Motinos, atsisakiusios auginti savo naujagimį, nuo šiol nebus nei ieškomos, nei tardomos, nei baudžiamos. Tik yra viena sąlyga – savo nenorimą kūdikį reikės patikėti „gyvybės langeliui“.
Geresnė blogybė iš dviejų
„Gyvybės langeliai“ Lietuvoje – iš užsienio šalių nusižiūrėta naujovė, kurią galima vertinti kaip pasirinktą geresnę blogybę iš dviejų blogybių. Nereikia nė ginčytis: vaikus turi auginti juos pagimdžiusios motinos. Todėl gimdyvės atstumtas kūdikis – blogybė. Tačiau kur kas mažesnė blogybė yra saugiai paliktas nenorimas vaikelis, negu nužudytas.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje žudikių motinų ir jų pagalbininkų aukomis kasmet tampa 4–6 naujagimiai. Jie, kaip byloja konkrečios istorijos, randami šiukšlių konteineriuose, sąvartynuose, paplavų kibiruose, tualetų duobėse, laukuose, miškuose, daržuose...
Taigi Lietuvoje jau atidaryti du „gyvybės langeliai“: Vilniuje (tai speciali niša Vilniaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų sienoje) ir Klaipėdoje (prie įėjimo į universitetinės ligoninės 2-ąjį korpusą, populiariai vadinamą gimdymo namais).
Šios idėjos Lietuvoje įgyvendintos po bemaž 4 metus trukusių svarstymų ir darbų.
„Gyvybės langelis“ – tai speciali kapsulė pastato (paprastai – ligoninės ar gimdymo namų) sienoje. Iš gatvės pusės į tą kapsulę įdėjus kūdikį, jis netrukus, po perspėjimo signalo, atsidurs šiltame lopšyje ir visą parą dirbančių rūpestingų medikų rankose. Asmens, šitaip atsikračiusio kūdikio, niekas neieškos. Kaip išaiškino Lietuvos teisingumo ministerija, motinai, palikusiai naujagimį tokioje saugioje vietoje, negresia jokia atsakomybė.
Langeliai tikrai „gyvi“
Pirmasis pasaulyje „gyvybės langelis“ buvo įrengtas dar XII amžiaus pabaigoje Vatikane, „Šventosios Dvasios“ ligoninėje. Čia buvo priimami ir prižiūrimi mamų palikti kūdikiai, iki tol mirdavę gatvėje. Po to tokią patirtį perėmė ir Prancūzijos vaikų teisių gynėjai.
Pirmieji šiuolaikiniai „gyvybės langeliai“ 2000 metais buvo įrengti Vokietijoje – pamestinukų surinkimo vietos čia vadinamos „liukais“. Naujovė pasiteisino jau pirmaisiais metais – juose buvo rasti 6 mažyliai, galima spėti, šitaip išvengę mirties. Dabar Vokietijoje tokių „liukų“ yra apie 100. Per metus juose paliekama vidutiniškai apie 50 naujagimių.
Čekijoje nuo 2005 metų buvo įsteigti 22 „gyvybės langeliai“. Juose buvo palikta ir išsaugota 12 vaikų.
Savo pamestinukus, saugiai paliktus specialiose kūdikių išsaugojimo vietose, jau skaičiuoja ir Austrija, Belgija, Japonija, Lenkija, Slovakija, Šveicarija, Vengrija, JAV.
Pagal užsienio šalių patirtį ir Lietuvoje nustatyta, kad „gyvybės langelyje“ paliktas naujagimis 3 mėnesius „lauks“ galbūt persigalvojusios ar pasveikusios savo tikrosios mamos ir galės būti jai atiduotas. Jeigu gimdytoja per tiek laiko nebesugrįš, pamestinukas bus siūlomas įvaikinti arba globoti.
Ar „gyvybės langeliai“ Lietuvoje pasiteisins, kol kas galima tik spėlioti. Kartu – tik pasvarstyti, ar, pavyzdžiui, Klaipėdoje šių metų pavasarį šiukšlių konteineryje rasti negyvi naujagimiai dvynukai būtų patekę į „gyvybės langelį“, jeigu toks būtų buvęs jau tada, balandį. Dabar tiems mažyliams būtų daugiau nė pusė metukų. Beje, iki šiol taip ir nepavyko nustatyti, kas tų dvynukų motina, tad nežinomos ir tragedijos priežastys bei aplinkybės. Tyrimas Klaipėdos policijoje tebetęsiamas. Moteris, kuri tuoj po įvykio buvo įtarta atsikračiusi savo mažylių, iš teisėsaugininkų akiračio paleista, jos atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta.
Kuo mažiau vaikžudysčių
Ar „gyvybės langeliai“ apsaugos Lietuvą nuo vaikžudysčių? Apie tai pasvarstyti „Akistata“ paprašė keleto skirtingų profesijų pašnekovų.
Virginija GELAŽNIKIENĖ, Klaipėdos vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja:
„Aš esu už tai, kad „gyvybės langeliai“ egzistuotų. Jie skirti toms moterims, kurios nenori auginti savo kūdikio, tačiau nenori ir numarinti. Nekalbu apie sutrikusios psichikos gimdyves – šioms „gyvybės langeliai“ tebelieka nereikšmingi ir nereikalingi. O moterys, pasiryžusios atsikratyti savo kūdikiu, bet palikti jį saugiai, tokią galimybę jau turi. „Gyvybės langelių“ dėka turėtume nebegirdėti tokių tragiškų istorijų, kad mamos nenorimą ir kažkur paliktą naujagimį numarino šaltis ar pervažiavo automobilis, ar apkandžiojo koks nors gyvūnas, net žvėris.“
Eglė KVIESULAITIENĖ, Vilkaviškio laikraščio „Santaka“ žurnalistė:
„Teko girdėti Seimo nario Raimundo Palaičio mintį: jeigu kiekvienas Seimo narys savo vienmandatėje apygardoje atidarytų po tokį „gyvybės langelį“, Lietuvoje tokių saugių pamestinukams vietų būtų net 70. Labai pritariu ir manau, kad tik tada būtų galima viltis, jog „gyvybės langeliai“ iki minimumo sumažintų naujagimių nužudymų statistiką. O dabar, kol yra tik dvi tokios saugios vietos Lietuvoje, tikėtis, jog, sakykime, Vilkaviškio krašto gyventoja, nusprendusi nebeauginti savo kūdikio, pagimdys jį ir dar rūpinsis kelione į Vilnių ar Klaipėdą, yra itin naivu. Ar kiekviena asociali gimdyvė išgirdo naujieną apie įsteigtus „gyvybės langelius“, ar žino jų adresus?.. Tokių „langelių“ reikėtų bene kiekvienoje medicinos įstaigoje ar globos namuose.“
Rimas JONAITIS, Kretingos rajono apylinkės prokuratūros vadovas:
„Gyvybės langeliai“ – teisingas kelias siekiant, kad naujagimiai nebūtų žudomi, tačiau niekada nebus taip, kad tokių nusikaltimų išvis nebūtų. Juk ir toje pačioje Vokietijoje, kur tokie „langeliai“ veikia jau keletą metų, kūdikiai tebežudomi. Kažkur skaičiau, kad per praėjusius metus toje šalyje buvo nužudyti mažiausiai 23 naujagimiai. Tokį skaičių greičiausiai lemia gimdyvės psichikos problemos. Aš prisimenu vieną tokį tragišką atvejį prieš keliolika metų, kai dar dirbau Marijampolėje. Viena psichiškai nesveika moteris pagimdė kažkur krūmuose, o kūdikį suvyniojo į popierių ir gyvą įmetė į autobusų stoties tualetą. Mažylio skleidžiamus garsus išgirdo dvi į tualetą užsukusios moksleivės ir iškvietė policiją. Tas naujagimis per stebuklą išgyveno ir buvo įvaikintas. Čia ir yra tikslas – bet kokia kaina išsaugoti gyvybę. Dėl to „gyvybės langelių“ idėjai pritariu.“
Danguolė JAZEPČIKIENĖ, Alytaus kūdikių namų direktorė:
„Palaukime nors metus ir tada galėsime pasvarstyti, ar „gyvybės langeliai“ pas mus pasiteisino. Kol kas manau, kad šie įrengimai gali būti naudingi tik, pavyzdžiui, studentėms, atitrūkusioms nuo namų, nuo tėvų ir didmiesčiuose pradėjusioms savarankišką gyvenimą, kurį netikėtai sutrikdo neplanuotas nėštumas. Jos, pavėlavusios nutraukti nėštumą, ko gero, gali būti pirmosios, pasinaudojusios „gyvybės langeliu“. Tokios vietos, manau, gali traukti tik dėl anonimiškumo – niekas nesiaiškins, kas kūdikį paliko. Mano darbo patirtis leidžia teigti, kad tokie atvejai, kai saugiai paliekamas nenorimas naujagimis, yra labai reti.“
Tik faktai:
Motina, nužudžiusi savo naujagimį gimdymo metu ar tuoj po jo, baudžiama laisvės atėmimu iki 5 metų arba pataisos darbais iki 2 metų.
Psichologai teigia, kad žmogus, nežinantis savo kilmės (pavyzdžiui, anonimo paliktas pamestinukas), gali visą gyvenimą turėti rimtų psichologinių problemų.
„Gyvybės langelių“ priešininkai tvirtina, kad šie įrengimai – žmogaus teisių pažeidimas. Esą prigimtinė žmogaus teisė – žinoti savo šaknis, turėti kraujo tėvus, kraujo brolius, kraujo senelius.
Dažnai kūdikio nenorinti gimdyvė jaučia tokį psichologinį spaudimą, kad jai net nešauna į galvą mintis apie „gyvybės langelius“.
Vokietijoje pasitaikė atvejų, kai į „liukus“ buvo įmesti vaikai invalidai ir vyresni nei 3 mėnesių kūdikiai.
Jeigu Lietuvos žemėlapyje smaigstytume vėliavėles ant tų rajonų, kur kada nors buvo nužudytas nors vienas kūdikis, vėliavėlėmis, ko gero, būtų parengtas visas žemėlapis.
Irena Zubrickienė
