Jau Kūčios, netrukus sėsime vakarieniauti. Nors Kalėdos šiemet ir yra kitokios, švenčiame mažesnėse grupėse ir tyliau, tačiau nereikėtų pamiršti šios šventės esmės – džiaugtis ir dėkoti už galimybę gyventi.
Apie tai, ką šie metai davė žmonėms, ko dar reikėtų pasimokyti ir kaip elgtis tiems, kurie prieš Kalėdas nespėjo atlikti išpažinties, šiame interviu kalbamės su Kauno arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu.
Tai Kūčių vakaras, bet visiškai kitoks. Žmonės sėdi vieni namuose, šeimos nesuvažiavo, bažnyčios uždarytos, žmonės negali nueiti į mišias. Tai kaip žmonėms švęsti?
Labai kitokios Kalėdos. Mes Evangelijos istorijoje turime pasakojimą, kur Mergelė Marija ir Juozapas skuba į Betliejų. Nerimas dėl to, kad čia pat gimdymas, o reikia atlikti pilietinę pareigą, nėra vietos užeigoje. Vėliau pranašo žodis, štai jis bus prieštaravimo ženklas. Tada išminčių aplankymas ir bėgimas į Egiptą.
Labai intensyvus ir taip pat nerimo pilnas laikas. Aišku, didis džiaugsmas, gimsta pasaulio išganytojas. Taigi sumišęs laikas, įvairiom patirtim ir emocijoms pripildytas. Tokios šios mūsų Kalėdos.
Mes visi esame tame pačiame laike, toje pačioje valtyje ir išgyvename bendrus jausmus, kurie niekada nebuvo patirti iki šiol. Išgyvename Kalėdas, kurios mums primena, kad esame trapūs, kad turime džiaugtis kiekviena diena, vertinti šalia esančius ir taip pat būti dėkingi už gyvenimo dovaną.
Kai kurie žmonės sako, kad, va, prieš Kalėdas nenuėjau išpažinties. Galbūt sėdi prie stalo ir ne kiekvienas kalėdaičius ant stalo turi. Ką jiems pasakytumėte?
Nepergyvenkit, viskas gerai. Čia yra detalės. Kalėdos yra širdies įvykis. Taip, mes švenčiame tą, kuris įvyko prieš 2000 metų, bet iš tikrųjų, tai įvykis, kuris dvasiai daug svarbesnis negu ta visa fizinė aplinka, pasirengimas, stalas.
Išpažinties galbūt nespėjau, Dievas mato situaciją, jis žino, jis mus supranta ir mūsų nusiteikimas šiomis dienomis yra svarbiausias dalykas. Aš galiu būti vilties žmogumi nežiūrint į tai, kad galbūt trūksta mano artimųjų šalia, gal ne viskas atlikta, gal stalas neatrodo taip, kaip įprasta. Vis dėlto Kalėdos atėjo.
Kai kurie žmonės dabar žiūri mūsų pokalbį gulėdami ligoninėje ir gydydamiesi nuo tos pačios baisios koronos. Ką jiems pasakytumėte?
Taip, tai yra išbandymų laikas, bet tuo labiau mes Kalėdose švenčiame Dievo artumą. Jis prisilietė prie žmonijos. Tai primena mums, kad jis nori prisiliesti prie kiekvieno žmogaus, ypač kenčiančio.
Jeigu esu ligoninėje, jeigu mane lydi nerimas, jeigu man yra baisu, kas bus toliau, aš turiu šaukti savo Išganytoją: ateik į mano gyvenimą, ateik į mano laiką, į šią tikrovę. Ta šviesa, kuri nušvito ir visą pasaulį pradžiugino, tepradžiugina ir šiandien. Reikia kviesti kūrėją, kad jis mane aplankytų.
Vieni švenčia, kiti dirba. Gydytojai tikriausiai ir pavargę, ir patys daug kas saviizoliacijoje, daug kas užsikrėtę, girdime ir tai, kad gydytojai miršta. Kur tos stiprybės jiems semtis?
Tai mūsų herojai, tikri didvyriai. Aišku, kad kiekvienas iš šių žmonių nepaprastos pagarbos ir dėkingumo nusipelnė dėl savo pareigos vykdymo tokiu ekstremaliu laiku.
Iš kur gauti tos jėgos? Žinoti, kad dirbu Dievo darbą, kad esu jo rankos tiems žmonėms, kad priartinu tiesiog tą dovaną, kurią pasaulis gavo per Kalėdas. Tai reiškia, gyvybės dovana. Tai reiškia, vilties, džiaugsmo dovana.
Ir ne tik padedu žmogui fiziškai, pačio gydytojo pasirodymas, jo buvimas šalia kažkur jau yra gydymas, jau yra žinia, kad esu ne vienas.
Tačiau vieni žmonės gydosi ir, matyt, pasveiks, o kiti tiesiog numiršta. Tarkime, užsikrėtę korona žmonės gali ne visi ir kunigo sulaukti, atlikti išpažintį ar gauti paskutinį patepimą. Kaip su tais žmonėmis?
Tuos žmones reikia tiesiog padrąsinti nebijoti atverti širdį Kūrėjui, pradėti kalbėti tiesiai, kaip mes kalbamės vienas su kitu ir sakyti: Viešpatie, aš visas/visa tavo. Aš į tavo rankas atiduodu save, savo gyvybę ir savo gyvenimą.
Tu mane pašaukei į šį pasaulį, tu mane pašaukei į šį pasaulį, tu žinosi ir ką toliau daryti. Tu mane čia kvietei su tikslu. Jeigu tavo tokia valia, ateinu pas tave. Jeigu ne, palik, Viešpatie, man gyvenimą čia, kad būčiau tarpe tų, kuriuos tu man davei kaip dovaną.
Taigi tikinčiam žmogui ar iškeliavimas, ar pasilikimas turėtų būti apmąstomas Kūrėjo, arba Viešpaties akivaizdoje. Tokiu būdu nuraminant širdį, nes šiaip mane lydi egzistencinis nerimas, įtampa. Bet jeigu turiu, kam atsiduoti, į ką kreiptis, niekada nesu vienas/viena.
Visgi tai yra šventės. Šiandien Kūčios, rytoj Kalėdos. Ką džiugaus žmonėms pasakytumėte, gal kažką palinkėti norėtumėte?
Brangieji, visi turėjome nelengvus metus, visiems buvo išbandymas, tačiau jie mus sustiprino, jie mums davė patirti tai, ko anksčiau esame nesusimąstę. Būtent tie paprasti dalykai, kaip bendrystė su kitais žmonėmis, keliavimas, susitikimas yra tokie gražūs ir didūs dalykai. Mes galime atrasti tą džiaugsmą paprastuose dalykuose, kuriuos praradę suprantame, kokie jie yra brangūs.
Tai šie metai mus to moko, tą parodė, todėl semkimės vilties tuose paprastuose dalykuose, kurie kasdienybėje atrodo mums taip įprasti. Įkvėpti oro, džiaugtis atėjusia nauja diena, padėkoti Dievui už gyvenimą, padėkoti artimui, kad yra šalia.
Norisi palinkėti ypatingai vertinti šitą bendrystę, palinkėti vilties. 2021-ieji metai tikrai bus kitokie, kadangi mes šiandien jau žinome, kad įveiksime pandemiją. Reikia nepasiduoti, neprarasti vilties ir vieni kitiems dovanoti džiaugsmą. Apie tai yra Kalėdos.
