Apie paskutines pasiruošimo dienas naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas ir mokytojas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narys Alius Avčininkas.
Pakoreguotos ugdymo programos
Kaip galėtumėte įvertinti pakoreguotas ugdymo programas? Pavyzdžiui, matematikos programoje kai kurių temų atsisakyta, taip pat kai kurių temų atsisakyta valstybiniame istorijos brandos egzamine. Ką galvojate apie šiuos pokyčius prieš pat mokslo metus?
G. Sarafinas: Aš norėčiau, kad žmonių istorinė atmintis būtų ilgesnė, ir tiesiog norisi priminti, kaip viskas vyko. Tos atnaujintos ugdymo programos buvo atnaujinamos ilgai ir nuobodžiai ir kainavo daug milijonų. Maždaug 2022 metais jas baigė ir vėliau, be jokių pilotavimų, be jokių išbandymų, 2024 metų rugsėjo 1-ąją paleido.
Tada buvo daug nepasitenkinimo, daug pykčio ir skundų iš mokytojų. Jie nemanė, kad tai kokybiška, ir tai pasitvirtino. Per dvejus metus buvo akivaizdžiai pamatyta, kad tos programos atnaujintos prastai, ir prasidėjo atnaujintų programų atnaujinimas. Kaip jums skamba toks žodžių junginys – atnaujintų programų atnaujinimas? Čia Lietuvoje taip vyksta.
Pati valstybė supranta, kad kažkas negerai, bet ir vėl skubama, ir vėl lekiama, ir vėl šokama į traukinį. Daroma tai vasarą. Neklausiama visos švietimo bendruomenės ir net ne visų mokytojų, o kelių ekspertų. Nemokant jiems pinigų, per dvi savaites parengiamos pataisos, jos žaibiškai patvirtinamos, įpuolame į rugsėjo 1-ąją, pateikiame jas mokytojams.
Mokytojai ateis ir neabejotinai nustebs – dauguma, du trečdaliai, nustebs. Tai yra didžiulė nepagarba. Įsivaizduokite, jeigu jums dabar prieš laidą, likus trims minutėms, ateitų ir pasakytų: „Atsiprašome, mes čia šiek tiek pakoreguosime temą, norime kitų klausimų.“
Tai yra nepagarba žmogui. Mokytojų Nacionalinė švietimo agentūra negerbia ilgai ir nuobodžiai, o šios atnaujintos ugdymo programos yra akivaizdžiausia to iliustracija.
Kaip sakytumėte, dėl ko taip atsitinka, kad tokie, atrodo, paskutinės minutės sprendimai yra priimami?
G. Sarafinas: Būtent vasarą, žinote, lengviausia. Žinome, kad mokytojų bendruomenė atostogauja, tada nebus kažkokių priekabiautojų, kurie turi savo idėjų. Jeigu ateina kokie šeši ar septyni mokytojai, susėda – lengviau susitarti.
Čia galvojama, kaip formaliai tarsi išspręsti problemą, bet negalvojama, kad nuo to pagerėtų mokiniams ir mokytojams. Tai yra formalus problemos sprendimas, kas Lietuvoje mylima ir mėgstama.
Kaip mokytojai reaguoja į pokyčius?
Galbūt mokytojai pasišneka ir tarpusavyje – kaip jie reaguoja į tuos pokyčius? Ar jau spėjo sureaguoti?
A. Avčininkas: Sureaguoti visada spėja, bet galime laukti tik ciniško atsako, nes nebestebina tai, kad tokie sprendimai priimami vasarą. Jau ne vieneri metai, kai vasarą sulaukiame tokių ypatingų dovanų prieš pat rugsėjo 1-ąją.
Tu nežinai, ar visa ta medžiaga, kurią esi parengęs per keletą metų, kai programos buvo atnaujintos, yra tinkama, ar vadovėliai tinka, kas pakeista, ko atsisakyta. Vadinasi, tau, kaip specialistui, reikia iš naujo sėsti ir vėl studijuoti ugdymo programas, žiūrėti, kas pakeista, kaip pakeista, kodėl pakeista, kokie ryšiai ir panašiai.
Juk atnaujinant ugdymo programas ankstesniu laikotarpiu buvo siekiama absoliučios integracijos. Tai buvo visiškas fiasko, nieko nepavyko. Dabar, atnaujinant tas atnaujintas programas, vėlgi kyla klausimas, ar išlaikyta bent minimali integracija ir tie integraciniai ryšiai, kurie buvo.
Juk tos vadinamosios mokytojų dalykų tarybos buvo absoliutus fiasko. Jos neturėjo aiškių gairių, aiškių kriterijų, aiškios programos. Tas darbas vyko nenuosekliai, nekoordinuotai. Darbo grupės tarpusavyje nederino pozicijų. Kas ką sugalvojo, kas ką rekomendavo, tas tą darė.
Dar yra vienas baisesnis dalykas. Buvo žadėta, kad tos dalykų tarybos teiks siūlymus ministerijai, ministerija burs ekspertų grupes ir tie ekspertai spręs, ką daryti su tais pasiūlymais. Tai ar iš tikrųjų buvo sudarytos tos ekspertų grupės?
Ar buvo atliktas koks nors tyrimas arba apskritai ekspertizė, ką dabar su tais siūlymais daryti, ar jie adekvatūs ir ar iš tikrųjų mums jų reikia? Čia, kaip ir gerbiamas kolega sako, yra tiesiog toks tarsi politinis ėjimas, kuris nieko neatneša. Tiesiog garsiai skamba, kad mes kažką darome, bet ar tai reikalinga – atskiras klausimas.
Dar vis trūksta 250 mokytojų
Dabar pranešama, kad prieš mokslo metus trūksta apie 250 mokytojų. Šis skaičius, palyginus su praėjusiais keleriais metais, yra šiek tiek sumažėjęs. Kaip sakytumėte, ar dabar mokytojai yra labiau skatinami, pavyzdžiui, sugrįžti mokyti vaikų, ar kažkur kitur slypi šio skaičiaus priežastis? Galbūt sąlygos pradėjo gerėti?
A. Avčininkas: Sąlygos gerėti tikrai nepradėjo. Kaip klasės buvo perpildytos, taip ir liko perpildytos. Kaip pagalbos mokytojai nesulaukė, taip nesulaukia. Įtraukusis ugdymas į priekį nepajudėjo taip, kaip buvo planuota. Nežinomybės yra gerokai daugiau.
Vienintelis dalykas, kuo bandoma privilioti mokytojus, kad jie prisijungtų prie mokyklų bendruomenių, yra tam tikra išorinė finansinė paskata. Bet išorinė paskata nėra įgalinimas arba, taip negražiai pasakysiu, „užnorinimas“, kad mokytojai liktų toje mokykloje. Jie metus, dvejus padirba.
Juk yra paskaičiuota, kad per penkerius metus daugiau nei pusė naujai atėjusių mokytojų žada palikti švietimo sistemą. Vadinasi, privilioti juos gal ir nesudėtinga įvairiomis vienkartinėmis ar mėnesinėmis išmokomis. Matome – ir Vilnius tą daro, ir Marijampolė daro, ir kiti miestai tą daro. Bet ką daryti, kad tie mokytojai norėtų likti?
Tas 250 skaičius yra tiesiog šakėmis ant vandens rašytas, kadangi didelė dalis mokytojų turi didesnį negu vieno etato krūvį. Jeigu paskaičiuotume, kiek trūktų mokytojų, jeigu tie, kurie dirba, dirbtų vienu etatu, tas skaičius gerokai išaugtų.
O kiek dar yra žmonių, kurie neturi pedagogo kvalifikacijos ir dirba mokykloje? Tokių mokytojų taip pat yra. Ir kiek dar kitų specialistų? Štai neseniai lankiausi kitame Lietuvos mieste ir sako: vienas mokytojas dėsto po kelis skirtingus dalykus.
Jeigu vienas mokytojas dėsto tris skirtingus dalykus kokioje nors kaimo mokykloje, vadinasi, toje mokykloje mokytojų netrūksta, nes vienas mokytojas padengia viską. O apie kokybę mes iš tikrųjų nekalbame.
Jeigu pradėtume taip purtyti visus tuos etatus ir žiūrėti, kokia iš tikrųjų yra situacija, tai turbūt apaktų kas antras, kuris bando džiaugtis arba priversti mus džiaugtis, kad švietimo sistema tikrai gerėja ir mokytojų atsirado daugiau.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
