Prieš septyniolika metų neseniai minėtą sausio tryliktąją tūkstančiai lietuvių kovėsi už Lietuvos laisvę. Ir jie laimėjo. Lietuva jau septyniolika metų yra nepriklausoma valstybė. Tačiau ir šiomis dienomis lietuviai toliau kovoja. Keliuose nesibaigia karas, pasiglemžiantis vis daugiau gyvybių, visuomenėje vyksta tikras mūšis dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, o štai šalies pedagogai kaunasi už pagarbą mokytojo profesijai ir didesnius atlyginimus. Mokytojų streikai ir visa esama švietimo situacija nagrinėjama šiame straipsnyje.
Mokytojai: „Nenorime būti vergais“
Kadaise viena labiausiai gerbiamų profesijų dabartinėje Lietuvoje atsidūrė žeminančiai prastoje padėtyje. Šalies pedagogų atlyginimai kelis kartus mažesni nei statybininkų, o mokytojo profesiją dažniausiai renkasi ne pašaukimą turintys, gabūs žmonės, o daugiau niekur sau vietos nesuradę abiturientai. Mokytojo profesija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga. Juk būtent mokytojai nuo mažumės ugdo būsimuosius mokslininkus, istorikus, teisininkus, prezidentus. Būtent mokykloje formuojasi asmenybės, kurios ateityje kurs Lietuvą.
„Nenorime būti tokiais pedagogais, kurie, tiksliai išvertus iš graikų kalbos, yra tik vergai, lydintys vaikus“, – teigė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Jesinas. – Žemiau kristi jau nėra kur. Žmogus, kuris auklėja mūsų vaikus, turi teisę bent retkarčiais pakelti galvą nuo žemės ir sąsiuvinių taisymo. Tam reikia labai nedaug – tik pakelti atlyginimą“. Pedagogai, siekdami sugrąžinti mokytojo profesijos prestižą, reikalauja didinti ne tik mokytojų atlyginimus, bet ir apskritai švietimo finansavimą.
Mokytojai įspraudžiami į įvairių programų rėmus, vykdo darbus, kurie nėra apmokami ir dirba viršvalandžius dėl kiekvieno papildomo skatiko. „Pavyzdiniame mokytojo pareigybės aprašymo projekte mokytojų teisių ir pareigų santykis yra visiškai nesuderintas: 6 mokytojų teisės ir 24 pareigos!, – stebisi Telšių „Germanto" vidurinės mokyklos istorijos vyr. mokytoja Diana Balnionienė. – Mokytojo darbas darosi sunkiai pakeliamas. Daugelis mokytojų iš savo atlyginimo perka darbui ir ugdymui reikalingas priemones, klasių vadovai savo telefonų sąskaita kalbasi su moksleivių tėvais, važiuoja pas juos į namus savo ar samdytu transportu. Mokyklose mokiniai nebegali atsiremti į mokytojus, nes šiems patiems akivaizdžiausiai reikia ir psichologinio, ir materialinio parėmimo“.
Pirmieji sukilo žemaičiai
Įdomu tai, kad mokytojų streikų židinys – ne kur nors Vilniuje ar Kaune, o nuo senų laikų karingumu garsėjančioje Žemaitijoje. „Manau, žemaičiai yra labiau organizuoti ir vieningi“, – teigia Telšių „Germanto" vidurinės mokyklos mokytoja Diana Balnionienė. – Žemaičiai supranta, kad jeigu valstybė ir toliau ignoruos pedagogus ir nesukurs statuso, užtikrinančio nuolatinį mokytojo socialinį, fizinį bei ekonominį saugumą, Lietuvos švietimas bus pasmerktas galutinai žlugti, nes mokyklose visiškai neliks kvalifikuotų mokytojų, auklėtojų, dėstytojų, ir ateinančias kartas mokys atsitiktiniai, reikiamos kvalifikacijos neturintys žmonės“. Streikuojantys Žemaitijos mokytojai anksčiau surengę terminuotas streiko akcijas vėliau paskelbė, kad atsisako auklėjamojo darbo.
Sukilusius mokytojus Vyriausybė ramino, kad piketų ir streikų visai nereikėjo, pareikšdama, jog jau seniai yra numatyta nuo 2008 m. sausio mokytojų atlyginimus kelti 15 proc., o ateityje juos reguliariai didinti. Tačiau paaiškėjo, kad tai tebuvo paprasčiausias žaidimas žodžiais. Išties mokytojams, palyginus su kitais biudžetininkais, algos pakilo tik 3,7 proc. ir jokio papildomo prestižo mokytojo profesijai tai nepridėjo. Mokytojai, kurie reikalavo nuo sausio atlyginimus pakelti 50 proc., jaučiasi apgauti ir pagrįstai reikalauja algas didinti mažiausiai trečdaliu arba bent jau ištesėti duotus pažadus ir tikrai padidinti atlyginimus žadėtais 15 proc.
„Mokytojai reikalavimų Vyriausybei nekeičia – didinti atlyginimus, mažinti darbų, už kuriuos nemokama, krūvius, subalansuoti mokytojų ir mokinių teisių bei pareigų santykį“, – tvirtina Telšių „Germanto" vidurinės mokyklos mokytoja. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga taip pat reikalauja švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės atsistatydinimo.
Mokiniai palaiko streikuojančius mokytojus
Jei Vyriausybė ir toliau nevykdys jų reikalavimų, mokytojai jau kovo mėnesį grasina pradėsiantys visuotinį neterminuotą streiką. Iki planuojamo streiko pradžios beliko mažiau nei mėnesis.sleiviai nėra abejingi susidariusiai situacijai nt, tačiau ji stringa iki šiol.amas problemas ir pagaliau imtis ryžtingų veiks Ką tokiam streikui prasidėjus turėtų daryti mokiniai? Žemesnių klasių moksleiviai veikiausiai džiaugtųsi netikėtomis papildomomis atostogomis, bet dešimtokams ar tuo labiau dvyliktokams mokytojų streikai geriau pasiruošti artėjantiems egzaminams tikrai nepadės.
Mokytojai streikuoja protingai ir daro viską, kad mokymosi procesas nukentėtų kuo mažiau. „Mokiniai apie streiką ar kitas protesto akcijas yra informuojami iš anksto, informaciją jie gali rasti mokyklos tinklapyje. Mokiniai į mokyklą neina, išskyrus tuos, kurie gauna maitinimą ir tuos, kurie namuose neturi priežiūros. Ši informacija surenkama iš anksto, – teigia terminuotuose streikuose dalyvavusios Telšių „Germanto" vidurinės mokyklos mokytoja. – Dešimtokams ir dvyliktokams yra paaiškinama apie savarankiško darbo formą ir svarbą. Mokytojai paprašo įprastai užimamą laiką mokykloje skirti užsiėmimams namuose ir pateikia užduotis savarankiškam atlikimui. Šitaip mokymo procesas nukenčia mažiausiai.“
Telšių mokiniai palaiko streikuojančius mokytojus. „Klasės draugai pritaria mokytojų streikui. Pasidomėję kiek uždirba mokytojai, daugelis padarė išvadą, kad už tiek mokytojo darbo nedirbtų,“ – tvirtino telšiškis vienuoliktokas Vaidas.
„Skęstančių gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“
Pastaruoju metu Lietuvos švietimo sistema sulaukė ne vieno smūgio. Anksčiau daug kritikuota Aukštojo mokslo reforma, kuri susilaukė moksleivių ir studentų protestų bei peticijų, dabar jau vis rečiau minima, bet visos problemos iki šiol nėra išspręstos, o pati reforma nejuda iš vietos. Praėjusių metų spalį Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) atlikta tikslinė mokinių apklausa parodė, kad net 85 proc. 10-12 klasių Lietuvos moksleivių nepasitiki dabartine švietimo sistema, o 40 proc. planuoja studijuoti svetur. Po spalio 20-21 dienomis vykusio LMS rudens forumo, LMS paskelbė ultimatumą ir žadėjo streikuoti kartu su mokytojais, jei nebus imtasi reikiamų veiksmų. Tuomet Vyriausybė pažadėjo pradėti reformą nedelsiant, tačiau ji stringa iki šiol ir nepanašu, kad Vyriausybė rengiasi imtis ryžtingų veiksmų situacijai spręsti.
Visos politinės partijos išskiria švietimą kaip vieną pagrindinių ir svarbiausių prioritetų, bet dažnai atrodo, kad, patekusios į valdžią, tai pamiršta ir vadovaujasi visai kitais principais. Toks valdžios požiūris ir neveiklumas, sprendžiant iškilusias ir jau įsisenėjusias švietimo problemas, gali privesti Lietuvos švietimo sistemą prie absoliučios krizės. Lietuvos švietimo sistema primena skylėtą skęstantį laivą, kurio kapitonas ne tik nebando užtaisyti vis didėjančių skylių, bet ir yra įsitikinęs, kad „skęstančių gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. LMS pritaria mokytojų streikams ir ragina atitinkamas valdžios institucijas racionaliau reaguoti į esamas problemas ir pagaliau imtis ryžtingų veiksmų jas sprendžiant. Moksleiviai nėra abejingi susidariusiai situacijai ir, reikalui esant, prisijungs prie streikuojančių pedagogų.
Armas Rudaitis yra Lietuvos moksleivių sąjungos Ryšių su visuomene komiteto koordinatorius
