Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Paskutinį metų pirmadienį suskaudo dantį. Veriančiai suskaudo. Nepagelbėjo nei prikąstas česnakas, nei kiti skausmą malšinantys būdai. Vilties suteikė į telefonu perduotą SOS ženklą sureagavusi seniai matyta ir girdėta mokslo draugė odontologė. Tačiau priminė, kad pastarosiomis dienomis prie jos kabineto durų nutįsusi pacientų emigrantų eilutė, todėl teks palaukti. Palauksiu, mano gelbėtoja, palauksiu, tik neužgesinkite vilties patekti į patogų krėslą, išsižioti ir užsimerkti. Gręžkite, kalkite, raukite, darykite, ką norite, tik išgelbėkite mane! O pats pagalvojau, kad ji perdeda. Kokia eilutė gali būti prie inkvizicijos, atsiprašau, prie dantistės kabineto durų. Na, gal sėdės keli tokie nuskriaustieji, kaip aš. Pasikalbėsime, padejuosime, žurnalą pavartysime, ir ištirps ta eilutė. Klydau. Šiais laikais į tokias eiles nestoju, ignoruoju, atsisakau visų ketinimų. Bet ne šį kartą, nes skauda, veriančiai skauda. Suskaičiavau – būsiu devintas. Po minutės ir dešimtas jau už manęs prisistatė. Ir iš karto pradėjo purkštauti. Esą štai jis atskrido į Lietuvą, o čia – eilė prie odontologo kabineto durų. Kokia netvarka šitoje šalyje! Visur eilės, pradedant oro uostu, užkimšti akropoliai, eilė vandens pramogų parke, o žmona visą vakarą kankinosi prie telefono, kol rado kirpėją. O jis šiandien dar turi suspėti pas masažuotoją. Dejuok, kiek nori: gyva eilė, jokių nuolaidų ir jokių išimčių. Visi skuba, niekas nieko neužleis, todėl ir aš tyliu, nepasakoju, kad štai dar šiandien laikraščiui turiu parašyti savaitės komentarą. Nepatikės, neužleis.

REKLAMA

Ir tada prasidėjo! Dešimtam eilėje visa širdimi pritarė aštuntas, irgi emigrantas, o aš, devintas, buvau lyg kokia tarpinė. Sužinojau, kad gyvenu baisioje šalyje. Tokioje šalyje save gerbiantis padorus žmogus gyventi negali. Keliai duobėti, butuose drėgna ir šalta, parduotuvėse maisto produktai brangūs, taksi plėšia, autobusuose smirda dyzelinu, troleibusai trūkčioja, gatvėse slidu, o bilietai į koncertą Naujųjų metų išvakarėse brangesni nei Lidse. Taip ir pasakė – LIDSE! Čia jums, devintas eilėje, ne koks nors varganas Kaunas. Taip, taip, su apetitu pritarė aštuntas, pridūręs, kad ir Bristolyje nėra tokios netvarkos. Vis dar tvardžiausi, tylėjau, nors įtampa jau kilo, ir dantų skausmo nebejaučiau. Tokiais atvejais liepiu sau kelis kartus giliai įkvėpti ir dažniausiai po trečio įkvėpimo praeina noras diskutuoti. Tada prisimenu vieno išminčiaus pastebėjimą: „Dievas žmogui sukūrė dvi ausis, kad klausytum, dvi akis, kad matytum, ir tik vieną liežuvį, kad mažiau kalbėtum.“ Tačiau mano kaimynai nežinojo šitos išminties ir užvedė antrą niekinimo ratą, jiems į taktą lingavo dar keli eilėje, o prieš juos sėdintis džiūsna tokiu plonu, spiegiančiu balseliu, į mane žiūrėdamas, pareiškė, jog nėra ko norėti, nes Lietuvoje likę tik iš pašalpų gyvenantys tinginiai ir, jei ne emigrantų pinigai, Lietuvoje kiltų badas, pavyzdžiui, jo tėvai gauna varganas pensijas. Kaip žinote, kantrybė turi ribas. Danties man jau neskaudėjo, todėl kai prasižiojau, nutilo ne tik tas džiūsna, bet ir mano kaimynai. Ak, jūsų tėvai gauna per mažas pensijas? Aš jums pasakysiu, kodėl jos tokios mažos. Todėl, kad jos mokamos surinkus mokesčius iš Lietuvoje dirbančių žmonių. Tai štai, dėkokite ir man, nes ir aš išlaikau jūsų artimuosius, iš mano darbo užmokesčio pensijoms mokėti skiriama daugiau nei trečdalis atlyginimo. Jei Lietuvoje dirbtumėte ir jūs, mokesčių būtų surenkama daugiau, ir pensijos būtų didesnės. Jūs piktinatės, kad jūsų tėvai neįperka brangių vaistų, kad valstybė per mažai kompensuoja? Tai štai, šiems reikalams ir iš mano atlyginimo skiriama beveik 6 proc. pinigėlių. Jei dirbtumėte ir jūs, būtų kompensuojama daugiau. Tą patį galiu pasakyti ir apie remontą kelių, kuriais grįžę važinėjate, nors tai, galima sakyti, yra mano keliai. Už jus aš moku netgi čia, šitoje klinikoje. Jūs sumokėsite tik dalį mokesčio, už vieną paslaugą, tačiau šita klinika veikia tik todėl, kad gauna valstybės paramą, t. y. gauna pinigus ir iš mano atlyginimo. Taigi, brangieji emigrantai, Lietuvoje liko ne tik iš pašalpų gyvenantys tinginiai, bet ir stipresni už jus, gebantys išgyventi sunkiausiomis sąlygomis, ir tik ant mūsų pečių laikosi valstybė, kurią jūs kažkodėl niekinate, nors turėtumėte jai ir čia dirbantiems žmonėms dėkoti, nes čia jūs įgijote išsilavinimą, profesiją ir įgūdžių, be kurių anglijose ir airijose būtumėte niekam nereikalingi.

Stojo mirtina tyla. Iš odontologės kabineto tyliai išėjo pacientas, o tarpduryje pasirodžiusi mano mokslo draugė dantistė pakvietė užeiti mane, devintą eilėje. Ir nė vienas, laukiantis prieš mane, net necyptelėjo.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų