Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorės buvęs pavaduotojas Arvydas Anušauskas, kaip ir centro direktorė Dalia Kuodytė, išrinktas į Seimą. Jo paliekamame darbo kabinete apie prieš porą mėnesių tik išleistą knygą „XX a. slaptieji archyvai“ ir istorijos paslaptis su naujuoju politiku kalbasi portalo „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas.
- Pradžioje trumpai – apie ką knyga ir kaip ji gimė?
- Knyga, kurią išleidome kartu su Gražina Sviderskyte, yra tęsinys projekto, kurį pradėjome prieš ketverius metus. Tai buvo televizijos laidų ciklas, kurio metu dokumentinio filmo su vaidybiniais elementais pavidalu mėginome papasakoti įvairius epizodus iš XX a. Lietuvos istorijos. Pastaroji yra nepaprastai įdomi.
Knygos prireikė, kadangi dalies medžiagos nebuvo įmanoma parodyti vaizdais per televiziją, nors ji buvo labai svarbi. Todėl, sukūrus keturiolika filmų apie dvylika istorijų ir vėliau dar išleidus tai DVD formatu, kai kas nebuvo pabaigta iki galo. Tai labiausiai ir motyvavo parašyti knygą, pamėginti dar patyrinėjus tas istorijas užbaigti.
- Gal kuri iš istorijų yra išskirtinai įdomi?
Man jos įdomios visos, bet kaip pavyzdį aš paminėsiu „Lietūkio“ garažo bylą (ten 1941 m., nacių okupacijos pradžioje, įvyko žydų tautybės asmenų žudynės, - „Balsas.lt“). Statydami filmą parodėme ne viską, nes nebuvo dar aiškus šios akcijos organizatoriaus likimas. O organizatorius, SS grupės, veikusios Kaune, narys Richardas Schweizeris buvo lietuvių kilmės vokietis. Duomenys apie jį rasti tik jau filmui pasirodžius.
- Duomenys rasti Lietuvoje?
- Duomenys taip – Lietuvoje. Tačiau pats organizatorius rastas Vokietijoje (Kelne). Jis ten ramiai ir tyliai sau gyveno – niekas jo nelietė. Jis niekam nepasakojo savo šio gyvenimo epizodo, o jo niekas neklausė. Atradus jį viskas pasidarė daug aiškiau.
Lietuviškasis saugumas jį sekė dar nuo 1938 metų, kaip įtariamą nacistinės Vokietijos žvalgybos SD agentą. Tai buvo jaunas – vos 28 metų tuo metu – žmogus ir labai aktyvus vokiškų organizacijų Lietuvoje dalyvis. Įtarimai vėliau pasitvirtino. 1941 m. atėjus nacių kariuomenei, jau po „Lietūkio“ garaže įvykusio pogromo, jis tapo SD viršininko Lietuvoje pavaduotoju lietuviškiems reikalams. Tai buvo žmogus, idealiai kalbėjęs lietuviškai, ir jo apskritai nuo lietuvio niekas nebūtų atskyręs. Jis buvo gimęs ir užaugęs Lietuvoje, nors šaknys buvo ir vokiškos. Save jis susiejo jau su didžiąja Vokietija ir jai ištikimai tarnavo.
- Bet buvo Lietuvos pilietis?
- Taip taip. Po karo jis netikėtai buvo surastas pačių lietuvių. Lietuvių pabėgėlių stovykloje jį atpažino vienas iš lietuvių profesorių, kurį R. Schweizeris tardė SD. Tuomet jis buvo atiduotas britų kontržvalgybos struktūroms.
- Bet teisinio persekiojimo nepatyrė??
- Tam yra paaiškinimas. Paskutiniaisiais karo metais jo veikla buvo susijusi su žvalgybos mokyklos veikla, kuriai jis vadovavo. Pateikdamas reikalingus duomenis jis, manytina, išsipirko, buvo paleistas ir gavo „priedangą“ – jo niekas nieko neklausė. Leido ramiai gyventi Vakarų Vokietijoje.
- Tikrai įdomu, bet ši istorija knygoje ne vienintelė.
- Ne. Jau minėjau, kad jų dvylika. Galima dar paminėti kad ir istoriją apie 1940 m. birželio 15 d. sovietinio ultimatumo priėmimą. Pabaigdami tą filmą mes žinojome tik tiek, kad kažkas su Lietuvos pusės atsakymu į Maskvos reikalavimus buvo ne taip – kažko jautėmės dar nežiną. Ir štai – šiais metais Kalifornijoje (JAV) esančiame Standfordo universitete, kur yra Herberto Hooverio fondas su savo archyvais, buvo rasti originalūs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dokumentai.
- Ar žinoma, kaip jie ten pateko?
- 1940 m. birželio 15 d. mūsų diplomatas Edvardas Turauskas susikrovė juos nuo stalo ir išsivežė į Ženevą. Ten nedaug kam apie juos pasakojo, nes tuometinis sovietų saugumas per savo čiuptuvus ir patikimus asmenis net Vakaruose sėkmingai išvogdavo lietuviškus dokumentus, susirašinėjimus ir kt. informaciją.
Dokumentai pateko į JAV ir ten gulėjo neliesti. Važiavau patikrinti jų turinio, nes įtariau, kad diplomatas galbūt pasiėmė ir daugiau, nei jam priklausė.
- Ir tai pasitvirtino?
- Taip. Tarp kitų buvo rastas Lietuvos Vyriausybės 1940 m. birželio 15d. 6 val. 15 min. surašytas dokumentas. Ten yra sakinys, kuris niekada neminėtas nei straipsniuose, nei vadovėliuose. Tai labai svarbus sakinys, kad Lietuvos Vyriausybė konstatuoja, jog ultimatumas prieštarauja 1939 m. spalio 10 d. sutarčiai su SSRS. Iki tol visi sakydavo, kad Lietuva nepareiškė net formalaus protesto. Pareiškė. Atsakyme, kurį Vyriausybė išsiuntė į Maskvą užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, toks sakinys buvo. Dabar paaiškėjo ir pastarojo atsakymo Kaunui prasmė. Ministras telegrafavo, kad sušvelnins atsakymo turinį. Ligi šiol nesupratom – ką dar švelninti. Pasirodo – eliminavo minėtą sakinį. Neketinu ministro smerkti, nes jis turėjo įgaliojimus, be to, nežinome, kokį spaudimą tomis valandomis jis patyrė asmeniškai. Faktas vienas – paskutinis Lietuvos Vyriausybės posėdis baigėsi truputį kitokiu rezultatu nei ligi šiol manyta. Toliau jau lėmė kitos aplinkybės. Čia galima naujas istorijas rašyti.
- Viena istorija gimdo kitą?
- Panašiai. Rašant apie pučus ir perversmus Lietuvoje 1927-1928 m. ėmė ir atsivėrė Lenkijos karo žvalgybos archyvas. Ligi šiol Lenkijos, kuri kaltinama organizavusi antivalstybines opozicijas Lietuvoje, išklausę nebuvome.
Kartu su G. Sviderskyte ten pasidarbavome ir pavyko rasti įdomų dokumentą, kurį paskelbėme ištisai. Atsiskleidė įdomus niuansas. Lenkai imdavo iš lietuvių opozicionierių garbės žodį, kad šie nevykdys išpuolių (taip pat ginkluotų) prieš Lietuvą iš Lenkijos teritorijos.
- Daug dar neartų dirvonų XX a. Lietuvos istorijoje?
- Daug. Ir arti juos sunku, nes kai kurie archyvai pradėjo tik dabar atsiverti, o kai kurie, kaip Rusijos, po truputį vėl užsidaro. Jau vien kiek įdomaus paaiškėjo atvėrus Kominterno archyvą Maskvoje apie veiklą iki 1940 m. Apie Lietuvos komunistų partiją ten irgi paaiškėja be galo daug įdomaus. Pakanka dar Lietuvoje žmonių, kurie jaučia nostalgiją Antanui Sniečkui? Negaliu pasakyti, ar šie žmonės praregėtų, jei perskaitytų, kas ten parašyta, bet bent jau gal įsivaizduotų, apie ką kalba. Ten atrodo, kad kalbame ne tik apie asmenį, praktiškai dar toli iki 1940 m. atsisakiusį Lietuvos pilietybės ir užsiėmusį priešiška politine veikla. Įspūdis toks, kad kalbame apie nusikalstamo pasaulio Gangą. Ten figūruoja viskas – smurto aktų planavimai, finansavimai, „šlapios užduotys“ ir pan. Mažai kas žino, kad dar tarpukariu Kaune veikė slaptas siųstuvas, transliavęs reikiamą informaciją į Maskvą, o prie jo, dar būdamas labai jaunas, sėdėjo ir veikėjas, vėliau dar spėjęs pasireikšti Lietuvoje ir atgimimo laikais.
