Beveik dešimt partijų paskelbė, kad pasiekė laimėjimų savivaldybių tarybų rinkimuose. Iš pirmo žvilgsnio tokia pozicija atrodytų nelabai logiška, tačiau visgi tai yra tiesa. Tiesa ir tai, kad šie rinkimai buvo labiausiai suvaržyti per pastarųjų dvidešimt vienerių metų Lietuvos istoriją, t.y. suvaržyta galimybė matyti ir girdėti politikų diskusijas – pirmą kartą nevyko programų ir idėjų sklaida nacionalinio transliuotojo eteryje. Net gyvavęs sovietų režimas 1990 m. rinkimuose nedarė tokių ribojimų žmonių pasirinkimui, kaip tai buvo padaryta šiemet. Taip buvo pažeistos ir rinkėjo teisės, laisvės bei pasirinkimo galimybės.
Informacija apie save viešąją erdvę užpildyti galėjo tik tie, kurie rinkimų reklamai skyrė didžiules pinigų sumas. Žadama buvo viskas, kas tik galėtų būti miela ir malonu rinkėjo ausiai. Kuo daugiau pinigų rinkimams, tuo daugiau tuščios reklamos ir beverčių pažadų. O tie milijonai skiriami ne veltui – po rinkimų, gavus valdžios svertus, atsiimama dešimteriopai.
Įrodinėjama, kad rinkimų rezultatus nulemia ne vien reklamų gausa ar investuoti pinigai. Tačiau dirbantys iš idėjos, dažniausiai lieka už borto. Net jei jų programa būna gerai įvertinama ekspertų. Kuomet uždaromi didžiausią poveikį rinkėjams darantys informavimo šaltiniai – televizija, radijas, net ir geriausios idėjos, reikalingiausi siūlymai žmogaus nepasiekia ir lieka už borto. Tiesa, už borto lieka ir dalis rinkimams investavusiųjų milijonus. Tačiau čia jau suveikia kitas dėsnis – tiesiog valdžios postų ir mandatų kiekis yra ribotas, o ir su reklama bei pažadais dar reikia pataikyti į rinkėjų nuotaikas.
Šių rinkimų tipiniu pavyzdžiu galima laikyti vieno prakutusio verslininko dabar jau pretenduojančio į vieno didmiesčio merus aiškinimas, jog jis yra ir būsiąs verslininku, o ne politiku.
Taigi, tokiu gausiu besiskelbiančių laimėtojų būriu nereikia stebėtis. Jei kas nors ne per daugiausiai laimėjo mandatų, tai visvien laimėjo jų sukurta ir jiems palanki sistema – laimėjo pinigų režimas. O pralaimėjo demokratija, teigiamo virsmo galimybė, žmonių ir valstybės perspektyvos. Ir ateityje jau teks ne taisyti, o perkurti, perstatyti savo valstybę iš naujo. Jei tokia ateitis ateis...
