visi iš karto pasakys, kad tai jų mėgstamiausia muzika.

Prisimenu, kad su mūsų vaikais buvo lygiai tas pats. Kai pradėjome pirkti abonementus į Kongresų rūmus ir eiti su jais į koncertus, būdavo visko: dejonių, akių vartymo, dūsavimo, kartais net ašarų. Tačiau pamažu vaikai pradėjo suprasti ir atrasti tai, ko anksčiau nemėgo.

Austėja Landsbergienė: Kartais žmonės skundžiasi, kad neturi pinigų knygoms, koncertų abonementams ar kitoms kultūrinėms veikloms. Tačiau yra LRT Klasika, kurios galima klausytis nemokamai, galima kartu su vaiku pasidomėti ir aptarti girdėtą muziką.

Yra bibliotekos, kuriose galima rasti kokybiškos ir nuostabios literatūros. Jose dirba žmonės, galintys patarti, jeigu patys nežinome, ką pasirinkti ar išrinkti vaikui. Todėl vėl grįžtu prie tos pačios minties: neieškokime, kas kaltas, pradėkime nuo savęs.

Iš jūsų žodžių girdžiu, kad nereikėtų bijoti sudėtingesnių tekstų.

Austėja Landsbergienė: Tikrai nereikėtų. Neseniai vienoje konferencijoje gavau klausimą apie tai. Sakiau, kad į mokyklą grąžinčiau tekstus, kuriuos sunku skaityti. Dabar elgiamės taip: Vaikui sunku, palengvinkime, tačiau mokymasis turi būti sunkus, mąstymas taip pat. Tik taip mes augame. Tam ir yra mokytojas, kuris pasakys: „tu gali, aš tikiu, kad tu gali. Sėsk ir dar paskaityk, įsigilink. Kodėl tu taip mąstai?“

Neužtenka pasakyti, kad vaikas suklydo. Reikia klausti: Parodyk man, kaip tu mąstei. Kodėl tu taip sugalvojai? Vaikas turi būti paskatintas grįžti prie teksto, jį reflektuoti ir skirti laiko diskusijai. Tačiau tuomet susiduriame su programomis: kiek reikia perskaityti, kiek laiko tam skirti ir panašiai. Mokytojui reikia suteikti erdvės, reikia dialogo, tačiau kartu būtina išlaikyti aukštą kartelę vaikui, kuris ateina į mokyklą.