Pažvelkime į Lietuvos politinę areną kaip į dvikovos lauką tarp tradicinių ir populistinių partijų (vakarykštis rezultatas 5:3). Pastarųjų sėkmės paslaptis galėtų būti tiek pseudoideologija, skatinanti socialinius pokyčius, tiek politinė retorika, kuri suteikia pranašumą partijų varžybose. Populistai stengiasi priartinti elitarinius dalykus -politiką, ekonomiką - prie paprastų žmonių ir suteikti jiems valdžią. Problema atsiranda, kai tai virsta paprasta demagogija: apgaudinėjimu pažadais, meilikavimu, suktais išvedžiojimais ir sąmoningu faktų iškraipymu.
Populizmas klesti ten, kur nėra stabilios ekonomikos ir nuoseklios politikos. Jis ypač gajus Lotynų Amerikoje ir Posovietiniame bloke. 2004m. Lietuvai išgyvenant ekonominį pakilimą, žmonės pradėjo labiau pasitikėti savo jėgomis, nusivylė politiniu profesionalizmu ir susižavėjo verslumo dvasia. Atsirado Darbo partija ir iškilo naujas herojus: raudonskruostis maištininkas kovojantis prieš biurokratiją. Jo vedamiems verslininkams buvo leista abejoti moralės reikalingumu. Lietuva jau kuris laikas prijautė plutokratijai: atrodė natūralu, kad valdžia priklauso turtingiesiems, tikima, kad tokie nevogs ar… darys tai subtiliau. Viltys nepasiteisino.
Antroji populizmo banga atsirito kaip tik dabar, Lietuvai klimpstant į recesijos liūną. Pirmąjį rinkimų turą laimėjo tie, kurie įtikino savo aistra didinti minimalų užmokestį, reguliuoti, prižiūrėti ir apmokestinti.
Pažvelgus iš istorinės perspektyvos, iškyla klausimas, kodėl tokia politinė padėtis susiklostė būtent Lietuvoje. Mūsų identitetas tartum skyla į dvi dalis. Iš vienos pusės esame maišininkai, ėję revoliucijų keliu prieš skirtingas santvarkas: imperiją, autoritarizmą, komunizmą ir galiausiai demokratiją. Kita vertus mūsų genuose užkoduotas baudžiavinis tikėjimas, kad paprastas žmogus ir vienas jo balsas paprasčiausiai nieko nepakeis. Šis susidvejinimas - puiki sąlyga vešėti populizmui: nors žmonės yra ištroškę permainų, bet tartum nusiplauna rankas ir visą atsakomybę mielai atiduoda personažams iš liaudies. Mes nuo seno mylėjome tautosaką, todėl dabar mėgstamoms Lietuvoje partijoms atstovauja Žilvinėlis, kurį broliai atstatydino nuo žalčių sosto, Užjūrio princas, gabenęs nepilnametei Lietuvai tauriuosius metalus, ir gudrusis Pinčiukas, dalinantis pinigus, jei tik moki suskaičiuoti iki šešių nulių. Bet kuris iš jų yra pažįstamas tipažas iš ekranų (greičiausiai ten dainavo arba teisinosi dėl teistumo). Jis – tik žmogus, o juk visi žmonės klysta. Paaiškėja, kad daug lengviau atleisti individui nei visai partijai. Maža to, jei partija kuriama tik dėl vieno žmogaus, tai neturėdama politinių įsitikinimų ir vizijos, ji pasmerkta nesuklysti. Dviguba nauda.
Niekada nenuvertink populizmo galios, – grūmoja pirštu partijų reitingai. Per praeitus rinkimus ir tradicinės partijos nusileido iš ideologinių aukštumų ir nesėkmingai bandė įsivaikinti populistinę retoriką. Nepavykus monopolizuoti kėdžių seime, šiemet tradicionalistai gerokai apribojo politinę agitaciją ir propagandą per žiniasklaidos priemones.
„Tai ne išeitis” – ištarė tauta pažymėjusi rinkiminiuose biuleteniuose savo herojus. Politika vis labiau panašėja į gyvulines pasakas. Tik teks susitaikyti, kad pabaiga greičiausiai nebus laiminga.
